Eglė Gudžinskaitė

Dėmesys vienai ryškiausių lietuvių kompozitorių, praėjusių metų Lietuvos nacionalinės premijos laureatei Justei Janulytei nesilpsta ne tik Lietuvoje, bet ir svetur. Peržvelgus jos koncertų grafiką ir trajektorijas, pagal numatomų koncertų svarbą ir intensyvumą artimiausią pusmetį galima būtų pavadinti Justės Janulytės žygiu į Vokietijos sceną. Jos premjera ir anksčiau sėkmingai sukurti kūriniai bus atlikti Berlyno, Kelno, Štutgarto ir dar trijų mažesnių miestų koncertų erdvėse.

Bene svarbiausias įvykis numatytas jau kovo pabaigoje, atliekant naujo kūrinio „Ar tai buvo gulbė?“ („Was there a Swan?“) vargonams ir orkestrui premjerą, užsakytą vieno svarbiausių europietiškų šiuolaikinės muzikos festivalių „MaerzMusik“. Berlyno „Konzerthaus“ didžiojoje salėje kovo 28-ąją Justė Janulytė bus pristatyta kartu su kitom dviem išskirtinėmis šių dienų muzikos asmenybėmis: pastaraisiais metais didžiulio dėmesio ne tik JAV, bet ir Europoje sulaukusia amerikiečių kompozitore Ashley Fure bei itin ryškaus braižo austrų menininke Olga Neuwirth.

Birželio 22 d. Justės Janulytės muzika skambės didžiausio Vokietijos visuomeninio transliuotojo WDR legendinės koncertų serijos „Musik der Zeit“ kontekste, kuriame šiuolaikinė kompozitorių kūryba pristatoma nuo 1951 m. Seniausiame WDR pastate Kelno mieste saksofonininkas Markusas Weissas ir WDR simfoninis orkestras atliks 2017 m. Justės Janulytės kompoziciją „Vandens spalva“ („The Colour of Water“). Lėtomis metamorfozėmis pasižyminčios monochrominės muzikos kūrėja koncerto programoje sugretinama su tokiais minimalizmo klasikais kaip Steve’as Reichas ir Mortonas Feldmanas, o jos muzika tokiame kontekste drąsiai gali būti įvardijama kaip labai savita minimalistinės estetikos išraiška. Ir šį, ir „MaerzMusik“ koncertą diriguos Peteris Rundelis, itin vertinamas dėl XX amžiaus ir naujausios muzikos interpretacijų.

Dar kitoks kontekstas susiformuoja baltiškos muzikos koncertų serijoje „Baltikum“, kurią organizuoja Pietvakarių Vokietijos radijo SWR vokalinis ansamblis. Liepos mėnesį keturiuose Vokietijos miestuose jis atliks aštuonių Baltijos šalių kompozitorių kūrinius. „Kai XX a. 9-ame dešimtmetyje Gidonas Kremeris ir Tõnu Kaljuste Baltijos šalių muziką pristatė Europos scenose – tai buvo sensacija: muzika, kuri išsyk buvo ir archajiška, ir šiuolaikinė, kuri palietė koncertų lankytojų širdis ir kartu mobilizavo naujas auditorijas, niekada iki tol nekėlusios kojos į koncertų sales“, – koncerto anotacijoje komentuoja organizatoriai, programai atradę, anot jų, stipriu garso pojūčiu ir dideliu išmanymu pasižyminčias kompozicijas.

„Baltikum“ programoje Justės Janulytės ir Ryčio Mažulio kūriniai pristatys Lietuvos šiuolaikinę vokalinę muziką, lygiai kaip Arvo Pärtas ir Veljö Tormis – Estijos, o Maija Einfelde, Pēteris Vaskas ir Andris Dzenītis – Latvijos. Į Baltijos kraštų naujosios chorinės muzikos kūrybos lauką čia įtraukta Janulytės kompozicija „Plonge“ („Panardink“, 2015) violončelei ir 12 balsų – pastaraisiais mėnesiais ji sėkmingai keliauja po Prancūzijos koncertų sales kaip violončelininko Henri Demarquette ir ansamblio „Sequenza 9.3“ projekto „Vocello“ dalis (2017 m. jį išleido „Decca Records“).

Grįžtant prie artimiausios kovo mėnesio premjeros, reikėtų paminėti, kad nors iki šiol Justės Janulytės kūryba Vokietijoje neskambėjo itin dažnai, jos debiutas „MaerzMusik“ festivalyje įvyko dar prieš 8 metus. Tada buvo pristatyta hipnotizuojanti multimedijinė jos kompozicija „Smėlio laikrodžiai“ (2010), vėliau apkeliavusi kitus didžiuosius šiuolaikinės muzikos festivalius visame pasaulyje, nuo Sidnėjaus iki Paryžiaus. Po šios sėkmės buvo tik laiko klausimas, kada Janulytės muzika sugrįš į „MaerzMusik“ sceną – ypač turint galvoje jau penktus metus festivalio plėtojamą laiko temą, kuri imanentiškai užčiuopiama daugelyje šios kompozitorės kūrinių.

Naujoji kompozicija „Was there a Swan?“, sukurta „MaerzMusik“ festivalio užsakymu, yra lyg dar viena parafrazė laiko tema. Anot kompozitorės, kūrinio ašimi tampa vargonai, skrodžiantys orkestro garsų lauką. Kartu šie du tembriniai sluoksniai atspindi skirtingas laiko formas – laipsnišką metamorfozę, niekada negrįžtančią į pradinį tašką (vienakryptė vargonų trajektorija nuo aukščiausių registrų iki pačių žemiausių), ir cikliškai atsikartojančių struktūrų judėjimą. Kompozitorės žodžiais kiekvienas gyvas organizmas gyvena skirtingose laiko dimensijose, turi individualias, tik sau būdingas laiko ribas, nuo užgimimo iki mirties. Lygiai taip ir muzikoje – kiekvienas instrumentas gyvuoja savoje laiko dimensijoje, o kūrinys tampa jų susikirtimo erdve. „Savo muziką suvokiu kaip laiko formų polifoniją. Joje nėra ritmo – dirbtinai sukonstruotų figūrų, tačiau savo natūraliu reguliariu pulsu ji primena kvėpavimą arba širdies plakimą. Taip gimsta tempas – unikali muzikinės struktūros evoliucija per apibrėžtą laiko tarpą.“

Kūrinio pavadinimas „Was there a Swan?“ yra nuoroda ir į Gulbės žvaigždyną (Cygnus), kurio susikertančių linijų grafinė simetrija idealiai atitinka muzikinės kompozicijos idėjos „piešinį“, ir į Onutės Narbutaitės kūrinį „Was there a Butterfly?“. Jokių tiesioginių sąsajų tarp šių dviejų kūrinių nėra, kaip ir tarp pačių skirtingoms kartoms ir stilistikoms atstovaujančių lietuvių kūrėjų. Ši netikėta aliuzija yra pagarbos ženklas kompozitorei, taip pat išsiskiriančiai itin subtiliu ir emociškai paveikiu garsų lauku. Pasirinkdama tokią nuorodą Justė Janulytė tarsi leidžia pajausti kultūrinį konktekstą, kuriame užgimė jos monochrominės muzikos vizijos.