Daina Dubauskaitė

„Flying Saucer Gang“ (F$G) mano akiratyje pirmąkart atsidūrė beveik prieš metus, kai dar tik laukė pirmojo savo milijono (internete, ne sąskaitoje). Maždaug tada ir kilo noras šį fenomeną apibūdinti žodžiais, tad žemiau esantis tekstas yra labiau pastebėjimų suvestinė nei vienu prisėdimu suraityta analizė.

Prieš metus F$G dar tik ruošėsi pirmam rimtesniam koncertui, kurio sėkmė buvo neprognozuojama, bet viršijo bet kokius jų pačių, jau nekalbant apie skeptikus, lūkesčius. Tokie ir buvo metai – vienas po kito taiklūs žingsniai. Žingsniai, kuriuos sunku vadinti ėjimais, nes ši šachmatų partija neturi priešininko. Neturi komunikacijos plano, sutarties su įrašų kompanija.

Per metus F$G pasaulyje nenutiko nei vienos komunikacinės klaidos ar blogo vadybinio sprendimo. Todėl, kad F$G nesamdo nei prodiuserio, nei rinkodaros specialisto. Vieninteliu slystelėjimu įvardinčiau nominaciją didžiausiuose Lietuvos muzikos apdovanojimuose, bet, žinote, tai jau ne kartą esu sakiusi apie kitus juose nominuotus artistus. Kad ir apie tą patį „Garbanotą“ bei visus Vaiper Despotin pusbrolius, sūnėnus ir krikšto dukras. Bet suprantu, kad tokio dydžio šalyje kitaip ir neįmanoma. Nors, pavyzdžiui, Andrius Mamontovas vis prašo jo nenominuoti, bet... lieka neišgirstas – matyt, vandenyje, šaltam vandenyje.

Žinoma, ir „Grammy“ (apdovanojimų etalonas) siekia tokio plataus spektro, kuris apimtų ir klasiką, ir tautų tautelių kultūros paveldą, ir ryškiausią estradą, ir dar neišsiritusius iš kiaušinio žanrus. Bet Lietuvos apdovanojimai juk tesiekia iki popparibių, kuriuose garsiau groja elektrinės gitaros ar dažniau lūžta ritmai. Todėl bet koks bandymas apdovanoti „alternatyvą“ ar specifinį žanrą tereiškia kiek „šokiškesnio“ ar „rokiškesnio“ radijo formato paieškas.

Repas, mumble repas, trepas, šūdas ar geriausias gabalas ever – jokio skirtumo, kaip kiekvienas sau asmeniškai įvardintume „She Carribean“, „Arenas“ ar F$G bytų kepėjo OG Version solinius išstojimus „Kevinas Durantas“ ir „Kupiūros“. Ne taip ir svarbu, kas ir kieno – visi jie „Nothing Personal Records“, ir visi jie veikia.

„Rinkimai vyksta kiekvieną savaitgalį klubuose – arba prirenki pilną salę, arba ne“, – kažkada man yra sakęs vienas didžėjus, paklaustas, ar jam svarbu nugalėti geriausiųjų rinkimuose. Jis, beje, vietoj plokštelių dabar suka kraftinio gėrimo kamštelius ant butelių, ir jam puikiai sekasi.

Renka. Lygiai tas pats ir F$G atveju. Ką reiškia viena nebrangaus metalo statulėlė (na, gerai, trys), palyginus su keliasluoksne eile, besidriekiančia nuo „Ryšių kiemelio“ iki buvusio klubo „Exit“ Kauno senamiestyje (ne vietiniams – tai kokie 250 metrų), arba su Helovyno kostiumais, įkūnijančiais Remį ir Karoliną, kuriuos vienu metu išrado ir sostinės intelektualai, ir mažesniųjų miestų abiturientai? Lengva būtų pasakyti „viskas todėl, kad jie kitokie“, bet ar nebus taip, kad jie kaip tik labai tokie patys, kaip jų klausytojai? Ir, akivaizdu, neklausytojai. JAV yra terminas „all-American“. Viena jo reikšmių tiktų, bet „lietuviai tam dar nepasiruošę“.

