Kalbino Domininkas Kunčinas (ore.lt)

1997-aisiais Lietuvos elektroninės muzikos scenoje vyko tektoninių lūžių. Vieni jos vedlių „Exem“ iš Klaipėdos išleido trečiąjį albumą „Stereo“ (pusė Lietuvos spėliojo, kas tos nuogos merginos viršelyje), o „Afrika“ tapo pirmuoju lietuvišku kūriniu, užkopusiu į radijo stoties „M-1“ Top 40 viršūnę. „Exem“ nominuoti kaip geriausia šokių muzikos grupė ir pateko tarp geriausių metų albumų. Deja, tais pačiais metais duetas išsiskyrė. Ir čia prasidėjo grupės, perėmusios iš „Exem“ elektroninės muzikos estafetę, istorija. Po kelerių metų jau „Happyendless“ buvo vadinami geriausiais Lietuvos, o dar po 10 metų – ir vienais kylančių Europos elektroninės šokių muzikos atlikėjų.

2018-aisiais Andrius Kauklys ir Marius Narbutis išleido trečiąjį savo albumą „Kinetika“. Po 7 metų pertraukos sugrįžę „Happyendless“ vėl scenoje – surengė įspūdingą albumo pristatymo koncertą, savo kurtomis vaizdo projekcijomis ir moderniais elektroniniais garsais užpildė MO muziejaus erdvę, pasirodė M.A.M.A. apdovanojimuose, kur buvo nominuoti dviejose kategorijose. Svarbiausia, jiems tai pavyko be skambių antraščių ir nesivaikant trumpalaikių mados skersvėjų.

1997-aisiais studijoje buvo šlifuojamas SEL albumas „Guma“. Kartu darbavosi ir viename kieme su Egidijumi Dragūnu augęs Marius Narbutis: „Daug kas ten dirbo ir Algis Drėma, ir Matas Petrikas iš „Exem“. Darėme naujausią šokių muziką. Kartais nemokėdavom ar nežinodavom, kaip padaryti, tuomet naudodavome ritmų loopsus iš kompaktų. Bet visa kita yra autorinė muzika ir per tiek metų niekas neprisikniso. Žinoma, daug kas darė įtaką, bet nekopijavome. Keistas albumas, nei šokiai, nei estrada...“ Andrius prideda: „Man atrodo, „Guma“ – pirmas house'inis albumas, po kurio visa popscena apsivertė. Vestuvinės „jonikos“ išėjo mados.“

„Exem“ nariui Matui Petrikui pasitraukus iš kūrybinio proceso ir išvažiavus gyventi į Berlyną, prireikė techniką išmanančio žmogaus. Andrius: „...nes visi stovėdavo aplink mikšerį ir burdavo – studijoje šimtai laidų, kompas vos velka. Sako, susigaudysi? Per 3 dienas išsiaiškinau, kur kas. Nuo vaikystės lemputes prie batareikų lituodavau ir mašinytes konstruodavau, o muzikos mokykla buvo kančia – tikrai ne pats mėgstamiausias užsiėmimas gyvenime. Garso inžinerijos prasme esu visiškas savamokslis – kalnas angliškų knygų ir tiek. Manau, iš tų knygų giliau sugėriau žinias, nei būčiau to mokęsis.“

Marius: „Tuomet jis dar buvo su odine striuke ir ilgais plaukais... Aš su visomis muzikomis draugavau, tai Andrius neatrodė baisus. Čiurlionkėje mokiausi groti trimitu, su populiariąja muzika tik 16–17 metų susipažinau. Po 3–4 valandas grodavau bachus mocartus – buvau „nušvitęs“, visi kiti žanrai atrodė žemas lygis. Sunki muzika? Išvis absoliuti destrukcija. Vėliau pradėjo hormonai šaudyt, sesuo atnešė pirmąją „Depeche Mode“ kasetę ir mane pagavo... Kas iš tikrųjų mėgsta muziką, jaučia, kur gerai, o kur blogai. Anksčiau klausoma muzika apibrėždavo tavo vietą socialiniame kiemų gyvenime. Buvo labai svarbu, kas esi: depešistas, urlaganas ar metalistas – turėjai pasirinkti savo nišą.“

