Kalbino Domininkas Kunčinas (ore.lt)

„Man atrodo, iš visų tada grojusių kauniečių, dabar tai bedarau vienintelis“, – juokiasi Rytis Bulota, prisimindamas pankroko festivalį „Purvinoji žiema“, 1988-aisiais vykusį buvusioje Radijo gamykloje Kaune, kur jis pasirodė su grupe „Pionieriaus garbės žodis“. Dabartinis Vytauto Didžiojo universiteto politinės filosofijos dėstytojas groja bosine gitara grupėje „Mountainside“, 2018-ųjų pabaigoje išleidusioje ketvirtą albumą „Hidden In Light“ ir nominuotoje M.A.M.A. Metų roko grupės kategorijoje.
„Mountainside“ muzikantai taip pat galėtų būti nominuoti ir kategorijoje Už nuopelnus lietuviškai muzikai, nes alternatyvaus roko vėliavą neša jau daugiau nei du dešimtmečius – nuo 1996-ųjų, kai iširo thrash metalo kolektyvas „Delirium Tremens“ ir Rytis kartu su savo jaunesniuoju broliu Šarūnu įkūrė „Mountainside“. Be to, nuo 2003 m. jie suorganizavo daugiau nei 10 festivalių „MountainRock“. Vaikinų skoniai itin eklektiški: nuo thrash metalo iki new wave, nuo pankroko ir hardkoro iki repo, nuo stoner roko ir seno hardo iki džiazo. Nenuostabu, jog kauniečiai dalinosi scena su tokiais skirtingais atlikėjais kaip „Dismember“, „Entombed“, „Tito And Tarantula“, „New Model Army“, „The King“, „VoiVod“ ir kitais.
„Mountainside“ stuburas – meilė gitarinei muzikai, neortodoksinis požiūris į ją bei iš pankroko laikų išlikusi „pasidaryk pats“ etika: grupė iki šiol neturi vadybininko, savo koncertų organizavimu, įrašais bei leidyba rūpinasi patys.
Nors, išskyrus brolius Bulotas, muzikantai nuolat keitėsi, „Mountainside“ lėtai, bet užtikrintai, kas 5–6 metus įrašinėjo ir leido albumus. Naujausio „Hidden In Light“ skambesyje girdimos įvairių gitarinės muzikos stilių įtakos: nuo sunkaus roko iki postpanko, psichodelinio ar progresyvaus roko. Šį kartą Lietuvos roko scenos senbuviai pristato tai, ką galima pavadinti konceptualiu albumu. Tai tarsi vienos kompozicijos dalys, kurias jungia pasakojimas, sukonstruotas kaip alegorinio fantastinio kelio filmo scenarijus, kuriame paliečiamos archetipinės apgaulės, išdavystės, kaltės, ieškojimo, atpirkimo ir išsilaisvinimo temos.
Įvairiuose alternatyvios muzikos apdovanojimuose „Mountainside“ buvo daug kartų nominuoti įvairiose kategorijose, o po kelių dešimtmečių veiklos juos pastebėjo ir oficialioji scena – M.A.M.A. apdovanojimų vakarą „Mountainside“ pavadinimą išgirs net ir tie, kurie nelabai domisi muzika. Atrodo, lyg jie iš tikrųjų ilgai buvo „paslėpti šviesoje“.

---

Legenda teigia, kad grupės pavadinimui pasirinkote VDU studentų mėgto baro „Pakalnė“ pavadinimą, išvertę jį į anglų kalbą. Kuo buvo ypatinga ši vieta?

Rytis Bulota: Legenda byloja tiesą. Atvirai kalbant, pati vieta nebuvo kažkuo ypatinga. Valgykla ir tiek. Bet pilstytas alus ir kainos buvo įkandamos. Dėl to ir dėl lokacijos miesto centre ją ir pamėgo studentai bei įvairaus plauko subkultūrininkai. O su ta publika atsirado ir šarmas.

Ar šiandien Kaune yra tokių vietų, kurios galėtų tikėtis panašaus įamžinimo?

