Kalbino Vitalijus Gailius

Pianistas ir kompozitorius Giedrius Nakas, daugeliui pažįstamas iš koncertinės veiklos su kolektyvais „Saulės kliošas“ ir „Despotin Fam“, taip pat su atlikėjais Jurga Šeduikyte, Linu Adomaičiu, Monika Liu, Andriumi Mamontovu ir kitais. Giedrių muzika lydėjo nuo mažų dienų – jis kompozitoriaus Šarūno Nako sūnus. Groti pianinu pradėjęs septynerių metų G. Nakas pradžioje pasuko klasikinės muzikos keliu, tačiau būdamas penkiolikos išgirdo Billą Evansą, Oscarą Petersoną, Keithą Jarrettą ir Herbie Hancocką, kurie privertė suklusti ir atsigręžti į džiazą. Muzikos mokslus Giedrius pradėjo Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, vėliau studijas tęsė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Buvo išvykęs mokytis į Hagos karališkąją konservatoriją bei Princo Klauso konservatoriją Groningene, tobulinosi Niujorke, privačiai pas tokius džiazo pianistus kaip Mike’as Ledonne’as, Shai Maestro, Tayloras Eigsti, Fredas Herschas, Johnas Escreetas ir kiti.

2013 m. G. Nakas subūrė „The Proof Quintet“ (G. Nakas – klavišiniai, Leonardas Pilkauskas – saksofonas, Paulius Vaicekauskas – bosinė gitara, Jonas Gliaudelis – mušamieji) ir kartu su kolegomis ėmė groti autorines kompozicijas, kuriose jungė džiazo, hiphopo, soulo ir elektroninės muzikos elementus. Šis jaunas pianistas jau koncertavo ne tik Lietuvoje, bet ir JAV, Vokietijoje, Olandijoje, Norvegijoje, Italijoje, Rusijoje. Yra grojęs ne tik su žymiais Lietuvos džiazo muzikantais (Kęstučiu Vaiginiu, Dariumi Rudžiu, Domu Aleksa, Liutauru Janušaičiu) bei užsienio žvaigždėmis (Gene Jacksonu, Kebbi Williamsu, Jermaine’u Williamsu, Isaiah Sharkey, Ricku Rosato, Mattu Wilsonu, Adamu Nussbaumu, Donu Bradenu).

Debiutinis G. Nako įrašas „Recall“ pasirodė 2015 m., tačiau didžiausias dėmesys užklupo 2018 m. sausį, kai klausytojams jis pristatė antrąjį albumą „No Fear, Full Of Love“. Įrašinėta Niujorke, kur Giedriui talkino solidus niujorkiečių kolektyvas: būgnininkas Justinas Brownas (muzikuojantis su A. Akinmusire, Thundercat), kontrabosininkas Benas Williamsas (su P. Metheny, R. Hargrove), saksofonininkai Troy’us Robertsas (su J. DeFrancesco, J. Wattsu) ir Calebas Curtis (su O. Evansu, K. Rosenwinkeliu) bei vokalistės Alina Engibaryan (su Snarky Puppy, C. Potteris) ir Vanisha Gould. Šių metų sausio 13 d. Rūdninkų knygyne buvo pristatyta šio albumo vinilinė plokštelė.

---

Atkreipiau dėmesį, kad koncertuodamas dažnai dėvi skrybėlę. Su šiuo aksesuaru matome tave ir ant naujojo albumo viršelio. Kuo šis aksesuaras tau įdomus?

Mano mėgstami atlikėjai, tokie kaip Thundercat, D'Angelo, Erykah Badu, dėvi tokio tipo skrybėles. Be abejo, nebuvo taip, kad pažvelgęs į juos pasakiau, jog štai dabar ir aš būsiu vienas jų. Tiesiog juos iš seno žinojau ir skrybėlės man visuomet atrodė stilingos, o Lietuvoje nelabai kas turi tokį įvaizdį, todėl pats nusprendžiau tokią plačiakraštę užsidėti.

Kaip tau atrodo, kiek įvaizdis svarbus muzikanto kelyje?

