Povilas Vaitkevičius

Šiai esė ieškant tinkamesnio žodžio negu „apžvalga“, aplankė suvokimas, jog toks bandymas išspręsti paties susikurtą klausimą primena procesus, vykstančius aptarsimos muzikos kontekste. Daugmaž aiškiai suvokiama, apie kokią garsinių atstovų aibę bus kalbama, tačiau, tai įžodinant, nuolat prireikia įvairių patikslinimų bei išimčių. Esmė ta, jog šioje aibėje esančių muzikinių projektų formalistinės išraiškos kartais atrodo išties skirtingos, tačiau visus juos vienija kažkokia efemeriška bendrybė. Paradoksas, bet būtent toks efemeriškumas tikriausiai ir yra vienas ryškiausių vienijančių bruožų. Būtina pabrėžti, jog čia suminėti projektai ir jų leidiniai minimi dėl asmeninių preferencijų, tačiau pastangos jas argumentuoti taipogi nepaliekamos nuošaly.

Rašinyje bus kalbama apie muziką, kuriai apibūdinti vartojamas „eksperimentinės/elektroninės“ ar „nekonvencionalesnės“ terminas. Klausimas dėl tokio apibūdinimo tikslumo jau senokai neduoda ramybės – tam būtų reikalingas visas atskiras straipsnis. Tačiau dabar, vengiant išsiplėsti, tebūnie vartojami pastarieji. Atmetant loginius neatitikimus, šie bent jau daugmaž nusako, kokia muzika turima omeny.

Aišku, reikėtų pasistengti kiek konkretizuoti stilistines aprašomo garsyno gaires, kadangi tiek „elektronika“, tiek „eksperimentas“ savo ruožtu gali nurodyti gan skirtingus arealus subjektyvių patirčių dėka. Žemėlapio riboženkliais versčiau tokius apibrėžimus kaip ambient, drone, noise, (post)industrial, tribal, ritual bei iš panašių emocinių platumų kylančius sąskambius.

Aptariamo laiko taipogi nesiekiama įsprausti aiškion atkarpon – vietoje to rinkčiausi „pastarųjų metų“ sąvoką. Kai kurie minėtini įrašai yra pasirodę jau prieš 4 ar 5 metus, tačiau šis faktas įsisąmoninamas tik po datos pasitikslinimo. Tai liudytų sugebėjimą talpinti savyje laikui nepavaldžius emocinius-muzikinius krūvius. Patiriant šiuos, kas kartą atsiveria kiek kiti klodai ir nutildo linijinės laiko tėkmės imperatyvą. Jie taipogi nėra „visiškai nepastebėti“, tačiau vėlgi atsirinkdamas akcentuočiau jų vertę būti aptartiems dar kartą.

Kalbą apie konkrečius leidinius pradėčiau nuo bendro SKELDŲ ir DAINOS DIEVOS albumo „Aviliai“. Šis įrašas nemažai prisidėjo prie minčių, tapusių šia esė. Visų pirma, nustebau įsisąmoninęs, jog „Aviliai“ išleisti jau 2015-aisiais. Iki pat dabar albumas suvokime tvyrojo kaip „neseniai pasirodęs“. Po pirmųjų perklausų kilusios idėjos jį aprašyti (šia tema lietuviškajame internete nesu aptikęs nieko konkretesnio) išbluko neišpildymų bangose, todėl dabar tai vadinčiau ir tam tikru duoklės atidavimu. Juolab kad, kaip ir minėta, albumas skamba lyg būtų išleistas vakar ir drąsiai teigčiau, jog toks jo belaikiškumas turi galios išsilaikyti ir toliau.

„Avilius“ vadinčiau vienu subtiliausių, giliausių bei jautriausių ambient muzikos įrašų Lietuvos „nekonvencinės“ muzikos kontekste. Reikėtų akcentuoti įraše kintančią garso dinamiką, tokiu būdu tampančią papildomu instrumentu patirties medaus išragavimui. Tai akcentuoju kaip kontrastą pastaruoju metu nusistovėjusiai duotybei nuolat naudoti garso kompresiją, tokiu būdu iš muzikos eliminuojant tam tikrą „pasakojamąjį“ elementą. Kai tenka ne tik klausyti, bet ir įsiklausyti. Čia turiu omenyje ne vien deep listening požiūrį, – tokį įsiklausymą siečiau su muzikos geba išprovokuoti atitinkamas būsenas.

