Algirdas Martinaitis - tikras romantinio kūrėjo tipas iš prigimties, ir toks išlieka nepaisant kai kurių pastarojo laikotarpio "nukrypimų". Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, kai jis debiutavo kartu su bendraminčiais "neoromantikų" kartos kompozitoriais, gamtiškųjų inspiracijų prisodrintos jo kompozicijos išsiskyrė ypatingu poetiškumu ir giliu emociniu poveikiu. Šį "gamtos ciklą" vainikavo kamerinė kantata-koncertas "Cantus ad futurum" (1982), kuri tapo savotišku šios kompozitorių kartos manifestu, išreiškiančiu jos estetines ir etines nuostatas, jausmus, baimes ir viltis. 90-iaisias metais kurtame kamerinių kūrinių cikle - "Pradžios ir pabaigos knygoje" - liūdną džiūstančių medžių, senkančių upių ir nykstančių paukščių grožį pakeitė blogio, gyvuliškumo ir Paskutiniojo teismo motyvai. Tuo metu Martinaitis parašė ir "Nebaigtąją simfoniją" (1995) - vieną iš sėkmingiausių ir dažniausiai atliekamų lietuvių simfoninių kūrinių. Savo naujausiuose kūriniuose kompozitorius nuolatos provokuoja apmąstymus apie autorystės ribas, individualumo ir originalumo sąvokoms priešindamas banalybę, mėgdžiojimą ir jau atrastų, išmėgintų dalykų kartojimą. Tokius aukštosios ir žemosios kultūros hibridus kompozitorius vadina "muzika iš antrų rankų". Dar viena itin svarbi kompozitoriaus kūrybos sritis - religinė muzika.
