Rūta SKUDIENĖ | Con anima: džiazo metamorfozės


Laisvasis (free) džiazas turi būti energetiškai labai stiprus. Tik tuomet ši muzika gali turėti išliekamąją vertę, būti aktuali, klausoma, aptarinėjama ir po kelerių dešimtmečių. Žymus džiazo specialistas vokietis Joachimas Berendtas kadaise Ganelino-Čekasino-Tarasovo trio muzikavimą pavadino „labiausiai organizuotu ir profesionaliausiu free džiazu, kokį tik per daugelį metų yra tekę girdėti“ (Down Beat, 1980, JAV). Šiandien, laikui esant pačiu objektyviausiu vertintoju, tenka tik stebėtis 1971–1987 m. egzistavusio trio meniniu palikimu, sugebėjimu išgyventi ir prisitaikyti gūdžiais sovietinio sąstingio metais. Dar daugiau – kurti, atlikti, įrašinėti tokią naują tiems laikams muziką, keliauti po pasaulį… 

Pirmieji praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio metai buvo itin nepalankūs džiazo muzikos raidai Lietuvoje: viena vertus, jaunimo dėmesį užvaldė iš Amerikos ir Europos pagaliau Lietuvą pasiekusi roko muzikos banga. Bet dar svarbiau – 1972 m. Kaune susidegino Romas Kalanta, jaunimo kontrkultūrinio judėjimo ir pasipriešinimo okupacinei santvarkai simbolis. Taigi visa, kas kėlė grėsmę sovietinei ideologijai, buvo tramdoma, persekiojama. Daugelio perspektyvių muzikantų, „politinio atšilimo“ metais grojusių džiazą, prieglobsčiu tapo sostinės ir kitų Lietuvos miestų barai ir restoranai. Galima prisiminti ir nesėkmingus bandymus septintojo dešimtmečio pabaigoje organizuoti džiazo festivalius (vienintelis iki  pirmojo 1980-ųjų Birštono festivalio liko „Jaunystė-68“ Elektrėnuose). Iki pat „perestroikos“ Tarybų Sąjungos Komunistų partijos Centro Komiteto nutarimu Lietuvos radijas beveik netransliavo užsienio estrados ar džiazo. Visgi „geležinė uždanga“ negalėjo atriboti Sovietų Sąjungos nuo pasaulio. Ideologizuota kultūra negalėjo nesiplėtoti. Ir darė ji tai savitai, autonomiškai, paradoksaliai novatoriškai.

Primityvūs bolševikiniai šūkiai apie džiazą ir tėvynės išdavystę nebetiko. Sovietų kultūrinės nomenklatūros sluoksniuose įsitvirtino terminas tarybinis džiazas („sovetskij džiaz“), kuris privalėjo  būti „geresnis“ už amerikietišką (beje, pavadinimo „tarybinis rokas“ nebuvo, nors kūrėsi ir muzikavo kolektyvai, sudėtimi analogiški vakarietiškoms jaunimo grupėms, vadinti vokaliniais instrumentiniais ansambliais (VIA) arba vokalinėmis instrumentinėmis jaunimo grupėmis). Politinės jėgos, linkusios drastiškai kontroliuoti meną, ėmėsi atsakomybės už muzikantus, grojančius improvizacinę muziką. Ši sritis strategiškai apdairiai buvo patikėta komjaunimo funkcionieriams.

Dar septintojo dešimtmečio pradžioje – nuo 1963 m. – Vilniuje (dabar Vilniaus g. 22) kurį laiką veikė vadinamoji jaunimo kavinė – neoficialus džiazo klubas, kurio veiklą akylai stebėjo ir koordinavo sovietiniai „politrukai“ – komunistų partijos, KGB funkcionieriai. Vietinių ir iš kitų kraštų atvykusių intelektualų, menininkų, disidentų susibūrimo vieta miesto centre buvo ir kavinė „Neringa“. Čia, nedidelėje modernioje scenoje, vakarais skambėjo džiazas, aktyviai muzikavo ir būsimieji trio nariai Ganelinas ir Tarasovas. Septintojo dešimtmečio pabaigoje šiose menininkų susibūrimo vietose džiazo muzikos nebeliko, rengti džiazo koncertus buvo uždrausta.