Andrius: „Buvau ir iki šiol esu metalistas. Labiausiai mėgau „Metallica“, „Burzum“, „Impaled Nazarene“, „Paradise Lost“. Visada plačiai imdavau: kažkas dvasingo, kažkas energingo, kažkas pikto... Vienoje juostoje būdavo ir „Metallica“, ir Michaelas Jacksonas, ir „Europe“. Tuo metu Lietuvoje dar nebuvo interneto, tik „FidoNetas“ (iki šiol tebeveikianti, tačiau mažai naudojama, nekomercinė bylų ir elektroninių žinučių perdavimo sistema, – D. K.). 4 kanalų „Scream Trackeriu“ darydavau gabalus ir kraudavau į BBSą (elektroninė skelbimų lenta, – D. K.) – įdedi, kiti parsisiunčia ir pasiklauso...“

Susitikęs su Mariumi, Andrius jau didžėjavo slapyvardžiu Alien, o viskas prasidėjo dar mokykloje. „Mokiausi 22-oje vidurinėje Antakalnyje. Grodavau hardkorą, drum'n'bass ir jungle iš elektronikos, o šiaip viską, kaip mokyklos diskotekoje – einamuosius hitus, – prisimena A. Kauklys. – Miksuodavau dvikasetiniu magu. Jungle nėra labai greitas – bet kur šausi ir pataikysi. Svarbiausia, kad ne į tarpą būtų.“

Marius: „Atėjome iš skirtingų kontekstų – mums vėliau tai tik padėjo. Neįdomu, jei būtume abu vienodi. Andrius man parodė technologijų pasaulį... Taip abudu ir prasisukom. Man nepatiko mygtukai, o jam – instrumentai. Papildėme vienas kitą. Šiuolaikinėje muzikoje garsas turi būti estetiškas, neužtenka vien melodijos ir harmonijos. Kodėl atsirado šitas aparatas? (rodo į savadarbį modulinį sintezatorių, kurį galima pamatyti scenoje „Happyendless“ koncertuose, – D. K.) Nes jis tauriai skamba. Savotiška mūsų gyvenimo tragedija, kad Lietuvoje nebuvo elektroninės muzikos mokyklos. Visko turėjome mokytis iš savo patirčių ir klaidų. Jei prieš 20 metų būtume turėję tokį aparatą...

Serijiniu sintezatoriumi grok ką nori, vis tiek šūdinai skambės. Elektroninėje muzikoje vienas svarbiausių dalykų – autentiškas garsas. Kai 9 dešimtmetyje pasirodė sintezatoriai, visi pradėjo jais groti ir toks skambesys greitai išsisėmė – visi skambėjo vienodai.“

Andrius: „Visąlaik ieškojau, iš kur „Chemical Brothers“ ima savo garsus. Kodėl jų muzika skamba? Partijos – ne stebuklingos, o skamba. Maigai tą virtualų sintezatorių... Atrodo, viską teisingai sugroji, bet neskamba. Mes pradėjom vien nuo „geležies“. Viską reikėdavo sempluot, buvo galima dar vokalą įsirašyt, kompiuterį naudojome kaip MIDI instrumentą. Hardas – apie 100 megabaitų, viena daina tilpdavo.“

Praėjusio tūkstantmečio pabaigoje Vilniuje dirbo Prancūzijos kultūros atašė, kuriai Lietuvos muzikos scena turėtų būti dėkinga už šiuolaikinės muzikos festivalius „Fete de la musique“. Šalia tuomet dar retų svečių iš užsienio ir žinomų vietinių atlikėjų, renginyje pasirodydavo ir jaunieji kūrėjai. Vienas Lietuvos elektroninės šokių muzikos renginių pradininkų DJ Saga pakvietė Marių ir Andrių pagroti...

Marius: „Neseniai radau to renginio akreditaciją. Per naktį padarėme visą programą ir grojom chill out salėje...“ Andrius: „...bet užsukome ten apie 100 bmp'ų ir išėjo pusiau šokiai: pusė salės gulėjo, pusė – trepsėjo. Tai turbūt vienintelis kartas, kai grojome čilaute, paskui DJ Saga mus meteoritiniu greičiu į pagrindinę sceną ištrenkė. DJ Saga – toks kaip ir grupės krikštatėvis.

