Bronius Kutavičius

Bronius Kutavičius (1932-2021) 1959–1964 metais studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), Antano Račiūno kompozicijos klasėje. 1975–2000 metais jis dėstė kompoziciją M. K. Čiurlionio menų mokykloje, 1984–2000 metais dar ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

1987 metais jis buvo apdovanotas Lietuvos valstybine premija, 1995 metais – Lietuvos Nacionaline premija. 1996 metais kompozitorius gavo festivalio „Probaltica“ (Torunė, Lenkija) prizą už kūrybinius laimėjimus, 1999 metais apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu, taip pat Karininkų kryžiaus ordinu už nuopelnus Lenkijos Respublikai, 2003 metais – ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“. Tais pačiais metais pelnė Tarptautinės intelektinės nuosavybės organizacijos (WIPO) prizą už kūrybą, 2004-aisiais – Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros (LATGA-A) „Metų autoriaus“ apdovanojimą. Įvairių žanrų ir sudėčių Bronius Kutavičius kūriniai (nuo sceninių iki kamerinių) pelnė šešis apdovanojimus periodiniuose Lietuvos kompozitorių sąjungos metų kūrinių rinkimuose. 1997 metais surengtoje muzikologų apklausoje, kurioje buvo renkami svarbiausi XX a. antros pusės lietuvių kompozitorių kūriniai, jo oratorija „Paskutinės pagonių apeigos“ pelnė pirmąją vietą.

Broniaus Kutavičiaus muzika nuolat atliekama įvairiuose festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje, tarp kurių galima paminėti „Varšuvos rudenį“ (1978, 1983, 1987, 1990, 1991, 1994, 1997, 1999, 2002), Hadersfildo šiuolaikinės muzikos festivalį (1990, Didžioji Britanija), Strasbūro šiuolaikinės muzikos festivalį „Musica“ (1992), „Mare Balticum“ (1992, Suomija), „De Suite Muziekweek“ (1995, Nyderlandai), „Wratislavia Cantans“ (1995, Lenkija), Glamorgano slėnio festivalį (1996, Didžioji Britanija), „Baltic Arts'96“ (Didžioji Britanija), „Probaltica'96“ (Lenkija), Odenzės festivalį „Music Harvest“ (1998, Danija), Spitalfildo festivalį (2002, Didžioji Britanija), „MaerzMusik“ (2003, Vokietija), „Icebreaker II: Baltic Voices“ (2004, JAV), ISCM Pasaulio muzikos dienas Vilniuje (2008) ir daugelį kitų.

Apie kompozitoriaus kūrybą išleistos keturios knygos: Ramintos Lampsatytės „Bronius Kutavičius. A Music of Signs and Changes“ (Vilnius: Vaga, 1998), Ingos Jasinskaitės-Jankauskienės „Pagoniškasis avangardizmas. Teoriniai Broniaus Kutavičiaus muzikos aspektai“ (Vilnius: Gervelė, 2001), tos pačios autorės „Bronius Kutavičius. Praeinantis laikas“ (Vilnius: Versus aureus, 2008) ir straipsnių rinktinė „Music That Changed Time. The Lithuanian Composer Bronius Kutavičius and the Baltic Outburst of Creativity after 1970“ (Vilnius: Lietuvos kompozitorių sąjunga, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2014). Yra išleistos aštuonios kompozitoriaus autorinės kompaktinės ir trys vinilinės plokštelės.

Broniaus Kutavičiaus pavardė siejama su dideliu, kone sukrečiančiu poveikiu, kurį Lietuvos kultūrinei visuomenei kadaise darė jo „Panteistinė oratorija“ (1970), „Paskutinės pagonių apeigos“ (1978) ar „Iš jotvingių akmens“ (1983) – laikomi Lietuvos pokario modernizmo atspirties tašku. Kutavičius prisipažino atradęs savąją kūrybinę viziją ir sukūręs šiuos pirmuosius reikšmingus kūrinius gana vėlai – artėdamas prie keturiasdešimties. Minėti stambios formos oratoriniai opusai ryškiausiai reprezentuoja Kutavičiaus kūrybos idėjines nuostatas bei stiliaus bruožus:

• itin savitą laiko ir erdvės traktavimą;

• muzikos vizualumą, teatriškumą bei rituališkumą, apgaubiantį klausytojus ir įtraukiantį juos į muzikinį vyksmą;

• pastovią „magiško“ ritmo pulsaciją;

• išsilaisvinimą nuo bet kokio akademiškumo (neretai naudojant šiurkščias arba tyčia „nuskurdintas“, „apnuogintas“ faktūras);

• minties koncentraciją, pasitelkiant nedaug išraiškos priemonių;

• gilų liaudies muzikos esmių, glūdinčių giliau bet kurių apčiuopiamų garsinių struktūrų, pajutimą.

Kompozitorius laisvai disponavo tokiomis šiuolaikinės kūrybos priemonėmis kaip serializmas, sonorizmas, aleatorika, koliažas, erdvinė muzikos organizacija ir su tuo susiję notacijos išradimai, taip pat repetityvinio (post)minimalizmo technika. Pastaroji čia atitinka esminius struktūrinius archajiškojo lietuvių folkloro principus, aptinkamus sutartinėse (Šiaurės Rytų Lietuvoje paplitusios polifoninės 2–4 balsų giesmės ir 2–7 balsų instrumentinės pjesės). Nepaisant avangardinių komponavimo įrankių taikymo „kasinėjant“ pagoniškuosius baltų muzikos plotus, Kutavičiaus kūryba yra ir labai nūdieniška, prabylanti į dabarties žmogų gaivia, nenudėvėta kalba.