Legendinio, vieno seniausių džiazo festivalių Europoje – Talino džiazo festivalio – organizatoriai taip pat buvo komjaunimo funkcionieriai. Talino festivalis apogėjų pasiekė 1967-aisiais, kai perpildytoje „Kalevo“ sporto rūmų salėje šalia atlikėjų iš Lietuvos – ankstyvojo Ganelino trio ir Olego Molokojedovo kvarteto – tarp kitų garsių užsienio muzikantų grojo ir įžymusis Charleso Lloydo kvartetas iš JAV. Vis dėlto tiems laikams laisvos minties apraiškos, sietos su džiazu, buvo pernelyg akivaizdžios, tad netrukus Talino festivalis buvo uždarytas. Pirmasis Birštono džiazo festivalis 1980 m. ofcialiai buvo skirtas šešioliktajam kompartijos suvažiavimui ir pasaulinei jaunimo dienai – niekas dėl tos „dedikacijos“ nesuko galvos, taip reikėjo. Svarbiausia, jog pagaliau atsirado legali vieta, kurioje nevaržomai galėjo skambėti džiazas.  

Skirtingai nei Lietuvoje, septintuoju-aštuntuoju dešimtmečiais Rusijos miestuose – Maskvoje, Leningrade, Gorkyje, Novosibirske ir kt. – vyko gana įvairus, pusiau pogrindinis džiazo gyvenimas, turėjęs atitinkamai ir daugiau šio žanro išpažinėjų. Sovietmečiu tai tapo gyvenimo būdu, savotišku prieglobsčiu laisvesnės dvasios žmonėms – pasauliu, kuriame bendrauta Ezopo kalba. Nepaklusniųjų kultūra dalijosi pogrindiniu ar pusiau pogrindiniu menu – daile, poezija, muzika, mielai skaitoma savilaida. Vis dėlto Baltijos šalys tų laikų žmonių sąmonėje liko labiau vakarietiškos, paženklintos buvusios nepriklausomybės (1918–1940) patirtimi. Pasak amžininkų, kurti čia trukdė mažiau

Nuo „politinio atšilimo“ laikų, prasidėjusių po Stalino mirties, iki Gorbačiovo vykdytos „perestroikos“ sovietinėje erdvėje vykę socialiniai procesai, su pogrindiniais jaunimo judėjimais bei protestais susiję veiksniai provokavo naujų meno apraiškų atsiradimą. Ansamblių, ypač – grojančių džiazą, sudėtis formavosi muzikantams migruojant iš vienos sovietinės respublikos į kitą. Atlikėjų kaita skatino naujos, kitokios kokybės muzikavimo formas ir galimybes, inspiravo kūrybiškumą.

XX a. aštuntojo dešimtmečio Vilniuje labiausiai pagarsėjo vienintelis oficialiai pripažintas džiazo kolektyvas – Ganelino, Tarasovo ir Čekasino trio, dar vadintas GTČ (rusų muzikos kritiko Jefimo Barbano pritaikytas ansamblio trumpinys). Ligi tol ištisą dešimtmetį trio lyderis pianistas ir kompozitorius Viačeslavas Ganelinas ieškojo savęs vertų partnerių. Gimęs netoli Maskvos ir šeštojo dešimtmečio pradžioje su tėvais apsigyvenęs Vilniuje, Ganelinas Lietuvoje įgijo aukštąjį muzikinį išsilavinimą, Lietuvos valstybinėje konservatorijoje subūrė bigbendą, kvartetą, septintuoju dešimtmečiu aktyviai propagavo džiazą, dalyvavo Talino ir Elektrėnų džiazo festivaliuose, išliko ankstyvųjų jo įrašų Lietuvos radijuje. Multininstrumentininkas, kompozitorius Vladimiras Čekasinas atvyko į Vilnių iš Sverdlovsko 1971-aisiais, būgnininkas ir perkusininkas Vladimiras Tarasovas iš Archangelsko į Lietuvą atvyko kiek anksčiau – 1968 m. Taip, susiklosčius aplinkybėms, žymusis džiazo ansamblis susibūrė Vilniuje, muzikantai iš tolimiausių Sąjungos kampelių atvyko į Baltijos šalį, kurioje, jų žodžiais tariant, kurti trukdė mažiausiai. Ilgainiui trio pateko į visas Europos ir Amerikos džiazo enciklopedijas, paženklino Lietuvos džiazo istoriją pasauline šlove, suteikė vieną didžiausių impulsų šio žanro evoliucijai ir davė pradžią Vilniaus džiazo mokyklai.