Priklauso nuo žanro. Džiazo muzikoje, mano manymu, daugumai įvaizdis yra antraeilis, bet antai popscenoje jis tampa bene svarbiausiu atributu, leidžiančiu žmonėms atpažinti ar identifikuoti vieniems kitus. Kadangi nesu jau toks popsininkas, man įvaizdis nėra tiek svarbus. Nors šiuo metu dirbu prie poros naujų dainų, kurioms būdingos r&b, soul, ar net pop detalės, tai automatiškai tenka kiek daugiau apie tai pagalvoti. Tačiau dažniausiai man daug svarbiau pati muzika ir jos stilius. Visų pirma esu muzikantas ir kūrėjas, o ne stiliaus formuotojas, influenceris ar, galų gale, modelis.   

Lietuvoje, ypač tarp džiazo muzikantų, išskirtinių įvaizdžių beveik visai nėra. Žmonės kartais net ateina groti apsirengę taip, kaip ir nešdami šiukšles, su džinsais ir maike. Iš dalies suprantu, kodėl taip yra, taip groja ir kai kurie geriausieji pasaulyje. Bet iš kitos pusės, jei nori žinutę apie save ištransliuoti platesniam ratui, tai įvaizdis gali padėti. Žinoma, negalima sakyti, kad džiazo muzikantai apskritai neturi aprangos stiliaus. Jis tiesiog ne toks blizgus, ryškus, o kartais net kiek nuskuręs. Žvelgiant į užsienio sceną, galima pamatyti tikrai įvairių tipažų. Tokių kaip Christianas McBride‘as, kuris dažniausiai dėvi smokingą, bet ir tokių, kurie lipa į sceną vilkėdami amerikietiško futbolo marškinėliais ar tautiniais drabužiais.

Naująjį albumą „No Fear, Full of Love“ įrašei Niujorke. Lietuvoje daugelis, kalbėdami apie šį leidinį, pabrėždavo faktą, kad dirbai su gerai žinomais užsienio muzikantais. Ar neatrodo, kad pati muzika, albumo turinys atsidūrė antrame plane?

Manau, taip dažnai nutinka. Kaip tik neseniai Jazzu pristatė naują klipą. Mažiau kalbama apie pačią dainą, daugiau aptarinėjamas jos įvaizdis, kiek tai kainavo ir t. t. Žmonėms kažkodėl tai atrodo aktualiau. Kartais apipavidalinimas tampa svarbesnis už patį muzikantą. Bet taip daroma reklama, jei tai suveikia – puiku. Mano albumo atveju, muzikantai yra tai, kuo galima girtis ir sudominti. Man be galo malonu, kad tokie muzikantai sutiko dirbti su manimi. Dalis žmonių, pamatę, jog su manimi groja žvaigždės iš Niujorko (vien tai yra nemažas pasiekimas), yra daug labiau linkę pasiklausyti, kokią muziką kuriu. Iš esmės tai veikia ir kaip dar vienas būdas atkreipti žmonių dėmesį. Žinoma, aš kaip muzikantas norėčiau, kad žmonės visų pirma susidomėtų tuo, kaip viskas skamba, bet kai aplink tiek muzikos, turi rasti, kuo esi išskirtinis. Tie, kurie po visko nepamiršo įsijungti grotuvo ir pasiklausyti albumo, manau, suprato, kad albumas skamba tikrai gerai, kartu grojantys muzikantai yra profesionalai ir tikrai nebe reikalo tai akcentuojama.

Esi siejamas su džiazo muzika, nors, kaip ir minėjai, šiuo metu darbuojiesi ties r&b, soul kūriniais, groji su įvairių žanrų muzikantais, tad kas tau yra džiazas?

Man tai ne konkretus skambesys, bet grojimo ir mąstymo būdas. Džiaze mane domina tam tikros koncepcijos ir idėjos. Vieni stengiasi groti labiau tradicines šio žanro atmainas, kiti krypsta į laisvąjį džiazą, o man svarbiausias yra asmeninis santykis su muzikinėmis idėjomis. Nors nemažai žinau apie džiazo istoriją, tačiau gilinuosi tik tiek, kiek man toje sferoje įdomu. Jei kažkas patraukia mano dėmesį, aiškinuosi kiek galima daugiau. Jei pasidaro neįdomu – einu toliau kitu keliu. Kartais net pritrūksta kryptingumo, kai nesinori pasišvęsti vienam dalykui labai ilgą laiką, bet tokiu būdu randu šį tą savitesnio. Nesiekiu būti Wyntono Kelly ar Herbie Hancocko kopija. Gali nutikti taip, kad visą mėnesį klausysiu vien H. Hancocko, „nusiiminėsiu“ jo solo, bet kai grosiu, nesistengsiu visad būti toks kaip jis. Kartais net jaučiu savotišką gėdos jausmą dėl kitų citavimo, nes žinau, kad tai ne mano paties frazė.

