Rūta STANEVIČIŪTĖ | Mikrotoninė muzika: nuo Baltijos iki Adrijos ir tolyn už Atlanto


Po Antrojo pasaulinio karo mikrotoninė muzika buvo laikoma avangardo utopija, kuriai nelemta atgimti ir įsitvirtinti. Taip manė ir lietuvių mikrotoninės muzikos pradininkas Jeronimas Kačinskas (1907–2005), kuris pokariu atsidūrė emigracijoje JAV ir nebetęsė mikrotoninių eksperimentų. Emigracijoje Kačinskas ne tik kad nerado tam palankios terpės (nors įsikūrė Bostone, kuris ilgainiui tapo vienu mikrotonalumo centrų JAV), bet ir manė, kad tarpukario projekcijos, ir ypač jo mokytojo Aloiso Hábos (1893–1973) puoselėtos ambicijos pasiūlyti universalią šiuolaikinės muzikos kalbą, buvo užgožtos naujų muzikos srovių ir technologijų. XX a. 4-ajame deš. Hábos siekius pranokti Arnoldo Schönbergo mokyklą kurstė masinė emigracija iš Vokietijos ir Austrijos. Tačiau Šaltojo karo pradžioje būtent dodekafonija ir serializmas tapo naująja lingua franca. O Kačinskui atrodė, kad Hábos propaguoto mikrotonalumo sąjūdis neišskleidė savo galimybių ne dėl Naujosios Vienos mokyklos idėjų plėtros, bet užgožtas konkrečiosios muzikos ir kitų manipuliavimo muzikiniais ir nemuzikiniais garsais būdų.

Paradoksalu, bet kitos su Aloiso Hábos mokykla susijusios Europos muzikinio avangardo periferijos atstovas – slovėnų kompozitorius Vito Žurajus (g. 1978) 2015 m. teigė, kad „dabar daug šiuolaikinių kompozitorių kuria tik mikrotoninę muziką. Jis, kaip ir kiti šiuolaikiniai kompozitoriai, mikrotonalumą pripažino bendrąja komponavimo priemone.“[1] Kaip galėjo įvykti toks pokytis? Ir jei šiandien mikrotoninės muzikos praktika taip išplitusi, kaip teigia slovėnų kompozitorius, ar ją kas sieja su istorine mikrotoninio avangardo srove? Tais pačiais 2015 m. šie klausimai subūrė keletą muzikologų aptarti Aloiso Hábos mokyklos sklaidą ir jai artimus reiškinius Centrinėje ir Rytų Europoje.[2] Prie iniciatyvos netrukus prisijungė visas būrys lietuvių, rusų, čekų, slovėnų, kroatų, serbų ir austrų kompozitorių, atlikėjų ir muzikologų – taip atsirado kolektyvinė monografija Microtonal Music in Central and Eastern Europe: Historical Outlines and Current Practices.[3] Viena iš svarbiausių leidinio intencijų buvo vaizdinio apie mikrotonalumo praktikas nuo Baltijos iki Adrijos konsolidavimas. Nors šiam regionui pavadinti netinka nė vienas standartinis apibūdinimas, jis dažniausiai lieka anapus didžiųjų pasakojimų apie Europos avangardo sąjūdį ar dabarties globalią muzikos sklaidą.

Turbūt dėsninga, kad pirmas bandymas apjungti anksčiau atsietai reflektuotas mikrotoninės muzikos idėjas ir praktikas atvėrė pluoštą nutylėtų reiškinių, o kartu išjudino gausybę naujų klausimų. Pavyzdžiui, Lietuvoje mikrotonalumas ilgą laiką sietas vien su kompozitoriais Jeronimu Kačinsku ir Ryčiu Mažuliu (g. 1961). Pasigilinus paaiškėjo, kad epizodinių bandymų naudoti mikrotonus būta Vytauto Barkausko (1931–2020) ir Jurgio Juozapaičio (g. 1942) kūriniuose dar XX a. 8-uoju dešimtmečiu, o po 1990 m. mikrotonalumas išplito kelių kartų kompozitorių kūryboje – nuo jau minėto Ryčio Mažulio, Onutės Narbutaitės (g. 1956), Šarūno Nako (g. 1962), Vytauto Germanavičiaus (g. 1969) iki Mariaus Baranausko (g. 1978), Egidijos Medekšaitės (g. 1979), Justės Janulytės (g. 1982), Justinos Repečkaitės (g. 1989), Simo Sapiegos (g. 1990) ir kitų.[4] Vis dėlto šių pavienių reiškinių negali pavadinti tęstine lietuvių muzikos srove.

