Onutė Narbutaitė

Onutė Narbutaitė – viena iš ne tiek daug šių dienų kompozitorių, kurių muzika paženklinta išskirtinio asmeniškumo žyme ir yra atpažįstama nuo pirmųjų kiekvieno kūrinio taktų. Šalia plataus įvairių emocinių būsenų ir pojūčių spektro visoje Narbutaitės kūryboje juntamas aristokratiško saiko pojūtis, stipri kompozicinė disciplina – tai tik sustiprina emocinį šios muzikos paveikumą. Tačiau konstruktyvusis pradas čia reiškiasi ne kokiomis nors iš kitų perimtomis ar savo susikurtomis įvairių muzikos parametrų organizacijos sistemomis. Intelektualieji Narbutaitės opusai primintų ne „mašininę produkciją“, o preciziškai atliktą „rankų darbą“. Komponavimo racionalumas čia atsiskleidžia kruopščiai detalizuotomis faktūromis, tiksliomis smulkesnių ir stambesnių padalų bei visos formos proporcijomis, ne iškart atsekamomis mažiausių detalių sąšaukomis. Abstraktus muzikinis naratyvas kartu yra itin raiškus, reljefiškas ir dažnai menantis „kažką pažįstama“. Prie taikliausio jos dabartinės kūrybos apibūdinimo turbūt labiausiai bus priartėjęs amerikiečių muzikologas Richardas Taruskinas, sakydamas: ne „tonali“. Ne „romantinė“. Ne „retro“. Konsonansiška.

Lietuvių naujosios muzikos metai 1998 - Winterserenade

X
Lietuvių naujosios muzikos metai 1998 - Winterserenade

Rūta & Zbignevas Ibelhauptai. Muzika dviem fortepijonams - Vijoklis

X
Rūta & Zbignevas Ibelhauptai. Muzika dviem fortepijonams - Vijoklis

Šv.Kristoforo kamerinis orkestras - Sinfonia col triangolo

X
Šv.Kristoforo kamerinis orkestras - Sinfonia col triangolo

Vėrinys. Lietuvių kompozitorių kamerinė muzika - Vėrinys

X
Vėrinys. Lietuvių kompozitorių kamerinė muzika - Vėrinys

zoom in: naujoji lietuvių muzika - Melodija alyvų sode

X
zoom in: naujoji lietuvių muzika - Melodija alyvų sode

zoom in 4: naujoji lietuvių muzika - Drappeggio

X
zoom in 4: naujoji lietuvių muzika - Drappeggio

zoom in 5: new music from Lithuania - La barca

X
zoom in 5: new music from Lithuania - La barca

Biografija

Onutė Narbutaitė (g. 1956) – žymiausia lietuvių kompozitorė. Kompozicijos pradmenis ji gavo iš kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus, o 1979 metais baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) prof. Juliaus Juzeliūno kompozicijos klasę. 1979–1982 metais dėstė muzikos teorijos ir istorijos disciplinas Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose, nuo 1982 metų atsidėjo tik kūrybai ir gyvena Vilniuje.

1997 metais už oratoriją „Centones meae urbi“ – lenkų muzikologo Andrzejaus Chłopeckio žodžiais, „istoriosofinę kompoziciją apie Vilnių ir to miesto dvasingumą“ – kompozitorė pelnė Lietuvos nacionalinę premiją. Simfonijų ciklas „Tres Dei Matris Symphoniae“ bei simfoninė kompozicija „La barca“ buvo pripažinti geriausiais simfoniniais kūriniais Lietuvos kompozitorių sąjungos organizuotuose 2004 ir 2005 metų kūrinių rinkimuose. Geriausiu 2008 metų kūriniu vokalinės-chorinės muzikos kategorijoje šiame konkurse išrinktas „Lapides, flores, nomina et sidera“ (ISCM Pasaulio muzikos dienoms Vilniuje užsakytas Vėlinių projektas, septynių Vilniaus chorų atliktas Vilniaus bažnyčiose ir Bernardinų kapinėse). O 2015-aisiais minėtuose rinkimuose Narbutaitė paskelbta Metų kompozitore (už operą „Kornetas“ ir kompoziciją kameriniam orkestrui „Was there a butterfly?“).

2004 metais „Melodija“ simfoniniam orkestrui (Simfonijos Nr. 2 antroji dalis) išrinkta pirmuoju kūriniu rekomenduojamų kūrinių devintuke 51-ojoje Tarptautinėje kompozitorių tribūnoje Paryžiuje (International Rostrum of Composers), kurią organizuoja Tarptautinė muzikos taryba prie UNESCO bei visų penkių kontinentų radijo transliuotojai). 2010 metais Lisabonoje vykusioje 57-ojoje Tarptautinėje kompozitorių tribūnoje į geriausių kūrinių dešimtuką pateko simfoninė kompozicija „krantas upė simfonija“, o 2017 metais Palerme 64-ojoje Tribūnoje į šį dešimtuką išrinkta kompozicija kameriniam orkestrui „Was There a Butterfly?“. Onutė Narbutaitė taip pat yra pelniusi Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premiją (2005), Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo apdovanojimą (2008), Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos „Aukso žvaigždę“ (2015), „Auksinį scenos kryžių“ (už operą „Kornetas“), kitų premijų.