Nuo 1971 m. muzikantai kasmet parengdavo po naują vientisą programą, kaskart deklaruodami naujus kūrybinius ieškojimus. Pirmosios jų programos („Consilium“, „Triptych“, „Postludium“, „Ad libitum“, „Ex libris“) tapo kritikų ir klausytojų diskusijų objektu – tokios jos atrodė naujos ir paveikios. 1974 m. Ganelino-Tarasovo-Čekasino trio įgijo filharmonijos statusą: tai buvo vienas pirmųjų buvusios Sovietų Sajungos džiazo kolektyvų, itin nepalankiais džiazo muzikai laikais apdairiai pavadintas Lietuvos valstybinės filharmonijos (dabar – Lietuvos nacionalinė filharmonija) Šiuolaikinės kamerinės muzikos ansambliu. GTČ buvo pirmasis ne tik lietuviškojo, bet ir viso sovietinio džiazo ansamblis, kuris aplankė Rytų ir Vakarų Europos šalis bei džiazo tėvynę Ameriką. Laikui bėgant, o ypač – „perestroikos“ metais, po atkaklių užsienio festivalių organizatorių, koncertinių agentūrų kvietimų ir derybų su sovietmečiu vieninteliu gastrolių į užsienį organizatoriumi „Goskoncertu“, neginčijamai sprendusiu, kas gali reprezentuoti tarybinį meną užsienyje, o kas – ne (tik po daugelio metų muzikantai sužinojo, kur ir kada buvo kviečiami), trio vykdavo ne su ideologine misija, bet organizatorių pakviesti į prestižinius džiazo festivalius ar scenas („Jazz Jamboree“, „Pori Jazz“, „Nord Sea Jazz Festival“, „Jazz Jatra“ ir kt.). Ansamblis buvo gerai žinomas ne tik Sovietų Sąjungoje: apie juos rašė ir autoritetinga tarptautinė džiazo kritika Vakaruose. Ir ne veltui.

Nors muzikantų būta tik trijų, jie grojo maždaug dvidešimčia instrumentų: Ganelinas – fortepijonu, sintezatoriumi, perkusiniais instrumentais, trimitu, būgnais; Tarasovas išsidėliodavo visą mušamujų arsenalą, kartais pasitelkdavo ir švilpynes. Čekasinas pūtė fleitas, klarnetus, įvairiausius saksofonus, dažnai – kaip Rolandas Kirkas – pūtė du iš karto. Muzikantai kartais praplėsdavo tradicinius instrumentų garso išgavimo būdus, instrumentarijų netikėtai papildydavo visai atsitiktiniais „nemuzikiniais“ daiktais, o ypač turtingas buvo perkusijos arsenalas. Muzikos stilių ir muzikinių kultūrų samplaika, nauja forma, potraukis plastiniams menams, bendra kūrinių autorystė, multiinstrumentalizmas, solisto ir akompaniatoriaus vaidmenų ignoravimas – šios savybės siejo trio muziką su ankstyvojo free džiazo atlikėjais bei „The Art Ensemble of Chicago“, jų kūryba buvo lyginama su saksofonininko ir kompozitoriaus Anthony’o Braxtono kompozicijomis.

Trio programos „Albumas jaunimui“, „Katalogas“, „Namų muzikavimas“ liudijo muzikantų polinkį į teatrališkumą, norą sustiprinti atliekamos muzikos įspūdį vizualiniais efektais. Trio meistriškai grojo ir tradicine džiazo maniera, bet niekuomet kitų stiliaus nekartojo, nekopijavo. Charakteringas to pavyzdys galėtų būti „Meki Messer“ – vienas populiariausių ansamblio koncertinio repertuaro numerių. Trio jį dažniausiai grodavo bisui, iš paprastutės Kurto Weillio dainelės sukūrę tikrą džiazo miniatiūros šedevrą, dar vadintą „nestandartiniu standartu“.

Vartant Vladimiro Tarasovo knygą „Trio“ (Vilnius: Baltos lankos, 1998) stebina ne tik kruopščiai aprašyta ansamblio veikla, paskelbtas susirašinėjimas su pasaulio džiazo elito atstovais, bet ir tai, jog paminėti bemaž visi, kas buvo svarbūs trio kūrybiniame kelyje. Autorius rašo apie sovietinės egzistencijos paradoksus, grubų kultūros funkcionierių nemokšiškumą, gastrolių metu muzikantus privalomai lydėjusio (šmaikščiai pavadinto „paltu“) KGB prievaizdo psichologinį spaudimą.