Įdomu, jog „Avilių“ recenzijų teko regėti vien užsienietiškuose tinklalapiuose. Pastaruoju metu lietuviškoje internetinėje žiniasklaidoje tokio pobūdžio rašiniai rodosi beveik išnykę, kita vertus, net ir be šiųjų sunku aptikti konkretesnį atsiliepimą. Žinant, jog minimi projektai Lietuvoje yra klausomi ir vertinami, natūraliai kyla klausimas dėl tokios situacijos. Iš dalies tai siečiau su ganėtinai įsivyravusia tekstinės komunikacijos specifika, kai parankiausia rodosi minėti įvairius subkultūrinius momentus, o ne nuo to bandančias išsilaisvinti introspekcijas. Aišku, čia nėra nieko itin naujo – į promo tikslus orientuotas tekstas dažniausiai tikslingai užaštrina kai kurias detales.

Visgi šiuo atveju kalbama apie muziką, kurios nekonvencionalumas nesibaigia garsu – jis apima daug platesnes erdves, tarp jų ir komunikaciją. Jos charakteris čia neretai tiesiogiai kyla iš to, kaip kūrėjas suvokia savo muzikos santykį su aplinka, įskaitant ir socialinius ryšius. Būtent todėl tokia muzika ir suvokiama kaip „kitokia“, ką rašau net ir rizikuodamas nuskambėti elitistiškai. Intymesnėmis, egzistencinėmis patirtimis besidalijantis garsynas suponuoja ir atitinkamus būdus apie tai komunikuoti. Todėl regėčiau situaciją, kai skambių pareiškimų aibė rodosi pasklidusi bemaž visose su muzikiniais dirvonais save siejančiose internetinėse lankose. Kita vertus, tai gali reikšti ir logišką preferencijų pasiskirstymą.

Šiaip ar taip, tokių projektų kaip SKELDOS muzika yra klausoma ir trokštama. Štai naujausias, savo jėgomis išleistas, albumas „Ilgės“ (2018) taipogi yra radęs vietą klausytojų širdyse. Jojo trukmė, nors ir trumpesnė negu programiškai suvokiamo albumo, atrodo esanti tiesiog ideali. Abi kasetės pusės – poetiškos atmosferos ambientinė tvermė, kurioje saikas virsta privalumu. Gamtiškos melancholijos atspalvių pripildyti asmeniškos patirties fenomenai. Prakalbus apie asmeniškumus, privalu paminėti ir su SKELDOMIS susijusią muzikinę apraišką (netariamu) pavadinimu IYv. Šiosios kasetę „Upės“ 2017 m. SKELDŲ autorius išleido kartu su vietine leidybine kompanija „Ghia“. Juostoje slypinti muzika savo subtilumu bei garsinės išraiškos formomis panėši į aukščiau minėtus įrašus, na, o intymumo potėpių čia prideda faktas, jog tai – šeimyninis projektas. Ir būtų klaidinga nutylėti dar vieną faktą – papildytą „Ilgių“ versiją šiais metais CD formatu žada perleisti vokiečių leidybinė kompanija „The Epicurean“.

GIRNŲ GIESMĖMS paminėti reikėtų sugalvoti pretekstą, net jei šis projektas nebūtų nieko išleidęs – dėl nepaneigiamo indėlio į viso gimtojo ambient / postindustrial / drone arealo kokybę. Juk kai yra specifinio lygio gairės, jos vienaip ar kitaip lemia ir bendrą tonusą. Paskutinis GIRNŲ GIESMIŲ albumas fizinėje laikmenoje pasirodė jau bemaž prieš 10 metų – tai savo jėgomis 2009 m. išleistas CD „Sau kraštas“. Toks faktas lyg ir galėtų kelti įtarimą apie sąmoningą autoriaus atsiribojimą nuo leidybos, tačiau situaciją kiek keičia nuo 2013 m. „Bandcamp“ platformoje pasirodanti pavienių kūrinių seka „Sėjos“ pavadinimu. Šį galima interpretuoti kaip duodamą toną kūrinių atsiradimo procesui apibūdinti. Sėjamas garsynas pasirodo tuomet, kada subrandinamas, – tam reikia laiko. Naujausias serijos kūrinys įkeltas 2015-aisiais, tačiau GIRNŲ GIESMIŲ vairininkas Laurynas Jukonis vis užsimena ir apie albumo pasirodymą, podraug perfekcionistiškai to nekonkretizuodamas.