Šarūnas Bulota: Pirmiausia į galvą šauna baras „Orleanas“, kuriame keletą metų virė itin intensyvus muzikinis, kultūrinis gyvenimas, susiformavo sava publika. Neseniai feisbuke pasirodė mintis, ar nereikėtų suorganizuoti kad ir vienetinio renginio, kuriame susiburtų tie žmonės. Ten dažnai grodavo „Empy-X“, mes patys, daug kitų grupių, vykdavo jamai. Rytis turbūt daugiau galėtų pakalbėti apie legendinę kavinę „Laumė“, „Menininkus“ (Kauno menininkų namus).

R. B.: Šaras čia vis tiek apie senovę pakalbėjo, o klausimas – apie dabartį. Nežinau į jį atsakymo. Tuo labiau kad tokios kultinės vietos ir būna kultinės tiesiogine to žodžio prasme: jose sėdi jų sektantai, o pašaliniai žalio supratimo neturi. Tai, manau, kad yra, tik apie jas nežinau. O kalbant apie mums patinkančias vietas Kaune – tai „Lemmy“ klubas. Bet dėl suprantamų priežasčių grupės taip jau nepavadinsi.

Praėjusio amžiaus pabaigoje Kaunas ir rokas skambėjo nesuderinamai, vėliau šis prieštaravimas išbluko. Tiesa, ir jūs nusikirpote plaukus (bet užsiauginote barzdas). Dabar jau galima eiti Laisvės alėja ir nebijoti psichologinio ar fizinio smurto?

R. B.: Retai vaikštau Laisvės alėja, todėl mano kompetencija šiuo klausimu menka. Bet, manau, situacija visoje Lietuvoje pasikeitusi į gera. Tiesą sakant, kai Kaune buvo tamsūs laikai, ne ką kitaip buvo ir Vilniuje, ir likusioje Lietuvoje. Šiaip man asmeniškai Kaunas ir rokas skambėjo netgi labai suderinamai.

Š. B.: Kiek save atsimenu, rokas ir Kaunas visada skambėjo suderinamai, nes visada buvo muzikantų, grupių, į kurias norėjosi lygiuotis, kurios skatino groti. Vienas ryškesnių įspūdžių: būdamas gal 10-oje klasėje apsilankiau grupės „SH“ repeticijoje. Taip pat įspūdingai skambėjo „Syndrome of Chaos“.

O dėl Laisvės alėjos – man atrodo, dabar išvaizda tapo nesvarbi ir žinutės, ką klausai, jau nebeneša. Net Kirkorovas įsisegęs anarchijos ženkliuką.

Nuo „Mountainside“ pirmtakės „Delirium Tremens“ laikų grupės branduolys – broliai Rytis ir Šarūnas Bulotos. Kaip sekasi muzikantams „be kraujo ryšio“ prisitaikyti prie brolių?

R. B.: Sunku atsakyt į tokį klausimą, kai negali pažiūrėt iš šono. Bet sutariam visada draugiškai. Gal net tarpusavyje su Šaru aršiau pasikapojam.

Š. B.: Iš tiesų džiaugiamės, kad teko groti su daug žmonių, kurių kiekvienas į „Mountainside“ gabalus įnešė kažką savo. Kontaktas su visais išlikęs, galbūt su kai kuriais ateityje vėl pabendradarbiausime.

Daug kartų buvote nominuoti Lietuvos alternatyvios muzikos apdovanojimuose, o šiemet patekote ir į M.A.M.A. akiratį. Tapote nominantais, bet ne Alternatyvos, o Roko nominacijoje. Jaučiatės išlipę iš alternatyvinės scenos?

R. B.: Jei būčiau sausas britiškas tipažas, tiesiog atsakyčiau „ne“. Kai įrašinėjom naują albumą, jokios tikslinės auditorijos galvoje neturėjom. Norėjosi įgyvendinti savo viziją, o kadangi ta vizija su radijo formatu neturi beveik nieko bendra, galima sakyt, kad kontekstas visiškai alternatyvus. Lygiai taip pat ta nominacija nieko nelems ir ateityje – dėl išorinių aplinkybių nesiruošiame keistis. Kalbant apie ėjimą toliau – naujuose gabaluose gal vėl bus daugiau metalo.

Ar ne keista, kad užtenka išleisti albumą ir sugroti kelis koncertus, kad taptum viena svarbiausių šalies roko grupių 2018-aisiais? Beje, esate turbūt sunkiausią muziką grojantys nominantai šiuose apdovanojimuose.