Ta proga mums reikėjo pavadinimo, Raimundas Malašauskas (meno kuratorius ir rašytojas, – D.K.) sugalvojo „Happyendless“. Tada skambėjo keistai, bet kuo toliau, tuo labiau jis mums patinka. Vienas „Happyendless“ įkūrėjų Darius „Plazminas“ Vaičiulis ir DJ Saga gyveno kartu viename bute – reiverių landynėje, Šeškinėje ant kalno. Malašauskas irgi ten tūsindavosi, ir Augis Sabaliauskas (teatro ir kitų renginių šviesų dailininkas, – D. K.), Omenas ir Taraila („Ghoststorm“ ir kitų grupių gitaristai, – D. K.), visa ta šaika. Paskui gyvenimas visus išbarstė.“

Norėdami pilnai atskleisti savo kūrybą ir pristatyti ją platesnei auditorijai, vaikinai pradėjo ieškoti frontmeno. 2005-aisiais pro studijos duris įžengė Saulius Prūsaitis, jau išbandęs jėgas Pauliaus Kilbausko projekte „Overtone“. To meto spauda rašė: Iki šiol bene didžiausia „Overtone“ naujiena Lietuvos klubų scenoje tapo MC Second Man atradimas. Iš Marijampolės kilusio ir kurį laiką Londone gyvenusio Sauliaus „bujojimai“ scenoje, šiuolaikinės kultūros svetainės www.ore.lt žurnalisto netiesiogiai buvo palyginti su skandalingomis britų grupėmis „The Streets“ ir „Audio Bullys“. Sumanymas pasiteisino su kaupu – kūrinys „Power Forever“ ir jo vaizdo klipas tapo tikru proveržiu. Viena interneto komentatorė rašo: 2019ti, beveik 10 metų atgal, bet shitas gabalas visų laikų geriausias dar iki dabaaar) Kai per telika rodydavo mtv ir dar buvau mazha mergaitė, televizoriaus ruparai atrodydavo plyš, o shita daina ir mane visi kaimynai girdėdavo))).

„Pravda“ naujokų apdovanojimas, A.LT apdovanojimas, daugiausia parsisiųsta internetu daina „Pravda“ 1 Minutės kino festivalyje ir galiausiai – Geriausias Baltijos šalių atlikėjas Europos MTV apdovanojimuose. Prasidėjo interviu užsieniui, derybos su leidybine kompanija „Universal“. 2008-aisiais pasirodė debiutinis „Happyendless“ albumas „Room for Mistakes“, dar po kelerių metų – antrasis „Cinema“, tačiau netrukus grupės ir S. Prūsaičio keliai išsiskyrė – jis pradėjo solinę karjerą popscenoje.

Marius: „Vokalistas grupėje pasiteisino. Tais laikais grupei su vokalistu atsiverdavo daugiau durų. Yra lyderis, yra žmogus, kuris stovi priekyje. Vėliau nebesutilpo ego, vienas norėjo būti vadu, kiti nesutiko. Viskas įvyko natūraliai, net nesam apie tai kalbėję. Iki šiol bendraujam, susiskambinam, Saulius užsuka į studiją.“

Andrius: „Turėjo pasirodyti pirmas albumas ir gavom didžiulį rėmimą – pirmas vadybininkas mums nesakė, bet gavom berods 200 tūkstančių, žodžiu, tuo metu beprotiškai daug litų dviem albumams. Buvo megadylas. Paskui pasikeitė vadybininkai, atkapstė visus galus, bet atėjo smartfonai ir krizė. Nebeliko muzikinių telefonų („Sony Ericsson“, „Nokia“), į kuriuos buvo daug investuojama – rinkoje nebeliko didelio atlikėjams skirto pinigų gabalo. Viskas nuplaukė.“

Pauzę Andrius ir Marius išnaudojo garso įrašų studijos „Garso architektūra“ įsirengimui. Vilniaus Naujamiestyje, „Ševčenkos loftuose“, įsikūrusioje studijoje su „Happyendless“ ir susitinkame. Įėjus pasitinka šviežios kavos aromatas, darbo stalas su laidais, detalėmis ir lituokliu bei „garbės siena“ su įvairiais Andriaus ir Mariaus pelnytais apdovanojimais. Vienas jų – už muziką nacionaliniam sporto himnui „Trys milijonai“. Viršuje animacinio filmo garso takelį tvarko ilgametis grupės bendražygis Benas Sakalauskas-Benua ir Vilius Tamošaitis-GeraiGerai, o mes įsitaisome pagrindinėje studijoje prie garso pulto.