Pats projektas savo egzistavimą įprasmina sporadiškais gyvais pasirodymais, kurių skambesys atliepia naujausius įrašus. Tai daugiasluoksnė drone tėkmė su vis daugiau garsinių detalių, atrandamų neriant gilyn. Šioje vietoje paranku atsiminti aukščiau minėtą įsiklausymo svarbą, prieblandišką akistatą su tokiais pat daugiasluoksniais, kaip ir muzika, gamtos gaivalais. Vėlgi, čia nėra profaniškojo pasaulio proklamacijų, vietoje jų – keistai žaižaruojanti Patirtis. Šia proga būtina paminėti ir kitą Lauryno kūrybinį vienetą pavadinimu NULIS:S:S:S. Deja, be keleto video „YouTube“ platformoje bei pavienių gyvų pasirodymų, jokių įrašų kol kas nėra. Taip, 2006 m. savilaidos būdu dienos šviesą pasiekė leidinys „12-01-2006“, tačiau tuomet projektas vadinosi kiek kitaip (NULIS) ir reiškėsi mažiau (palyginus su dabartine) struktūrizuota garsine išraiška. Dabar gi NULIS:S:S:S garsynas skleidžiasi stochastiškomis triukšmų ir tonų sekomis, užpilamomis švariais analoginio skambesio tonais bei malonų nerimą stimuliuojančia triphopinio skonio ritmika.

Projektą BUDRŪS reikėtų paminėti kaip vieną iš GIRNŲ GIESMIŲ autoriaus bendradarbiavimo rezultatų. Tiesa, paskutinis šiojo įrašas yra pasirodęs išties senokai, 2013-aisiais, o ir gyvi pasirodymai teįvykę vos keli. Ši muzika nardo šaižesnių sąskambių drone / noise paribiuose, o už tekstus atsakingo asmens asmeninis kūrybinis vienetas scenoje reiškiasi pavadinimu POGROM. Kaip jau galima suprasti, čia nevengiama provokatyvios, įvairias socialines bei estetines normas kvestionuojančios pozicijos. Projekto garsynas tiesiogiai siejasi su tokia minties kryptimi – jame išsitenka tai, kam galima pritaikyti noise / power electronics apibrėžimus. Pastaruoju metu POGROM, rodos, pasuko labiau instropektyvių ir egzistencinių temų kryptimi, ką liudytų paskutiniai regėti koncertai bei 2015 m. pasirodžiusi kasetė „Father:Land“. Vidų sujudinantys dalykai klausytoją pasiekia per asmeninių patirčių prizmę.

POGROM atrodo bene vienintelis ryškesnis artimiau noise muzikai kuriančių vardų Lietuvoje. Tačiau, turint omenyje, jog ir šiojo veikla dabar yra gana aprimusi, tenka konstatuoti, jog labiau puristinės formų atžvilgiu triukšmo muzikos šiuo metu Lietuvoje beveik nėra. Taip, įvairių autorių kūryboje inkorporuojamos jos apraiškos, tačiau tai nėra pagrindinis leitmotyvas.

Pavyzdžiui galima pateikti net ir šių eilučių autoriaus projektą OORCHACH, 2017 m. išleidusį kelis įrašus, tačiau ties tuo asmeninė etika siūlytų ir sustoti. Kalbant apie ką tik minėtą „grynojo“ noise ir related apraiškų nebuvimą lietuviškoje scenoje, nevadinčiau to didžiuliu trūkumu ar praradimu. Retkarčiais, ypač koncertų metu, tarsi ir trauktų išgirsti ką nors labiau orientuoto „į tą pusę“, tačiau tipinės, pagal Vakaruose nusistovėjusius (subkultūrinius) kanonus padarytos muzikos taipogi nepasiilgstama. Malonu girdėti garsyno asmeninį braižą, abrazyviųjų formų apraiškas naudojantį kurti autentiškesnei, su konkrečiu vardu siejamai atmosferai.

Šioje vietoje ir reikia minėti projekto TIESE pavadinimą. Dviejų kūrėjų, Viliaus Šiaulio ir Antano Dombrovskij, tvarinys ypač džiugina gyvų pasirodymų metu. Sakytum, ironiškai intelektualizuotas glitch / noise / ambient (paskutinis terminas čia vartotinas itin aptakiai), kuris live atveju suskamba itin galingai ir energizuojančiai. TIESE koncertus galima būtų laikyti arčiausiai noise pasirodymų patirties. Projektas gi savęs nespraudžia į subkultūrinės estetikos išraiškas ar deklaratyvias pozas, turbūt todėl ir yra kiek mažiau akcentuojamas renginių komunikaciniuose tekstuose. Tačiau tai netrukdo TIESE dažnai suskambėti daug masyviau bei įdomiau negu proteguojami vardai.

Minėtas intelektualizavimas čia pasireiškia požiūriu į garso išraišką – be imperatyvo, tiesiog leidžiant skleistis skambesio žaismei. Viename interviu autoriai įvardijo savo muziką kaip turinčią tam tikro punkrock attitude, kas prideda papildomų atspalvių. Visa tai (nors ir be koncertinio įspūdžio dėmens) galima girdėti ir TIESE įrašuose, kurių bemaž visi – audiokasetės. Pirmasis jų, „Ant širdies“, dienos šviesą išvydo dar 2013 m. 2017 m. „Terror“ leidykla pateikė albumą „Show“, kuris laikytinas savotiška projekto kelerių metų kūrybos retrospektyva. O visai neseniai, 2018-ųjų rudenį, pagaliau pasirodė ir albumas „Ex Nullo“. Sąvoką „pagaliau“ čia vartoju ne be reikalo, kadangi jo leidyba užtruko neįtikimai ilgai ir, kas dar keisčiau, netgi po išleidimo informacija apie tai yra mažiau negu minimali (akmuo į leidėjų daržą). Suprantama, TIESE neakcentuoja ekscesyvaus įvaizdžio, tačiau tai ne priežastis projektui būti nutylėtam.