Visgi ansambliui išties labai pasisekė. Galima kalbėti, rašyti, dalytis atsiminimais, tačiau tai – tik neskambantys ženklai. Muzikos įrašai buvo ir lieka patys geriausi meninių pasiekimų liudininkai. Iki 1985 m. trio parengė devyniolika programų, jų diskografija aprėpia 43 LP ir CD formato leidinius, platintus daugelyje pasaulio šalių.

Ne kartą kviestas į Lenkiją, po ilgų derybų su SSSR kultūros ministerija, trio 1976 m. pagaliau dalyvavo festivalyje „Jazz Jamboree“. Programa „Poco a poco“ pelnė aukščiausius užsienio kritikų ir klausytojų  įvertinimus. Lenkų spauda rašė: „Didžiausias netikėtumas buvo tarybinio džiazo trio koncertas. Keletą metų laukėme jo pasirodymo, ir ne veltui. Lietuvos valstybinės filharmonijos Šiuolaikinės  kamerinės muzikos grupė […] yra vienas įdomiausių kolektyvų Europos muzikiniame žemėlapyje. Tai – intuityvi muzika, free džiazas, susietas su tradicijomis“ (Express Wieczorny, 1976 11 03). Lenkų įrašų kompanija „Muza“ tais pat metais išleido ir trio pasirodymo festivalyje fragmentą, o dar prieš tai „Pronit“ jau buvo išleidusi ansamblio programą, įrašytą 1975 m. Maskvoje.

1976 m. Vilniaus plokštelių studijoje (Sovietų Sąjungos įrašų leidyklos „Melodija“ padalinys) buvo įgrota pirmoji specialiai įrašui studijoje pritaikyta programa „Con anima“ (išleista 1977 m.). Trio gerai jautė ir suprato darbo įrašų studijoje ir gyvų koncertų skirtumą: programas įrašams specialiai ir itin kruopščiai pritaikydavo, tuo tarpu koncertai visuomet pasižymėdavo teatrališkumu ir spontaniškumu. Antroji Vilniaus studijoje įrašyta programa „Concerto grosso“ (1978 m.) „Melodijos“ meno taryboje Maskvoje sukėlė tikrą sumaištį – muzikinės koncepcijos radikalumas tiesiog pribloškė avangardo netoleravusią vadovybę. Į „Melodijos“ filialus buvo išsiuntinėtas raštas, įpareigojantis „kontroliuoti“ idėjinį ir meninį įrašinėjamos muzikos lygį, o „Concerto grosso“ plokštelė išleista tik po trejų metų, 1981-aisiais.

Aštuntuoju dešimtmečiu Vilniaus plokštelių studija buvo pažangi kūrybinė įrašų laboratorija visų žanrų muzikantams. Jų „rankų darbo“ (nebuvo skaitmeninio montažo ir daugelio kitų dalykų) įrašai ir dabar stebina užfiksuotos muzikos energetika, kokybe, skambesio kultūra. Vilniaus studijoje buvo įrašyta ir GTČ programa „Non troppo“, kurią, apeinant firmą „Melodija“ bei Tarasovo prašymu sumaniai užsakius įrašą per Lietuvos kompozitorių sąjungą, 1983 m. Vokietijoje išleido kompanija „Enja records“.

Ne kartą ir ne vienas oficialus užsienio prodiuserių prašymas išleisti Ganelino, Čekasino ir Tarasovo muziką už Sovietų Sąjungos ribų „Melodija“ vadovybės buvo kategoriškai atmestas. Keista ir nesuprantama pozicija šių dienų muzikos verslo požiūriu – juk už muzikantų iš Rytų meną (koncertus, įrašus) Vakarai, kaip ir už naftą, mokėjo tvirta valiuta. Įdomu tai, kad sovietmečiu aktyvią veiklą buvo išplėtojusi griežtai KGB kontroliuojama organizacija „Meždunarodnaja kniga“, be autorių ir atlikėjų žinios tarptautinėje rinkoje platinusi geresnės prekinės išvaizdos ir kokybės nei vietinei rinkai skirtas prekes – knygas ir muzikos įrašus. Hipotetiškai peršasi „lagamino dvigubu dugnu“ strategija – viena deklaruojama, kita daroma. „Meždunarodnaja kniga“ voratinklis driekėsi iki tolimiausių, keisčiausių distribucijos taškų ne tik Europoje. Žinia, nei katalogų, nei jokių sutarčių su kūrėjais tuo metu organizacija nesudarinėjo, neviešino…