Jeronimo Kačinsko ankstyvieji ketvirtatonių kūriniai, parašyti 4-ajame dešimtmetyje, nebuvo atlikti iki 2017 m., kuomet pavyko dingusiomis laikytas kompozicijas aptikti Prahos muzikos muziejuje ir Prahos konservatorijoje. Taigi Kačinskas vėlesnę mikrotonalumo sklaidą lietuvių muzikoje veikė tik kaip avangardo simbolis, prarastos tradicijos priminimas. Galima numanyti, kad Barkausko ir Juozapaičio mikrotoninės muzikos epizodai atsirado dėl antrojo avangardo komponavimo inovacijų įtakos. Tuo tarpu pastarųjų trijų dešimtmečių lietuvių mikrotoninės muzikos pavyzdžiai turi labai skirtingas ištakas ir inspiracijų šaltinius, kurie neapsiriboja europietiška įvairių epochų muzika, – čia ypač dažni arabų ir indų tradicinės muzikos atbalsiai.

Panašiai trūkinėjanti mikrotonalumo tradicija būdinga ir kitoms šalims nuo Adrijos iki Baltijos. Tą neabejotinai nulėmė menkos galimybės susipažinti su XX a. pirmosios pusės mikrotonine muzika – ne vien Lietuvoje daugelis kūrinių buvo prarasta ar dūlėjo archyvuose, laukdami neretai savo pirmųjų atlikimų. Net ir disponuojant istorinės mikrotoninės muzikos natomis, didelė kliūtis – autentiškų istorinių instrumentų, kurie buvo specialiai konstruojami šiai muzikai atlikti, stoka. Dėl šios priežasties nėra atkurtas ir minimame regione įtakingiausio sąjūdžio – Aloiso Hábos mokyklos – muzikinis vaizdinys, paremtas konkrečiais atlikimais. Dažniau rekonstruojamas remiantis amžininkų atsiliepimais ar pačių mokyklos atstovų komentarais, per atlikimą jis pateikia siurprizų. Tokių netikėtumų – arba, tiksliau sakant, netikėtų įspūdžių – sukėlė Jeronimo Kačinsko Trio Nr. 1 trimitui, altui ir fisharmonijai ketvirtatonių sistema (1933) premjera Vilniuje 2017-aisiais. Kompozitorius kūrinį ketino atlikti ketvirtatonių instrumentais, kuriuos buvo įsigijęs su kolegomis muzikais. XX a. 4-ajame deš. jis būrė ketvirtatonių ansamblį ir planavo tarptautinius turus, tačiau to nepavyko įgyvendinti.

2017 m. entuziastingi muzikai – pianistai Motiejus Bazaras, Mykolas Bazaras, trimitininkas Laurynas Lapė, smuikininkas Tadas Dešukas – pirmą kartą atliko kūrinį be specialių istorinių instrumentų. Toks į tikslią istorinę rekonstrukciją nepretenduojantis atlikimas buvo informatyvus ir paveikus, o kartu patvirtino, kad Kačinskas buvo gabus Hábos mokinys, bet kartu – savitas talentas. Kačinsko Trio garso estetikoje ir visumos artikuliacijoje buvo justi ir asociacijos su Naujosios Vienos mokykla. Pravartu prisiminti, kad su Schönbergo muzika jis susipažino dar Klaipėdoje, t. y. anksčiau, nei išvyko studijuoti į Prahos konservatoriją 1929 metais.

Mikrotoninės muzikos pradininkai kaip inspiracija šiuolaikiniam sąjūdžiui – toks istorinis impulsas būdingas ne vien Lietuvai. Šalia daugsyk minėto Aloiso Hábos galima prisiminti Georgijų Rimskį-Korsakovą, Arthurą Lourié ir Arsenijų Avraamovą Rusijoje, Juliáną Carrillo Meksikoje, Ivaną Wyschnegradskį Prancūzijoje, Jörgą Magerį, Richardą Steiną ir Willį Möllendorfą Vokietijoje, Charles'ą Ives'ą ir Harry Partchą JAV, Adriaaną Daniëlį Fokkerį Nyderlanduose, Slavko Ostercą Slovėnijoje, Franzą Richterį Herfą ir Rolfą Maedelį Austrijoje ir daugelį kitų.

Kaip rodo šiuolaikinis globalus, vis labiau besiplečiantis mikrotoninės muzikos sąjūdis, istorinė atmintis turi įtakos. Šalia ilgaamžių, nuo 9-ojo dešimtmečio rengiamo Amerikos mikrotoninės muzikos festivalio Niujorke ar 10-ojo dešimtmečio pabaigoje įkurto „MicroFest“ Pietų Kalifornijoje, kiek jaunesnių Tarptautinės ekmelinės muzikos draugijos simpoziumų Zalcburge, „MicroFest“ Amsterdame ir Helsinkyje bei „miCROfest Zagreb“, prie festivalių tinklo 2020 m. turėjo prisijungti du nauji renginiai – „MicroFest Praha“ ir „MicroFest Vilnius“. Dėl pandemijos naujai inicijuoti festivaliai Prahoje ir Vilniuje nukelti į 2021 m., tačiau jau pati iniciatyva rodo istorinių ištakų gyvybingumą.