Nutylėjimo sąvokos semiotika kreipia mintis link projekto pavadinimu SEMĂNAT. Priežastis ta, jog šis buvusio grupės RUMUNIJA nario projektas atrodo tyliai tūnąs šešėliuose bei paribiuose, retkarčiais apie save primindamas leidiniais. Jų nuo 2016 m. pasirodė net šeši, o skaičiuojant su pavieniais „privačiais“ atvejais – ir dar daugiau. Iš dalies atrodo, jog SEMĂNAT tiesiog patogiai jaučiasi tokiuose apraiškų rūkuose, kas siejasi su projekto muzikos nuotaika. Čia girdėti gerąja prasme pilkšvas, neretai snūdu persisunkęs, kartkartėmis gitarinių pasažų nuspalvinamas lo-fi / ambient bangavimas. Sunku aptikti didelių dinaminių šuolių, tačiau tvyro įtaigi bei nostalgiška atmosfera. Vėlgi, pagrindinė laikmena – kasetė – itin tinka tokiai estetikai ir skambesiui.

Tam tikru požiūriu nardymas šešėliuose bei aiduose panašiai pasireiškia ir ilgamečio projekto SALA atveju. Šiuo atveju dalyviai gan atvirai nesiekia būti konkrečia koncertinių apraiškų dalimi. Paskutinis SALOS įrašas „Scare me not“ (2017) tęsia pasinėrimo į aplinkos garsus įrašų liniją, tačiau gyvuose pasirodymuose viskas gali nuskambėti nebūtinai taip. Pradėjusi nuo repetityvių ritualinių garsų SALA dabar rodosi esanti environmental listening būklėje. Projektas visuomet akcentavo, jog nesiekia būti reiškiniu, įtalpintu į tipinę „grupės“ sąvoką. Tačiau būtent todėl tai paradoksaliai ir sukūrė specifinę šiojo aurą, vertą atskiro paminėjimo.

Bandymas rasti aukso vidurį informacinėje komunikacijoje daugumai čia minėtų projektų yra natūrali garsinės idėjos tąsa. Neretai to klausovai nepastebi ir tai simptomiškai apibūdina nemažą dalį „irgi klausančiųjų keistos muzikos“, kai „klausoma“ tai, kas pasiekia tiesmukesniais promo kanalais, iš patyrimo bemaž eliminuojant asmenines iniciatyvas. Taip, tokie procesai nėra jokia naujiena, tiesiog tenka pastebėti jų inkorporavimąsi net ir tose erdvėse, kurios atrodo nuo tokių procesų nutolusios. Gana outsideriškos estetikos apraiškos staiga tampa kotiruojamos kaip mados elementas, nors autentiškam to išgyvenimui vidinio kuro ir nepakanka. Be abejo, idealios situacijos nėra (o tokia būdama, ši grasintų stagnacija) tačiau, subjektyviu požiūriu, informacinio pertekliaus dėka patirties seklumas neretai tampa konstanta. Taip, tokie procesai vyksta ne tik aptariamame kontekste, tačiau tai ne priežastis šiuos nutylėti. Nes argumentuota įtampa informaciniame lauke yra geriau už frigidišką pseudopozityvumą.

Kalbant apie komunikaciją, reikėtų pastebėti, jog išties mažoka asmenybių, galinčių kokybiškai nagrinėti aptariamą muzikinį kontekstą. Neretu atveju patys grojantieji pateikia svariausius ir kompetentingiausius argumentus. Būdamas tarybinio suvokimo, jog „autoriui nebūtina pagrįsti savo kūrybos intelektualiai“ priešininku, tokia situacija turėčiau netgi būti patenkintas, tačiau čia yra kita problema. Ganėtinai nedidelėje Lietuvos scenoje dažnai atsiranda asmeninės trinties momentas, nepridedantis komforto ir kūrybai. Norėtųsi neprarasti šiuose paribiuose nardančio nuoširdumo pliūpsnių vardan komunikacinių vingrybių. Kita vertus, jei situacija kelia šiame rašinyje išdėstytas mintis, vadinasi, yra, kas rūpi, yra, kas jaudina – o tai jau savaime labai neblogai.

---