Džiazas – tai grojimo būdas, kai imi idėją ir ją plėtoji tam tikru momentu. Be to, man kur kas įdomiau ne tai, ką aš asmeniškai sugrosiu, bet ką mes galime nuveikti su kitais muzikantais. Taip muzika turi daugiau galios. Popmuzikoje vietos improvizacijai, idėjų plėtojimui beveik nelieka. Joje labai ankšta, todėl kartais tiesiog nuobodu. O čia gali kiekvieną kartą padaryti kažkaip kitaip. Savo koncertuose stengiuosi labai neapriboti muzikantų – nesakau jiems, kad privalome sugroti konkretų taktų skaičių, kad būgnininkas privalo būtinai groti taip, o ne kitaip, bet siūlau požiūrį, kad štai idėja ir – pirmyn, raskime būdą jai išpildyti, pažaiskime su ja. Grojant esu kažkur tarp atlikėjo ir kompozitoriaus, nes man svarbu ne tik viena dalis, bet ir viso kūrinio arka.

Mokeisi LMTA, Vilniuje, vėliau išvykai į Olandiją, kur studijavai Groningene bei Hagoje, o kaip atsidūrei Niujorke?

Studijuojant Groningene, buvo vykdoma studijų programa „New York Jazz“, ten kiekvieną savaitę atvyksta dėstytojai iš Niujorko. O vėliau magistrantai pusmečiui išvyksta į Niujorką, kur turi patys susirasti, kur gyventi, kur ir ką veikti, iš ko imti privačias pamokas. Tai savotiška savarankiškumo mokykla. Tame ir visas įdomumas, turi viską susiorganizuoti pats.

Buvo labai įdomu, nes visos pamokos vykdavo asmeniškai pas muzikantą namuose. Ir įdomiausia dažnai buvo netgi ne tai, ką muzikantai išdėsto, bet kaip jie tave priima, apie ką kalba, kaip gyvena. Visa tai sukuria didesnį įspūdį ir geresnį suvokimą, kas jie tokie yra, apie ką jie kuria ir t. t. Pavyzdžiui, vienas muzikantas gyvena kažkur Brukline, visiškai mažame kambariuke, kitas kur nors Brodvėjuje Soho ir namie turi ant pakylos pastatytą „Steinway‘ų“, liepia batus palikti už durų ar dezinfekuotis rankas prieš įeinant (tai daro Fredas Herschas). Vienas skaičiuoja kiekvieną minutę, pas kitą prapliurpi tris valandas, jis pasakoja apie savo merginą ir kartu ilgai geriam arbatą. Bet tai duoda labai daug. Turi progą pažinti pačią asmenybę.

Kiekvienas pianistas, pas kurį teko pabuvoti, labai skirtingas. Jų savitumas atsiranda dažnai dėl visai kitų priežasčių, nei įsivaizdavai. Pavyzdžiui, girdžiu, kad jis greitai sugrojo pasažą ir paima penktą toniką, bet jis tuo metu galvoja, kad tiesiog norėjo atvaizduoti vėją. Antai Tayloras Eigsti siūlė įsijungti kokį nors filmą ar klipą ir bandyti jį įgarsinti. Tai priverčia į darbą įsijungti visai kitas jusles. Arba įsivaizduoti, kad tavo ranka yra kelis kartus didesnė, platesnė. Pradedi groti nebe vienoje oktavoje, o imi naudoti visą klaviatūrą. Kiekvienas sutiktas pianistas dalinosi įvairiais patarimais, kurie kartais atrodo vieni kitus paneigiantys, bet susidūręs su tokiu plačiu patirčių spektru vis dėlto atsirenki, kas tau aktualu ir naudinga. Sužinojęs, kaip tam tikrus dalykus atlieka vienas ar kitas pianistas, gali ir pats to išmokti, o galų gale iš tokio patirčių mišinio atsiranda tavo nuosavas stilius.