Marius: „Happyendless“ yra tik dalis mūsų muzikos. Kuriame ir kitiems, ir filmams, ir reklamoms. Kaip seni vilkai, supratome, kad vien iš savo muzikos nepavyks pragyventi. O ir neįdomu, nenorime užsisėdėti vienoje srityje. Ir roko padarom, ir klasikos, ir simfoninius kūrinius žaidimams aranžuoju – kaip tik pasirodė „Playstation“ muzikos plokštelė.

Čiurlionkėje mokė: iš pradžių turi kopijuoti. Pabandyk nukopijuoti gerą gabalą taip, kad jis bent jau skambėtų panašiai kaip originalas. Kopijuodamas per tam tikrą laiką atrandi savo skambesį. Visada turėk savo nuomonę. Neapgaudinėk savęs. Neturėsi užsispyrimo ir bandysi įtikti – čia tave ir pagaus, kūryboje tokie dalykai labai jaučiasi. Ypač ilgesniu laikotarpiu. Jei nori trumpalaikio populiarumo – galima, bet greit užstrigsi. O jei nori, kaip mes, du dešimtmečius trinti, turi eiti ilgesniu ir sunkesniu keliu, nesuteikiančiu nei garantijų, nei pinigų, bet... tikresniu ir per ilgą laiką pasiteisinančiu.“

Andrius: „Turime šeimas, negalime mestis į aferą ir viską skirti tik grupei. Anksčiau reikėjo tai daryti, gal būtų taip ir įvykę, jei ne finansinė krizė. Einam bandymų keliu. Daug metų viešai nieko nedarėm su nekomercine muzika. Nuolat dirbom pagal kitų užsakymus, o kai reikėdavo savo idėjas ištransliuoti, kartais pritrūkdavo pagrindimo ir patvirtinimo. Įkvėpimo nelaukiam, tiesiog sėdim ir dirbam. Žinoma, būna, kad ištrini 100 variantų, 20-ta, 50-ta versija... Būna kartais „nušvinti“, jau vėluoji vaiką iš darželio pasiimt, bet negali sustoti rankenas sukioti.“

Marius: „Teisingai Andriukas sako, neužduodi sau klausimų, ar yra šiandien įkvėpimas, ar ne, sėdi ir dirbi. Kiek pažįstam įvairių sričių menininkų – visi dirba, o ne sėdi ir laukia. Tik tam pseudopasaulyje, kurį kai kas įsivaizduoja su nuolatine vyno taure, gal ir yra tokių menininkų. O iš tikrųjų menininkas yra juodadarbis. Jei sėdėsi visą mėnesį ir padarysi 100 gabalų, keli jų bus tikrai geri. Negali paaiškinti, kodėl vienas ar kitas kūrinys pavyko, nėra jokios logikos. Kartais atrodo, kad kažkas nusileidžia ir tavo rankomis kažką padaro. Daug atsitiktinumų. Kaip moksle, kartais atradimai netikėti: užpylė, atėjo ryte, rado.“

2016-aisiais iš „Happyendless“ po ilgokos pertraukos pasigirdo pirmieji garsai – su buvusia „Empti“ vokaliste Giedre Kilčiauskiene įrašyta „Gravitacija“. Vėliau singlai pasipylė vienas po kito: „Iškritęs iš mėnulio“ su Kastetu iš „G&G Sindikato“, „Žemė. Oras. Dangus“ su Kamile iš „Kamanių šilelio“, „Paper Lights“ su Kaia iš televizijos projekto „Lietuvos balsas“ ir du puikūs koveriai: Vytauto Kernagio „Kansaras“ ir SSG „Atbėgo kariūnai, sušaudė Brazauską“. Pastarieji du nepateko į 2018 m. pradžioje pasirodžiusį trečiąjį grupės albumą „Kinetika“. Jame, be minėtų, dar skamba Dovydo Bluvšteino, Kamy, „Model Citizens“ ir Vaido Baumilos balsai.

