Rumunija
Kad ir kokie stilistiniai apibrėžimai būtų pritaikyti „Rumunijos“ muzikai, kiekvienam jų papildomą atspalvį suteiktų projekto estetinis užtaisas. Jis yra tikslingai bukoliškas ir ganėtinai saviironiškas, tačiau pro visus šiuos kontūrus regėti savotiška „kaimietiška elegija“, kurioje paprastos būties įžvalgos turi ir filosofinį svorį. Štai vėsi, tarsi miestietiška izoliacija dvelkianti postpunk ritmika nuspalvinama armonikos grojimu arba „programuotas“ ritmas pradeda kiek šlubuoti, įstojus rupiam, truputį neintonuojančiam balsui. Tokie bruožai „Rumunijos“ muzikai suteikia papildomą lygmenį ir atitolina ją nuo stilistinių kanonų. Tekstai kartais pakimba ties humoro riba, ir tai siejasi su anksčiau minėta saviironija ir specifine estetine pozicija, neo-cabaret žanro permąstymu. Jeigu tokios stilistikos kontekste Viduržemio jūros krantų jūreivio dainos yra nekvestionuojamos, kodėl čia negalėtų rasti vietos ir vietinės „profaniškosios“ realijos? Grupės muzikoje nemažas dėmesys skirtas ir melancholiškajai dermei, minoriniams gitariniams intarpams ar psichodeliškiems sąskambiams. Kartu su viską įrėminančiu eksperimentinio charakterio repetityvumu ir minėtomis formos detalėmis, visa tai vienu metu buvo apibūdinta paradoksaliu ir groteskišku „kaimietiškos anti-gotikos“ terminu.
Povilas Vaitkevičius
Biografija
2010 metais susiformavusios grupės „Rumunija“ užuomazgomis galima laikyti kelerius metus gyvavusį projektą „Velniava“. Šiauliuose vykę jo kūrybiniai bandymai paliko kelių dainų įrašus ir tapo muzikiniu-estetiniu naujų sumanymų pagrindu. Lietuvos geografiniame trikampyje Baukai-Radviliškis-Ukmergė susikūrusi „Rumunija“ nuo pat pradžių orientavosi į periferijos realijas ir modernių muzikinių įtakų veikiama konstravo savąją kaimišką psichodeliką. Pirmieji grupės gyvasties krustelėjimai buvo fiksuoti tik padrikuose įrašuose, kol 2010 metais ji sudalyvavo sostinėje vykusiame „kreivos“ muzikos renginyje „Velniop!“. Tai projektui suteikė apčiuopiamesnių bruožų. Jų koncerte vyravęs naujumo bei nerūpestingo anti-profesionalizmo derinys vieną publikos dalį nuteikė skeptiškai, kitą – sužavėjo šviežumu. Grupės įrašai daugeliui tapo pirmąja pažintimi su reiškiniu iš, regis, tokio artimo, tačiau kartu ir nepažinto geografinio taško.
Projektą sudaro trys nariai, išlikę visą grupės gyvavimo laiką: Antonas Zolotenkovas (programavimas, būgnas), tiesiog Arūnas (armonika, vokalas) ir Andrius Vyšniauskas (gitara). Pastarasis, be veiklos grupėje, užsiima ir soline kūryba.
Po pirmojo įrašo, pavadinto tiesiog „I“, grupė sulaukė įvairių pasiūlymų koncertuoti skirtingose Lietuvos vietose. 2011 metais pasirodė antrasis albumas „Giminaičių balsai“, kuriame „vyniojama“ panaši muzikinė gija, tik kiek labiau akcentuojant gitaros garsus. To meto „Rumunijos“ koncertai toliau kuria neįpareigojančios estrados, sumišusios su eksperimentiniu garsynu, aurą. Kai kurie kūrinai (pvz., „Tėvai!“) sugeba tapti pogrindiniais „hitais“. Tais pačiais metais grupė pasirodė audiovizualinės poezijos festivalyje „TARP!“ Vilniuje, savo „balaganišką“ statusą patvirtino Kirtimų kultūros centro koncerte ir dalyvavo „Homo Ludens“ festivalyje Jonavoje. Publika bei projekto nariai, regis, pradėjo apsiprasti ir „įsivažiuoti“ į specifinę grupės būklę gyvų pasirodymų metu, tačiau pastarieji ėmė kiek vienodėti, kol nepasirodė jų EP – šviežias ir tarsi naują skirsnį grupės kūryboje skelbiantis „Feliksas“ (2011). Nepaisant to, projekto leidybinė veikla lėtėja, o pasirodymų dažnis retėja. Dėl padidėjusios grupės narių geografinės atskirties „Rumunijos“ veikla vis labiau rimsta, nors tylą pabandoma sudrumsti 2013-ųjų įrašu „Kiekvienas vaikas nori turėti žvėrį“. 2014 metais projekto muzika pirmą kartą pasirodo profesionaliai išleistame split CD – kartu su „Vilkduja“ ir „Obšrr“. Šis įrašas pasklinda turbūt plačiausiai, nors pati „Rumunija“ netiesiogiai leidžia suprasti, kad jos veikla sustojo. Pastarąjį faktą konkretizuoja 2015 metais pasirodžiusi EP kasetė „Aplinkybė“. Ją papildančioje kuklioje informacijoje žymimos datos „2010–2015“, kurios dokumentuoja grupės iširimą. Nors „Rumunija“ gyvavo ganėtinai neilgai, Lietuvos muzikos scenoje ji buvo ryškus kitoniškumo pareiškimas.
Povilas Vaitkevičius