Ar tokių miestų kaip Niujorkas, Haga, Groningenas aura kaip nors paveikė tavo kūrybą? Turiu omeny ne tiek kompozitoriaus Iannio Xenakio atvejį, kai imama taikyti architektūrinius modelius komponuojant muziką, bet daugiau jausminę, patyriminę pusę.

Toks miestas kaip Niujorkas turbūt negali neturėti įtakos. Tai milžiniškos energetikos miestas. Lyginant su juo, Vilnius atrodo tarsi degtukas prieš neaprėpiamo dydžio laužą. Daugelis didelių miestų turi tokią energiją. Bet mažesnieji taipogi turi savitą aurą ir skambesį. Neretai tam tikrą muziką gali suvokti tik atsidūręs tam tikroje vietoje. Ne be reikalo žmonės eina klausytis koncertų į tam skirtas sales (Operos ir baleto teatrą ar Filharmoniją). Panašiai ir su miestais. Klausantis Charlie Parkerio Lietuvoje jis skambės vienaip, o nuvažiavus į JAV, į tuos miestus, kuriuose jis per savo karjerą kūrė ir gyveno, išgirsti tą pačią muziką visai kitaip. Arba gospelo kūriniai. Klausydamas jų čia ir Niujorke jauti didelį skirtumą. Autentiškoje aplinkoje muzika yra prisikaupusi daugiau prasmių. Pabuvęs viename ar kitame mieste pradedi suprasti, kodėl ir apie ką tenykščiai muzikantai groja būtent taip, o ne kitaip.

Viešnagės pabaigoje Niujorke pradėjau jaustis tarytum niujorkietis. Laikas ėjo ir žinojau, kad už poros savaičių turiu išvažiuoti, bet buvo tiek patirčių, kad nesinorėjo niekur važiuoti. Pripranti prie energijos, susitapatini su aplinka, tam tikri elgesio, bendravimo, grojimo dalykai tau įauga ir tampa savaime suprantami. Grįžus į Olandiją ar Lietuvą išryškėjo daug kultūrinių skirtumų, labai trūko tos energijos ir aplinkos, bet vėliau vėl prisitaikiau, pradėjau suvokti, ką ten išmokau ir supratau.

Ar gyvendamas JAV, Olandijoje parašei konkrečių kūrinių, kurie būtų įkvėpti miesto sienų?

Viešėdamas Niujorke mažai komponavau. Laukiau, kada sugrįžus iš ten įspūdžiai ims skleistis kūryboje. Praėjus keliems mėnesiams po truputį ėmė rastis idėjos, ir tai jau buvo visai kito kokybinio lygmens, kitos stilistikos kūryba. Žinoma, sunkoka būtų taip konkrečiai pasakyti, kad vienas ar kitas momentas yra tiesiogiai susijęs su kuriuo nors miestu, bet kuomet tave intensyviai veikia ir formuoja miestas, vėliau tai negali neatsispindėti kuriant.

Pokalbyje jau minėjome pop terminą. Dalyvavai nacionalinėje atrankoje į šių metų „Euroviziją“, – kas lėmė tokį sprendimą?  

Visų pirma savęs neidentifikuoju vien tik kaip džiazo muzikanto ar tik kaip pop pianisto. Jei atvirai, prieš metus dalyvavimas atrankoje į „Euroviziją“ man būtų atrodęs juokingas. Bet turint omeny, kad Lietuvoje „Eurovizija“ pritraukia daugybės žiūrovų dėmesį, žmonės šį konkursą kažkodėl labai vertina, nors man tai – tuštybės mugė numeris vienas...

Keista girdėti tokius žodžius iš žmogaus, kuris dalyvavo konkurse.

Taip, bet aš jį matau kaip tam tikrą veiksmingą platformą ir reiškinį. Ką ši atranka duoda? Kitais būdais sunkiai pavyktų gauti eterio laiko šeštadienio vakare, kai daugelis žiūri televizorių. „Eurovizija“ – tai lengvas būdas būti pamatytam. Žvelgiu į tai pragmatiškai. Žinoma, į šį konkursą tikrai neičiau su free jazz kompozicija, tačiau taip pat nesitaikau į konkretų šio konkurso formatą. Man jis neįdomus, bet muzika, kurią ten pristačiau, gali pasirodyti įdomi ir patikti platesniam ratui klausytojų, taip pat ir žiūrintiems „Euroviziją“.