Stiprėjančio mikrotoninės muzikos tinklo festivaliai ir kiti renginiai intriguoja ir galimybe išgirsti legendines istorinio avangardo ar postavangardo kompozicijas bei palyginti skirtingų laikmečių mikrotoninės muzikos reiškinius. Skirtumai akivaizdūs. Jei XX a. pradžios ir vidurio mikrotoninė muzika vis dėlto buvo utopijos erdvė, tai po postmodernaus lūžio mikrotonalumas – viena iš muzikos priemonių ar technikų, koegzistuojanti su daugybe kitų muzikinių medžiagų ar muzikos sistemų. Būdinga tendencija – ir šiuolaikinio mikrotonalumo poližanriškumas, ypač dažnai maišantis akademinės ir džiazo ar world muzikos žanrams.

Šiuolaikinio mikrotonalumo įvairiapusiškumą iš dalies lemia tai, kad jis iš pat pradžių nepasiduoda griežtiems apibūdinimams: tai ir „kultūrinė-istorinė idėja, kuri reprezentuoja įspūdingą istorinių ir šiuolaikinių muzikos srovių kolekciją“[5], o kartu ir neišsemiama galybė būdų traktuoti muzikinę medžiagą siekiant įveikti tolygios dvylikos garsų per oktavą temperacijos ribas. Be to, XXI a. mikrotonalumo sąjūdyje atlikėjas – ne mažiau svarbi figūra nei kompozitorius: neatsitiktinai šiandien šios srovės muziką ypač dažnai kuria kompozitoriai-atlikėjai.

XX a. pradžios ir vidurio mikrotonalumo klasikos interpretacijos įsilieja į istorinio atlikimo sąjūdį. 2019 m. festivaliuose tą ypač vaizdžiai iliustravo Harry Partchui dedikuoti koncertai ir projektai, kuriuose disponuojama kruopščiai surinktais autentiškais, paties kompozitoriaus instrumentais (Charles'o Corey'o paskaita-rečitalis „Mikrotöne: Small is Beautiful“ Tarptautinės ekmelinės muzikos draugijos simpoziume Zalcburge, 2019) ar jo muzikai atlikti specialiai atkurtais instrumentais („Scordatura Ensemble“ programa „Harry Partch – Lecture 1942“, „MicroFest Amsterdam“, 2019). Ne mažiau įspūdingas reiškinys – šiuolaikinių kompozitorių bandymai „prakalbinti“ futuristinius praeities instrumentus, tokius kaip Fokkerio vargonai ar Carrillo pianinas.

Gyvo muzikavimo galimybių plėtra ir muzikinio instrumentarijaus inovacijos yra vieni papildomų veiksnių atgyti šiam ilgą laiką nišiniu laikytam reiškiniui – mikrotoninei muzikai. Vis dėlto svarbiausias šiuolaikinio mikrotoninės muzikos sąjūdžio variklis yra radikalūs globalių muzikos praktikų pokyčiai, o su jais – ir kūrėjų bei klausytojų vaizduotės ir patirties nuolatinis atsinaujinimas ir plėtra.


[1] Leon Stefanija, „Microtonality in Slovenia: the concept and its scope“, in: Rūta Stanevičiūtė, Leon Stefanija (sud.), Microtonal Music in Central and Eastern Europe: Historical Outlines and Current Practices. Ljubljana: Ljubljana University Press, 2020, p. 45.
[2] Sesija „Mikrotonalumas Centrinėje ir Rytų Europoje: Aloiso Hába’os mokykla ir kiti mikrotoninės muzikos sąjūdžiai“ 45-ojoje tarptautinėje Baltijos muzikologų konferencijoje „XX a. kompozicijos mokyklos: institucija ir kontekstas“, Vilnius, 2015.
[3] Rūta Stanevičiūtė, Leon Stefanija (sud.), Microtonal Music in Central and Eastern Europe: Historical Outlines and Current Practices. Ljubljana: Ljubljana University Press, 2020. Laisvosios prieigos publikacija internete: https://doi.org/10.4312/9789610603122.
[4] Plačiau žiūrėti: Rima Povilionienė, „From Tone Inflection to Microdimensional Glissando: Observations on Microtonal Manner in Contemporary Lithuanian Music”, in: Rūta Stanevičiūtė et al., op. cit., p. 67–113.

[5] Cf. http://www.huygens-fokker.org/microtonaliteit.html.