R. B.: Ne tas žodis, kaip keista. Guli sau ramiai po akmeniu upės dugne. Ir tik šast! Kita vertus, į naują albumą sudėjom labai daug. Jei pasakyčiau, kad atsitiko neįmanomas dalykas, irgi nebūtų visiškai tikslu. Ir čia kaip istoriniais roko laikais: išleidi albumą, jei viskas gerai supuola – apie tave išgirsta. O dėl sunkumo – mes įpratę nuolatos kristi iš konteksto. Jau susitaikiau su tuo.

Š. B.: Pratęsčiau Ryčio mintį, kad į albumą daug sudėjome – ir idėjų, ir laiko, ir pagaliau finansų, todėl mums tai labai svarbu. Galbūt tai įvertino ir M.A.M.A. komisija. Kita vertus, grojam ne pirmus metus, todėl, spėju, be naujo albumo, buvo įvertinta ir mūsų ankstesnė veikla.

Jei tuose pačiuose apdovanojimuose pakviestų pasirodyti pagal fonogramą, koks būtų jūsų atsakymas?

Š. B.: Ne.

R. B.: Mūsų grupėje yra daug „ne“ – nelįst į visokius konkursus, eurovizijas. Negrot pagal fonogramą – vienas iš tų griežtų „ne“.

Festivalius „MountainRock“ pradėjote organizuoti dėl kokybiškų sunkiosios muzikos renginių trūkumo. Surengėte 10 festivalių, kuriuose pasirodė įvairūs atlikėjai iš Lietuvos ir užsienio. Pastaraisiais metais jų nebedarote – situacija pasitaisė? Kaip atrodo Lietuvos roko scenos reljefas, palyginus su praėjusio amžiaus pabaiga?

R. B.: Berods prieš porą metų buvo paskutinis festivalis. Bet tos idėjos neužmetėme, planų yra. Tik labai laiko stinga. Albumo įrašinėjimo metu tai buvo fiziškai neįmanoma. Bet dabar pasiteisinimų jau nebeturim – reikės iššaut. O situacija, žinoma, pasitaisė. Renginių tikrai netrūksta. Kita vertus, muzikinės įvairovės vis dar stinga.

Š. B.: „Mountainrock“ niekada nebuvo reguliarus festivalis – rengdavome jį tada, kai pajusdavome, kad atėjo metas. Kaip Rytis ir minėjo, matyt, pamažu artėja metas dar vienam.

Lapkritį išleidote konceptualų albumą „Hidden in Light“. Jo kūrinius jungia pasakojimas, sukonstruotas pagal alegorinio fantastinio kelio filmo scenarijų. Turite mėgstamų šio žanro filmų?

R. B.: Labiau knygų. Bet iš filmų: nuo „Blade Runner“ iki „The Matrix“ ir senųjų „Mad Max“ bei „Star Wars“. Iš serialų: „Twin Peaks“, „Game of Thrones“, „Westworld“, „American Gods“. Galėčiau daug prirašyt, bet nesinori savo gykiškumo ir nerdiškumo lygio atskleist.

O koks Šarūno lygis?

Š. B.: Prastesnis. Esu „Twin Peaks“ fanas (tiek serialo, tiek jame skambančios Angelo Badalamenti muzikos), aišku, esu žiūrėjęs ir mėgstu daugelį Ryčio paminėtų serialų ir filmų – ypač pirmosios „Mad Max“ dalys padarė didelį įspūdį. Dabar baisiai nekantru sulaukti paskutinio „Game of Thrones“ sezono.

Beje, jūsų pirmojo albumo „Distorted“ muzika panaudota norvegų režisieriaus Fredriko Bryno automobilių lenktynių filme – kaip tai nutiko?

R. B.: Oi, taip seniai buvo, kad aplinkybių nebepamenu. Internetu kažkaip susibendravom.

Muzikinis naujienlaiškis „Bombonešis“ 2003-iaisiais informavo:

Kauno roko grupę „Mountainside“ pasiekė jauno norvegų režisieriaus Fredrik Bryn prašymas leisti filmo garso takelyje panaudoti dainą „All About Time“.
Įdomu tai, kad norvegui apie „Mountainside“ muziką papasakojo ne kas kitas, o legendinės grupės „Melvins“ lyderis Buzz Osbourne. Jį „Mountainside“ gitaristas Šarūnas sutiko vakarėlio Roskildės festivalyje metu. Lietuvaitis pasinaudojo proga ir vienam iš grunge stiliaus pradininkų padovanojo debiutinį albumą „Distorted“.