Kalbėdami apie „Euroviziją“ vėlgi susiduriame su siauru požiūriu. Daugelis mano, kad jei tu dalyvauji, tai turi būti būtinai toks, kokį įsivaizduoja koks nors bukokas prodiuseris ar „Eurovizijos“ žinovas“. Šis konkursas – tai galimybė pristatyti savo muziką ir, manau, kad lietuviai galėtų į jį žiūrėti labiau kaip į muzikos mugę, kurioje galima susipažinti su tuo, kas vyksta Lietuvoje, nesistengiant įsisprausti į realiai neegzistuojančius standartus ar būtinai darant tai, kas patiktų kitų šalių žiūrovams. Asmeniškai man visi tie standartai – tai pats neįdomiausias dalykas.

Ar draugai, kolegos, sužinoję, jog dalyvausi šiame konkurse, nepriekaištavo, kad eini, kaip ir pats sakai, į tuštybių mugę? 

Buvo daug nustebusių, nesitikėjusių, tarp jų ir aš pats bei mano tėvai. Kaip jau buvo galima suprasti, netraktuoju šio konkurso pernelyg rimtai. Kadangi veiklos netrūksta ir tikrai daug groju, tai galėjau kiek laisviau į visa tai pasižiūrėti.

„Eurovizija“ – tarptautinis konkursas, bet tavo kūrinys „Klaidos“ parašytas lietuvių kalba.

Grįžus iš studijų užsienyje norėjosi toliau kurti. Prieš tai buvau sukūręs keletą kūrinių anglų kalba, pabandžiau naują iššūkį – parašyti lietuvišką kūrinį, kas tikrai nėra lengva. Kadangi mano propaguojamų r&b, soul žanrų muzikos Lietuvoje nelabai kas groja, norėjosi lietuvišką tekstą sujungti su šiomis muzikinėmis kryptimis.

Dar vienas svarbus aspektas – natūralu, kad Lietuvoje daug geriau klausomos dainos lietuvių kalba, nes visi geriau supranta, apie ką dainuoji. Be to, dainuojant angliškai būtum lyginamas su amerikiečių soul atlikėjais, bet esu gimęs kitokioje aplinkoje, neturiu juodaodžio balso ir  nedainuosiu kaip Stevie Wonderis, Prince’as ar D'Angelo, todėl orientuojantis į Lietuvą geriau dainuoti lietuviškai.

Šioje vietoje susiduriame su savitumo problema, kurią Lietuvoje nedaug kas giliau gvildena. Kai Vilniuje groji amerikietiško stiliaus muziką, klausytojai nuolat kalba, kad šaunu, skamba kaip Amerikoje ir panašiai, tačiau už Lietuvos ribų tas „kaip Amerikoje“ tampa niekam nebeįdomus. Užsienio publika nori išgirsti ką nors lietuviško, unikalaus, ir tai nebūtinai turi būti sutartinės. Manau, kad šiandien savitumo paieškos turėtų tapti Lietuvos muzikinio gyvenimo tikslu, todėl ir noriu kurti savo lietuviškąjį r&b.

Atrodo, kad savo lauke pernelyg daug savitumo Lietuvoje nematai?

Ko nors tikrai labai įdomaus asmeniškai man – gal ir ne, tačiau pastebiu, kad tendencijos gerėja. Randasi žmonių, kurie domisi ir nebando būti tomis kopijomis. Tačiau kopijavimas – natūralus procesas, kurį turime pereiti. Nesvarbu, kokią muziką groji ar mokaisi, visų pirma turi išmokti, suprasti, kaip tai daro meistrai. Ir nors kritiškai atsiliepiau apie bandymus imituoti amerikiečius ar švedus, bet jau geriau kopijuoti juos nei lygiuotis į Rytį Ciciną ar Radžį.

Savo kelią pradėjai kaip klasikinis pianistas, – ar dar sugrįžti prie klasikinės muzikos?

Pastaruoju metu minimaliai. Kartais paskambinu Chopiną. Pasiilgstu šios muzikos. Grodamas labiau link pop orientuotą muziką jauti, kad ji nėra tokia gili kaip klasika. Ji kur kas paprastesnė, dažnai lėkštesnė, o ją atliekantys žmonės mažiau profesionalūs, mažiau susikaupę, mažiau į ją įsigilinę. Kad pagrotum klasiką, turi paaukoti bent kokius 15 metų. Kai šitiek laiko tam paskiri, priėjimas prie muzikos tampa visai kitoks.