Onutės Narbutaitės kūriniai, tarp kurių – ir didelė dalis specialiai užsakytų opusų, skambėjo festivaliuose „Gaida“, „Vilniaus festivalis“ (1999, 2001, 2008), „Varšuvos ruduo“ (1994, 1997, 2007, 2013), „Musica viva“ (Miunchenas, 2005), „MaerzMusik“ (Berlynas, 2003), „Klangspuren“ (Švacas, 2004), ISCM Pasaulio muzikos dienose (Bernas, 2004, Vilnius, 2008), „Icebreaker II: Baltic Voices“ (Sietlas, 2004), „Pan Music Festival“ (Seulas, 2004, 2005), „Est-Ovest“ (Turinas, 2006), „22 Festival de Música“ (Alikantė, 2006) „Ars musica“ (Briuselis, 2009), „Frau musica nova“ (Kelnas, 1998), „Artgenda“ (Kopenhaga, 1996), „De Suite Muziekweek“ (Amsterdamas, 1995), Šlėzvigo-Holšteino muzikos festivalyje (1992), Helsinkio festivalyje (1992), „Music Harvest“ (Odensė, 1992), Czesławo Miłoszo 100-mečiui skirtame festivalyje Krokuvoje (2011), koncertų cikle „El universo musical de Paul Klee“, kuris rengtas pasaulinės parodos „Paul Klee: maestro de la Bauhaus“ kontekste (Madridas, 2013) ir daugelyje kitų festivalių bei koncertų Europoje, JAV, Kanadoje. Kai kuriuose festivaliuose – „Aboa musica“ (Turku, 2003), „Kaustinen XX Chamber Music Week“ (1998), „Europäisches Musikfest Münsterland“ (1999), tarptautinėje menų vasaros mokykloje „Synaxis Baltica“ (Giorlicas, 2006), 10-ojoje lenkų ir lietuvių muzikologų konferencijoje (Krokuva, 2006) – jos, kaip kviestinės festivalio kompozitorės muzika pristatyta plačiau, rengti autoriniai koncertai Lietuvoje, taip pat Miunsteryje (2005), Londone (2013), Vienoje (2015), Grace (2017).

Narbutaitės muziką yra atlikę Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, Bavarijos radijo simfoninis orkestras, BBC simfoninis orkestras, „Sinfonia Varsovia“, Lenkijos nacionalinio radijo simfoninis orkestras, „Basel Sinfonietta“, Berno simfoninis orkestras, Turku filharmonijos orkestras, Hradec Kralovės filharmonijos orkestras, Valstybinis Brandenburgo orkestras, Krokuvos muzikos akademijos simfoninis orkestras, „Sinfonietta Cracovia“, „Tapiola Sinfonietta“, Ostrobotnijos kamerinis orkestras, Miuncheno kamerinis orkestras, „Ensemble Resonanz“, „Amadeus“, „Aukso“, Šv. Kristoforo ir Lietuvos kameriniai orkestrai bei daugelis kitų didelės apimties kolektyvų, taip pat ansamblių ir solistų.

Onutės Narbutaitės kūriniai įrašyti daugiau nei 30-tyje kompaktinių plokštelių, išleistų Lietuvoje ir užsienyje, tarp jų – 10 autorinių CD. 2006 metais išleista kompozitorės kūrybai skirta Audronės Žiūraitytės monografija „Skiautinys mano miestui“ (Vilnius: Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Lietuvos kompozitorių sąjunga, 2006).

Dar 9-ame dešimtmetyje Onutė Narbutaitė pelnė subtilios kamerinės muzikos kompozitorės reputaciją. Jos ankstyvieji opusai buvo prisodrinti „nakties“, „tylos“, „užmaršties“ įvaizdžių; neskubios tėkmės, skaidrių faktūrų ir nostalgiškų nuotaikų, kompozicijos neretai primindavo garsais rašomo dienoraščio puslapius. Nepriklausomybės metais kompozitorės muzika patyrė ženklias transformacijas. Pirmiausia – Narbutaitė atsidėjo stambių formų simfoninei ir simfoninei-vokalinei kūrybai (oratorija „Centones meae urbi“, 1997; Simfonija Nr. 2, 2001; „Tres Dei Matris Symphoniae“, 2003; „La barca“, 2005; „krantas upė simfonija“, 2007 ir pan.). Išlaikydama neabejotiną kūrybinę nepriklausomybę, Narbutaitė plėtoja labai išraiškingą muzikos kalbą, kuriai būdingas intelektualumas ir struktūrinis mąstymas, išraiškinga instrumentuotė ir įsimenantis melodingumas, prisotinta garsinė vertikalė ir intensyvi muzikos tėkmė. Subtili garsinė vaizduotė jos muzikoje dera su gausiomis kultūrinėmis reminiscencijomis.

Lietuvoje ir net už jos ribų kompozitorė vis dar dažnai pristatoma kaip neoromantikė. Šią nusidėvėjusią etiketę jai padeda nusimesti užsienio kritikai, atmesdami neoromantizmo „prekės ženklą“. Pavyzdžiui, prancūzų įrašų leidybos ir platinimo kompanija „Abeille Musique“ Narbutaitę pristato taip: „Iš tikrųjų mes veltui ieškotume klasikinio tonalumo derinių, ir net daugiau – ji savo akordus dažniau sudaro iš disonansų nei konsonansų. Nors jos stiliaus „klasikinis“ aspektas yra priešingas Boulézo-Stockhauseno avangardizmui, jis lygiai taip pat atspindi tobulą šiuolaikinę kalbą – nieko „retro“ tenai nėra. Pagaliau terminas „romantiškas“ čia galėtų būti taikomas tik apibūdinant galingą emociją, kuri sklinda iš šios muzikos, emociją, kuri nors panaši į tą, kurią sukelia romantinė muzika, bet pasiekiama visai skirtingomis priemonėmis, priklausančiomis XXI amžiui“.