Kodėl albumo viršelyje (dizaineris – Linas Gliaudelis) vaizduojama beždžionė su raktu ant kaklo?

R. B.: Nes visuose „Mountainside“ albumuose buvo beždžionės. Albumą išleido „Zona Records“ ir leiblo šefas Dovydas Bluvšteinas paskatino neužmest tradicijos. Kodėl būtent tokia šimpanzė, negaliu pasakyt – čia Lino visas įkvėpimas. Mums patiems buvo netikėta. Bet labai patiko.

Pritariate Ch. Darwino teorijai, kad kilome iš beždžionių?

Š. B.: Jo evoliucijos teoriją iliustruojančiuose paveikslėliuose tikrai įtikinamai atrodo, kad kilome iš beždžionių.

R. B.: Kaip sci-fi fanas ir žmogus, paveiktas postmodernizmo, galėčiau ką nors įdomesnio susigalvot. Bet kol kas pritariu.

Galutinį albumo apdirbimą patikėjote latviui Girtui Laumaniui (dirbusiam su „Tesa“, „SoundArcade“, „Inokentijs Marpls“ ir kt.) ir jo studijai „Hodila Records“ Valmieroje. Lietuvoje niekas nesuvaldė „Mountainside“ skambesio?

R. B.: Kai jau buvome įgroję visą medžiagą, keliems garso režisieriams nusiuntėme vieną gabalą signaliniam suvedimui. Girto variantas ir vizija mums pasirodė artimiausia, todėl su juo ir dirbom.

Š. B.: Taip pat įtaką padarė ir mūsų bičiulio Laurio iš „SoundArcade“ rekomendacija. Rinkomės iš kelių Lietuvos ir Latvijos garso režisierių.

Albume kelias gitaros partijas įrašė minėtas Lauris Abele, taip pat pirmą kartą grupės istorijoje panaudojote klavišinius – juos įgrojo improvizacinio kolektyvo „Kaunas Zoo“ lyderis Ignas Andriuškevičius. Pasvajokime, ką pakviestumėt bendradarbiauti kuriant 5-ąjį grupės albumą?

R. B.: Johną Zorną, Mike’ą Pattoną, Philą Anselmo. Ir dar Milesą Davisą su Jimi Hendrixu prikelčiau.

Š. B.: Dave’ą Lombardo (ex-„Slayer“, „Suicidal Tendencies“), Scottą Ianą („Anthrax“), kurį nors iš „Mogwai“.

Abu esate baigę politikos mokslus, tačiau „Mountainside“ kūryboje politiką apeinate...

R. B.: Aš mokiausi VDU, Bergene, Vilniuje, tada vėl VDU. Filosofiją, viešąjį administravimą ir politikos mokslus.

Ne visai apeinam. Praėjusiame albume kai kurių gabalų pavadinimai buvo iš politikos teorijų, net ir pats albumo pavadinimas – „Solitary, Poor, Nasty, Brutish, and Short“ pagal Thomą Hobbesą. O jei iki galo rimtai – į politikos praktiką muzikos nesinori velti.

Kas skatina vedusius ir turinčius vaikų pusamžius vyriškius kurti ir groti? Vienoje nuotraukoje Ryčio dukra vilki grupės marškinėliais. Ką ji sako apie šį tėtės ir dėdės užsiėmimą?

R. B.: Kurti niekas neskatina, idėjos savaime galvą plėšo. Todėl niekad net minčių nustot groti nebuvo. Be to, kurti ir groti – vienas didžiausių malonumų gyvenime. Ir vis dar yra krūvos neįgyvendintų muzikinių užmanymų.

Mano dukrai Miglei patinka, kad mes grojam. Bet ji labiau mėgsta kitokią muziką.

Š. B.: Tai, viena vertus, įprotis, kita vertus, galimybė paįvairinti gyvenimą, išeiti iš įprastos rutinos ir gauti didelę satisfakciją.

Mėgstate groti oro gitaromis?

R. B.: Taip. Oro būgnais irgi.

---