Groji su kitų stilių muzikantais. Ar tai netrukdo skleistis tavo paties kūrybai, skirti jai daugiau laiko?

Ir taip, ir ne. Stengiuosi plėsti savo bagažą, vis daugiau laiko skirti savo kūrybai. Jei turi tik dvi dainas, nepavyks su jomis koncertuoti visus metus. Bet jei turi tris albumus, kurių kiekviename yra kažkas kitokio, tai gali formuoti skirtingas programas.

Iš vienos pusės grojimas su kitais atima nemažai laiko, bet iš kitos pusės – iš to užsidirbu pragyvenimui, turiu galimybę visą laiką groti. Susipažįstu su naujais, įdomiais žmonėmis, gimsta nauji projektai. Be to, kai leidi laiką tau įdomioje veikloje nuolat ko nors išmoksti.

Tavo kūrinių pavadinimuose, tekstuose daug nuorodų į meilę. Viena vertus, tai gana pozityvus jausmas, kita vertus, dažnai neatsiejamas nuo melancholijos. Ar kūrybinį polėkį labiau sužadina teigiamos patirtys, o skaudesnių išgyvenimų privengi?

Daugelis tekstų kalba kaip tik apie nelaimingą meilę, iširusius santykius ir panašiai. Mano naujausiame albume „No Fear, Full Of Love“ pirmasis kūrinys „Resistance“ gimė tuomet, kai visi aplink nervino, erzino, bandė sugniuždyti, o man norėjosi parodyti, kad vis tiek galiu atsilaikyti, pasipriešinti į krūvą supuolusioms negandoms. Tikrai turiu liūdnų, sentimentalių dainų, gimusių ne iš gero gyvenimo.

Berods Justinas Marcinkevičius yra sakęs, kad kūryba gali gimti tik iš kančios. Pirmą kartą perskaitęs šiuos žodžius maniau, jog jis neteisus, tačiau kuo toliau, tuo labiau manau, kad neklydo. Geriausi kūriniai kyla iš sunkesnių, gilesnių patyrimų. Žinoma, žvelgdamas į mainstreaminę kultūrą, matai, kad viskas turi būti linksma, gera. Iš vienos pusės tai savęs apgaudinėjimas, bet iš kitos pusės, sukurti gerą pozityvų kūrinį nėra lengva. Pabandyk parašyti gerą dainą apie vakarėlį. Jei nesi buvęs, turbūt nepavyks. Tai taip pat turi patirti savo kailiu. 

Charlie Parkeris pabrėždavo ryšį tarp atliekamos muzikos ir muzikanto gyvenimo realybės. Tie, kurie tikrai gyveno sudėtingomis sąlygomis, dažnai tapdavo įspūdingais kūrėjais. Bet šiais laikais turbūt tas susidūrimas su sunkiu gyvenimu nebėra toks tiesioginis. Patyrimas gali būti ir, jei taip galima sakyti, veidrodinis – pažiūrėjus filmą, išgirdus kokią nors istoriją, perskaičius kažką jaudinančio, o ne iš tiesų tai pergyvenus.  

Ar scenoje nebūna sunku atlikti sudėtingose gyvenimo situacijose gimusių kūrinių? Galbūt net nesinori grįžti prie juos lydinčio emocinio užtaiso?

Grodamas visa tai turi išgyventi, nes jei to nepadarysi, klausytojas pajaus. Mokydamasis klasikos nuolat girdėdavau, kad turi atiduoti ne 100 proc., bet 200 proc. savęs, nors klausytojas iš to pasiims tik 60–80 proc. Tai nereiškia, kad turi viską perspausti, bet emociją turi būtinai ištransliuoti. Atlikdamas savo paties kurtą kūrinį, kurį parašei būdamas tam tikroje emocinėje būsenoje, tai gali padaryti lengviau. Ne kartą grodamas sentimentalų, jautrų kūrinį sunkiai susitvardydavau. Kartais pagalvoju, kad galbūt reiktų leisti riedėti ašaroms, pažiūrėti, kas iš to išeis. Kita vertus, vis dėlto tai viešas koncertas, tad apsiverkimas gali atrodyti neprofesionaliai. Bet įdomu, kad beveik visada, kai grodavau tuos kūrinius, kuriuos atliekant kaupiasi ašaros, klausytojai priėję sakydavo, kad šie kūriniai pažadindavo juose kažką tikro, kažką tokio, ko negalima paaiškinti.  