Andrius: „Pradžioje Bluvšteinas skaito fantastinę mini poemą, kurią specialiai albumui parašė Justinas Žilinskas. Albumo tema – kosmosas, mokslinė fantastika. Sugalvojom, kad reikia intro, nes jis būna visuose geruose albumuose. Bluvšteinas Kelpšoje dėstė man popmuzikos ir pramogų verslo kursą.“

Marius: „Dirbant su šiuo albumu, labai pasisekė su žmonėmis. Vienas geriausių Lietuvos dailininkų Jonas Jurcikas nuolat sėdėdavo studijoje ir vienas jo paveikslų tapo albumo viršeliu. Originalas yra berods 3 × 2 metrų formato, jį savo kolekcijai įsigijo MO muziejus. Sėdėdavom, kalbėdavom – taip gimė šis paveikslas. Didžiuojuosi tuo, kad albumo viršelis yra „rankų darbas“.

Beveik visas 250 plokštelių pardavėme. Likusios keliasdešimt keliaus į Knygų mugę. Kodėl vinilas? Yra išrastas ratas, knygos vis dar spausdinamos, nors sakė, kad tuoj nebeliks, tas pats pieštukas, taip ir vinilas bus amžinas muzikinis formatas. Jei įvyktų pasaulinis karas ir dingtų elektra – vis tiek galėtum vinilo pasiklausyti – užtenka smailaus daikto ir popieriaus. Muzikai reikia fizinio formato.“

Andrius: „Bazinis variantas – nemokama skaitmeninė versija „Spotify“, o vinilas – kolekcinis. Visus albumus leidomės patys. Dabartinis mūsų vadybininkas Justas Čekuolis paskaitęs pirmų dviejų albumų sutartis sakė: „Jūs esate klasikinis pavyzdys, kaip leidėjas apgavo grupę. Tos sutartys yra pavyzdžiai, kaip nereikia daryti.“

Marius: „Grįžom po pertraukos be Sauliaus, kuris buvo grupės veidas, – kas čia tokie? Buvo truputį baugu, kaip priims. Darėm tai, kas patinka. Smagu, kai įvertina, aš, pavyzdžiui, tikrai nesitikėjau, kad sulauksim nominacijų. Ką manau apie kitus? Čia tas pats, kaip automobilių meistro klaust, ką jis mano apie kitus autoservisus. Kiekvienas dirba, kaip jam geriau. Atsirado daug garso studijų, garso kokybė ir estetika pagerėjo. „Ten Walls“ išėjimas į pasaulį – puiku! Smagu, kad atsiskleidžia pavieniai kompozitoriai ir prodiuseriai, bet, manau, proveržis įvyks, kai kokia nors grupė padarys tai, ką padarė Mario Basanov. Tuomet jau bus galima paskui save atidaryt duris kitiems. Elektroninės muzikos kūrėjai vis tiek tokie tamsaus rūsio gyventojai, užsidarę savyje.

Nepamirškim, kad 50 metų sėdėjom okupacijos šiknoje, buvome atskirti nuo pasaulio. Kai pas juos „Led Zeppelin“ grojo, pas mus dar partizanus šaudė. Tokiame kontekste labai greitai vejamės ir dar po 10–20 metų galėtume pasiekti, tarkim, Islandijos lygį.“ Andrius: „Islandai savo mąstymu yra nulėkę gerokai į priekį. Viename interviu skaičiau, kad Islandijoje nė vienas atlikėjas nenori skambėti kaip kuris nors kitas, visi ieško savo. Lietuvoje daug kas vis dar nori skambėti kaip kažkas užsienyje.“

Marius: „Taisyklių nėra, bet... Žinoma, gali būti, kad 16-metis kažką sumeta ir iššauna. Pavyzdžiui, Dynoro su 2000-ųjų metų itališku vokalu. Toks „Lego“ principas: kažkas iš ten, kažkas iš ten ir yra. Taip irgi reikia sugalvoti.