Žinau, kad vienas iš F$G frontmenų nenori būti pristatomas savo merginos vaikinu, ir tai labai žmogiška (o žinau, nes seku jį instagrame), bet sutikite, kad kojinės ar nagų dailė su abiejų portretais yra ne tik pasiekimas. Tai ir beprotiškai žavinga meilės vienas kitam ir gerbėjų meilės jiems išraiška. Būdama penkiolikmetė pirkau SEL marškinėlius ir ženkliukus, dabartiniai penkiolikmečiai turi galimybę susimaketuoti ir pasigaminti ką tik nori su savo dievukais. Tai jų teisė ir laimė. Beje, vienas dalykas per porą dešimtmečių nepasikeitė – ir tada, ir dabar klesti fan art. Nepatikėtumėt, kiek instagramerių jau yra nupiešę Remį ir Karoliną.

Pala, dar nepapasakojau apie #baisiaistumiu iššūkį, tūkstantinį, gal net dešimttūkstantinį. Stumia visi: nuo sostinės senamiesčio gyventojo iki tų, kuriems spręsti, ką veikti gyvenime, nereikės dar keletą metų. Na, net kandidatai į didžiųjų miestų merus feisbuke rašo, kad F$G jų grojaraščiuose. Gali būti, kad po kelerių metų toks ėjimas jiems pravers. Bet aš – ir F$G – juk ne apie ėjimus.

Būtent todėl nuostabą kelia labai rimtos su muzika nedaug susijusių, bet savo favoritus turinčių viešosios nuomonės formuotojų (nuo šokėjų iki snieglenčių ekspertų) deklaracijos apie tai, kas iš tiesų verti statulėlių, o prakaitu smirdintis jaunimas neva dar turi būti savo vietoje ir laukti eilės. Jei jaunimas ką ir turi, tai tik savitą supratimą, kaip skambėti, atrodyti ir kalbėti, ir žiūrėti į pasaulį. Kad ir per konjako butelį. Bent jau nemaišo „Fantos“ su kodeinu. O laikytis įsigriebus savo (net ne savo – draugų) titulų tereiškia bijoti pralaimėti, nebūti pasirengus užleisti vietą. Tik tak. Nemirtingų nėra, gal tik Michaelas Jacksonas ar Prince‘as.

Jau girdžiu, kaip klausiate, kur muzika, kur palyginimai, įtakos ir prognozės. Visa tai galite paskaityti „YouTube“, esminės F$G platformos, komentaruose. Ten rasite ir nuorodų į įkvėpėjus, ir tekstų interpretacijų. Žinoma, ir prognozių. Beje, tikiu, kad nemaža F$G populiarumo stebuklo dalis yra tai, kad jie iš esmės dirba „pasidaryk pats“ principu ir į žemišką kalbą išverčia tai, ką matė ar girdėjo internete, per teliką ar keliaudami. Jei norite patys ko nors paklausti grupės narių, jie mielai atsakys instagrame. Tad netikėta buvo skaityti Remio interviu „Žmonėse“ ar matyti tiesioginėje portalo transliacijoje, nes jis juk viską jau buvo pasakęs savo istorijose. Įtakos, svajonės, tikslai. Pavyzdžiui, pasigrojimas su „Tame Impala“ – vienas jų. Turint omenyje, kad F$G yra persipynę su kita Kauno grupe „Flash Voyage“, – nieko keista. Absurdiška nebent tai, kad iš socialinių tinklų išpažinčių konstruojami pseudostraipsniai. Ir labai labai gausiai skaitomi. Juose apie muziką iš esmės irgi nieko nerasite.

Neverta šokti apie architektūrą, jums arba pakeliui su F$G, arba ne. Jie jau tapo ryškiausiu 2018-ųjų įvykiu lietuviškoje muzikoje (na, dar Dynoro, bet tai jau visai kita istorija), nes to visai neplanavo. Susumuojam „YouTube“ peržiūras ir gaunam skaičių, kurio mokykloje nemokė. Ar bus milijonas ir sąskaitoje, negalime prognozuoti. Kita vertus, iš instagramo istorijų atrodo, kad taškyti pinigų jaunuoliai nelinkę. Sąžiningai pridavinėja tarą, o tai – įkvepiantis pavyzdys jų sekėjams. Už švaresnį pasaulį. Selas savo laiku tam manęs tikrai neįkvėpė. Matyt, to nebuvo vadybos planuose.

---