Esi prasitaręs, kad kūrinys „Omni-presence“ iš naujausiojo tavo albumo susijęs su Davido Lyncho filmais. Kiek tau kūryboje svarbios kitos meno formos?

Gana svarbios, ypač kinas. Jei nebūčiau muzikantas, norėčiau būti kine. Man muzika ir kinas visada šalia, nors filmų pastaruoju metu žiūriu vis mažiau. Sunkiai beatrandu, ką norėčiau pamatyti, bet anksčiau, jei koks režisierius sudomindavo, visą jo filmografiją peržiūrėdavau. D. Lynchas, S. Kubrickas, Q. Tarantino, L. von Trieras ir t. t. Tokie kūrėjai negali neįkvėpti.  

Mane domina ir pati filmo kompozicinė arka, t. y. visas jo gamybos procesas nuo pradžios iki galo bei atskiros to proceso dalys. Neseniai skaičiau knygą apie kino scenarijų rašymą. Daugelis procesų turi sąsajų su muzika, tačiau muzikoje jie kažkodėl neaptarinėjami. Kine labai svarbus veikėjo charakterio kūrimas, plėtojimas, jo išsiskleidimas per visą kūrinį, o apie temas muzikoje retas kuris kalba, ypač džiazo pasaulyje. Užsimenama, kad vienas ar kitas aspektas turėtų būti plėtojamas, tačiau kuomet kalba pasisuka apie tai, kaip, kodėl ir kokiais principais remiantis tai reikėtų daryti, pritrūksta konkretumo. Nors džiazo standartai dažniausiai būna sudaryti iš dviejų, A ir B, dalių, mano kūrinys „Everything I've Lost Comes Back To Me“ turi gal net dvylika skirtingų dedamųjų, kurių dauguma nesikartoja – tai būtent susiję su kino kompozicine arka, kuriai būdingas daugialypiškumas ir istorijos tąsa.

Taip pat esi dirbęs su Šarūnu Bartu prie filmo „Ramybė mūsų sapnuose“. Ar nekyla minčių rimčiau pasinerti į šią sferą, galbūt kurti garso takelius?

Būdamas studentas esu parašęs garso takelius Marijos Stonytės trumpo metro filmams „Mėnulio krantas“ ir „No Place For You“. Taip pat kūriau muziką Ramūno Cicėno spektakliams „Lisistratė“ ir „Helgelando karžygiai“. Tai visai kitoks kūrybos būdas. Reikia labai susikoncentruoti į nuotaiką. Vienas spektaklių buvo apie vikingus. Bet ar buvo pas juos bent kiek džiazo? Vargu. Todėl turi ieškoti naujų prieigų. Tai priverčia pasižiūrėti plačiau, įkelti koją ten, kur iki tol neteko pabuvoti. Galbūt kada nors prie to dar sugrįšiu.

Gal galėtum paminėti keletą esminių muzikantų, albumų, kurie tavo muzikiniame kelyje  turėjo lemiamos įtakos?

Kažkada didžiulę įtaką padarė Roberto Glasperio trio koncertas 2010 m. „Mama Jazz“ festivalyje. Iki tol apie jį beveik nieko nežinojau, bet nuėjęs į koncertą išgirdau muziką, apie kurią svajojau. Visuomet mėgau džiazą, soulą ir t. t., svajojau jungti šiuos žanrus. Norėjau, kad džiazistai grotų soulo gabalus ir juose improvizuotų. R. Glasperio trio koncerte visa tai išgirdau. Paskui pusę metų kasdien klausydavausi vien tik jo.

Paauglystėje labai daug klausydavausi „Earth, Wind & Fire“, Erykah Badu, Jill Scott kūrybos. Būdavo taip, kad vieną albumą su draugais sukdavome pusę metų kasdien. Išmokdavom vos ne mintinai visą diskografiją. Žinodavome vienos dainos penkias versijas ir jas puikiai atskirdavome. Sukdavom tą muziką namie ar vakarėliuose.

Studijų metais žavėjausi pianistais Aaronu Parksu, Geraldu Claytonu. Klausydavausi jų, analizuodavau, o vėliau netgi turėjau galimybę pas juos ir pasimokyti.

---