Man atrodo, mūsų naujas albumas daug kam patiko tuo, kad jis truputį keistas, daug įvairių subžanrų panaudota, 4 metus įrašinėtas. Šiais laikais niekas nesigilina į visą grupės kūrybą. Suvalgei, pora dienų, ir nori naujo. Visi klauso hitus, megamiksas – iš principo žmonėms to užtenka. Tik nedidelė dalis besidominčių muzika, kuriuos galima vadinti melomanais, nori žinoti kontekstą, pasiklauso viso albumo...“ Andrius: „Aš esu albuminis žmogus. Išgirstu gabalą, susirandu albumą ir – nuo pradžių iki galo. Pavyzdžiui, klausai „Arctic Monkeys“ ir klausi savęs, kodėl jie tokį įrašė, tuomet atrandi tarpinius įrašus, pamatai bendrą vaizdą ir randi atsakymus.“

Marius: „Pavyzdžiui, 10 dešimtmečio skambesys grįžo šiuolaikinėmis priemonėmis. Mes jį girdime kaip seną, nes augome su juo, sunku išgirsti jį moderniai. Nauja – tai seniai pamiršta sena. Disco muzika ir „Daft Punk“ juk visiškai šalia, tik skambesys kiek kitoks. Kaip besuksi, neužtenka vien naujumo, turi būti ir kompozicija graži, ir melodija, ir harmonija.“ Andrius: „Pastaruoju metu elektroninę muziką veikia technologinis procesas. Man atrodo, šiuo metu labiausiai besivystantis stilius yra repas su visais savo subžanrais. Prieš kelerius metus skaičiau Briano Eno interviu, jis sakė: „Žiūrėkit, ką reperiai daro su vokalu.“ Jie pirmieji pradėjo eksperimentuoti toje srityje, nes visi iki šiol buvo labai konservatyvūs. Arba dar – tas disco techno – sumaišytas disco jausmas ir šalta industrija. Visa „Opiumo“ scena ant to stovi. Šiaip čia gana senas bajeris, kurį Eminemas su Marilyn Mansonu pradėjo... 2000-aisiais. Dar anksčiau – „Aerosmith“ su „Run DMC“. Tolimiausių polių sumiksavimas, Jimmy Iovine’as (muzikos prodiuseris ir vienas įrašų kompanijos „Interscope“ įkūrėjų, – D. K.) viską pradėjo.“

Kadangi abu yra vedę ir turi vaikų, pabaigoje keletas Mariaus ir Andriaus minčių apie švietimo sistemą... Marius: „Svarbiausia muzikos klausymosi kultūra. Vaikui turi ugdyti estetinį suvokimą, kas yra kokybė. Jei žmogui augant tėvai groja tam tikrą muziką, gal dabar jis jos neklausys, bet vėliau tai sugrįš iš pasąmonės – ten viskas nugula.“ Andrius: „Esu vaikams leidęs ir „Kraftwerkus“, ir „Slipknotus“, ir „Metallica“... Pats klausydavausi namuose ir japoniško noizo, ir death metalo, tėvai niekada nesakė, kad tai kažkas blogo. Nevedė nei į bažnyčią, nei pas psichologą.“

Marius: „Maniškiam 12 metų, jis atsineša kūrinį su aranžuotu Jeano-Michelio Jarre motyvu. Sūnau, sakau, žinai, kad šiai temai 30–40 metų, papasakoju ir paleidžiu originalą. Kaip tam anekdote, Mozartas – a, čia tas, kur telefonams melodijas kuria. Muzikos pamokos mokykloje neįdomios. Norėdamas sudominti jauną žmogų, turi visiškai sudarkyti muzikos mokymo kursą. Leidžia Bachą penktokui šeštokui, kurio ausyse skamba visai kas kita. Daug priklauso nuo mokytojo – su įdomiomis istorijomis gali ir Bachu sudominti.

Tarkim, vaikščiojau po Pompidou meno centrą Paryžiuje ir žavėjausi: sėdi mokinukų klasės prie originalių paveikslų, visa tai pasąmoningai veikia. Estetikos suvokimas kitoks, kai Olandijoje sėdi priešais Van Goghą, o mes tuo tarpu žiūrime į juodai baltą reprodukciją, kurioje beveik nieko nesimato. Galėtų būti mokiniams nemokami klasikos koncertai Filharmonijoje, Operos ir baleto teatre. Visai kitas įspūdis klausytis orkestro gyvai, o ne skaityti apie tai iš knygelės. Gera muzika neatsiranda iš niekur, reikia tam tikros aplinkos.“

---