Visiškai unikaliu reiškiniu trio kūrybiniame kelyje tapo mažos nepriklausomos britų įrašų kompanijos „Leo Records“ dėmesys. Kompanijos steigėjas, išeivis iš Rusijos Leonidas Feiginas anapus „geležinės uždangos“ aistringai propagavo naująją Rusijos ir Rytų Europos džiazo muziką, išleido ir didžiąją dalį trio koncertinių programų[1]. Daugiausia tai buvo koncertiniai, reikia manyti, pusiau legalūs įrašai, metrikose vyravo užrašai Live in East Germany, Leningrad, Moscow, West Berlin… Autorių ir gretutinių teisių požiūriu ši leidybinė veikla buvo nelegali, tačiau atlikėjai jokių pretenzijų leidėjui niekada nereiškė. Simboliškai „Leo Records“ veiklą ir nuopelnus free džiazui iš Rytų galima lyginti su viena seniausių amerikiečių džiazo įrašų kompanijų „Blue Note Records“ šeštojo-septintojo XX a. dešimtmečių veikla, kai ši legendinė kompanija ėmėsi leisti avangardo persmelktus free džiazo albumus. Su Leonidu Feiginu teko maloniai bendrauti rengiant „Lietuvos džiazas 1929–1980“ rinkinį (įrašų kompanija „Semplice“, 2003), į kurį įtrauktos dvi trio kompozicijos iš „Leo Records“ leidinių, o susitikome 2003 m. gruodį Vilniuje, kai po daugelio metų Ganelinas, Čekasinas ir Tarasovas surengė unikalų koncertą Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Taip jau sutapo, kad prieš koncertą vykusioje spaudos konferencijoje buvo pristatytas ir minėtas rinkinys. „Leo Records“ vylėsi, jog trio koncertinė veikla atgims, tačiau, Ganelinui 1987 m. emigravus į Izraelį, muzikantų kūrybinis bendradarbiavimas nebeatsinaujino.

Nors ir neatnaujinusių nuolatinio kūrybinio bendradarbiavimo (išskyrus retus „sugrįžimų“ koncertus), trio narių tolesnėje veikloje plėtojama ir transformuojama ansamblio laikų patirtis: jie groja solo ir kartu su įvairiais džiazo, klasikos bei etniniais muzikantais, kuria muziką teatrui ir kinui. Ganelinas ir Tarasovas yra parašę stambių oratorinio tipo kompozicijų. Tarasovas yra subūręs didelį kintančios sudėties ir skirtingo tipo muzikantų „The Lithuanian Art Orchestra“; panašiai ir Čekasinas vis pasirodydavo su savo vadovaujamais dideliais įvairialypiais kolektyvais (suburtais daugiausia iš studentų), kurių programos neretai pasižymėdavo teatrališka ekstravagancija. Be to, Vladimiras Tarasovas dabar – žinomas vizualiojo meno kūrėjas, jo instaliacijose svarbus vaidmuo vis dar atitenka garsui.


[1] Ypač įdomu tai, kad pati kompanija buvo įkurta tada (1979-aisiais), kai Leonidas Feiginas gavo GTČ (kurį Andrejus Henkinas vadina „progresyviausiu Rusijos importu“) įrašą: „Kadangi jokia kompanija neparodė noro šio įrašo išleisti, jis nutarė įkurti savą. Feiginas suvokė, kad, prieš leidžiant tokią netipišką plokštelę, jam reikia pirmiau užsitikrinti tam tikrą patikimumą, tad jis pradėjo nuo Čikagos pianistės Aminos Claudine Meyers bei saksofonininko, emigrantų iš Ukrainos sūnaus Kennetho Keshavano Maslako įrašų ir tik tada išleido Ganeliną. Pirmieji trys albumai buvo tiek pat pranašiški, kiek ir atspindėjo sąmoningą Feigino internacionalizmą ar jo trūkumą“ (Henkin 2014). Daugiau apie Feigino veiklą žr. https://www.allaboutjazz.com/leo-records-by-andrey-henkin.php/.