Kalbino Eglė Bertašienė

Apie „Metroscan“, vieno iš sėkmingiausiai ir bene ilgiausiai gyvuojančių lietuviškų elektroninių projektų sėkmę, jau kuris laikas sužinome tik stebėdami reguliarius oficialius pranešimus spaudai. Galima sakyti, pripratome prie to, jog vieną dieną kompozitoriaus Vytauto V. Jurgučio ir videomenininko Vaclovo Nevčesausko duetas gali koncertuoti kaimyninėje Lenkijoje, o  rytoj – vykti į Aziją ar Indiją. Jų pasirodymai, aprėpiantys išties plačią pasaulio geografiją yra tokie gausūs, kad tai jau nebestebina ir atrodo tarsi savaime suprantami. Tačiau su projekto sumanytoju ir vienu iš bendraautorių Vytautu V. Jurgučiu kaip tik ir susitikau, norėdama išsiaiškinti, kur visgi slypi jų kūrinio sėkmė, kaip jiems pavyksta patekti į garsiausias koncertines erdves ir kaip išlaikyti klausytojų susidomėjimą, nepaisant kardinaliai skirtingų kultūrinių tradicijų ir kontekstų.

---

Vytautai, kur slypi „Metroscan“ sėkmė ir kokia jos anatomija? Juk greitai švęsite 10-metį, kai kūrinys nuskambėjo pirmą kartą, o tai, sutik, muzikiniam projektui yra išties nemažai.

Taip, tai pakankamai ilga istorija. 2010 metais pirmą kartą pristatėme projektą „Garsovaizdis“, kurį rodėme buvusioje „Elfos“ gamykloje, dar prieš atsidarant dabartiniam „Loftui“. Atlikome jį važinėdami dviem ten buvusiais dideliais gamybiniais kranais, ore, neliesdami žemės. Tai atspindėjo ir pačią idėją, kuri susijusi su judėjimu ir tam tikrų taškų fiksavimu. Labai džiaugiausi pirmuoju atlikimu, nes visos tos unikalios galimybės, kurias išnaudojome, idėją geriausiai ir išpildė, nors sumanymas iš anksto nebuvo susijęs su ta konkrečia vieta.

Pati „Metroscan“ idėja man kilo po apsilankymo Niujorke 2009-aisiais. Nori nenori, tas miestas, pirmą kartą į jį atvažiavus – nors iki tol esi jo prisižiūrėjęs įvairiausiose medijose – padaro šiokį tokį įspūdį. Buvau ten nemažai laiko, visiškai su juo susigyvenau, o sugrįžimas į Lietuvą atvėrė didelį kontrastą energetine prasme – tokį, kokį atveria skirtumas tarp pusės milijono gyventojų miesto ir virš 10 mln. miesto, ir tai yra natūralu. Kiekis padaro įtaką ir kokybei, kas ypatingai jaučiasi civilizaciniuose procesuose. Tada man ir kilo meninis poreikis, noras sukurti projektą, kuris išsiskirtų itin stipria energetine koncentracija ir veiksmo dinamika. Tai tarsi energetinė nostalgija Niujorkui, nors kūrinys ir nėra apie jį. Greičiau, apie tą skirtumą, kurį pajaučiau būdamas ten ir gyvendamas čia. Tiesioginė „Metroscan“ idėja yra tarsi taškų skenavimas ir fiksavimas. Juos būtų galima palyginti su metro stotelėmis, kuomet kiekviena jų tampa savotišku miestu – su sava estetika, architektūra. Tai įkvepia. Kai pravažiuoji tarkim 30 stotelių, apima pojūtis, tarsi pravažiuotumei 30 nedidelių miestų – tokios skirtingos urbanistinės atmosferos būna 10-15 milijonų miestuose. Tie taškai yra ir „Metroscane“. Kūrinys turi tą įvairovę, ji nėra labai minimalistinė, bet mes ją sugebėjome suvienyti į ištisinį nuoseklų vyksmą. Atrodo, kad ta suzipuota energijos koncentracija surezonavo su meniniu žmonių poreikiu. Pirmoji versija buvo daugiau eksperimentinė, mažiau pritaikyta publikai, bet prieš kiekvieną pasirodymą tobuliname, gryniname ir atnaujiname tam tikrus momentus. Bėgant laikui pasiekėme gerą formos ir visų elementų dinamiką, veikiančią žmones – ypač Azijos žmones, kuriems tai yra visiškai natūraliai suprantamas ir klausimų nekeliantis momentas.

Keliaujate ne tik po skirtingas šalis, bet ir kontinentus. Tikriausiai, ir patys jaučiate tuos kontinentinius skirtumus. Kokie jie?

Tie skirtumai, kuriuos pirmiausia pamatai, yra išoriniai. Atvykęs į kokį Delį, visų pirma pastebi sunkiai suvokiamą laukiniškumą ir visai šalia – civilizacinį šalies tapsmą. Delyje grojau Servanteso institute, kur yra puikiai įrengta salė ir įranga, nekelianti jokių abejonių. Tad pačioje koncertinėje situacijoje jokios egzotikos kaip ir nebuvo, jos nejusti, tik jau po to, išėjus iš jos, labai ryškus visai kitokio miesto pojūtis. Visai kitaip yra, tarkim, Tokijuje, kuris stebina tvarka ir tikslumu, nesibaigiančiais pastatais, o kai kurios gatvės savo spalvų ir tvarkingų simetrijų žaisme, ypač vakarop, pradeda atrodyti kaip iš kokio kompiuterinio žaidimo.

Stebino ir tai, kad (visai neidealizuojant) tuose daugiamilijoniniuose miestuose kultūra, elgesys bendrąja prasme yra, sakyčiau, aukščiau europietiškųjų. Net tokia smulkmena, kaip kad niekur nėra grafiti. O turint omenyje gyventojų skaičių, atrodo, kad ten ir švariau. Nors, beje, šiukšliadėžių žymiai mažiau, net stebėdavomės, kur jie viską deda. Žinoma, daugiausia koncertavome pačiuose didžiausiuose miestuose, kurie yra mūsų civilizacijos raidos perlai, bet, tiesą sakant, jie mane labiausiai ir žavi – dėl struktūrinio ir funkcinio sudėtingumo, reiškinių įvairovės.

Kaip sudarinėjate savo koncertų geografiją, kaip tai vyksta? Čia turbūt reiktų užsiminti ir apie rezultatyvios vadybos aspektą – juk tu pats ilgą laiką buvai sėkmingas „Jaunos muzikos“ festivalio kuratorius ir tą patirtį tikriausiai pritaikai plėtodamas „Metroscan“ pasirodymų trajektorijas.

Dažnu atveju tai spontaniški ir iš anksto neplanuojami dalykai. Nes kai mus, pavyzdžiui, pakvietė į Šenzenį, iš karto po to prisijungė ir koncertas festivalyje Honkonge. To neplanavome, tiesiog kažkokiais kanalais pasklido informacija, kad atvažiuojame, o dėl patogios logistikos ta geografija prasiplėtė. Ateina pasiūlymai, kvietimai, festivalių organizatoriai pasidomi kitais festivaliais, jų programomis.

O jei kalbėti apie vadybą, tai tuomet iš karto būtų geriausia eiti į koncertinę agentūrą, kuri sudarinėtų turus ir koncertus. Nežinau, kiek čia yra geros vadybos momentas. Lygiai taip pat kaip ir visi menininkai rūpinamės savo kūryba, bet jeigu niekas nenorės jos įtraukti į savo programas, tai ir geriausia vadyba nepadės – juk dabar yra didžiulis meno kūrinių perteklius. Šiuo atveju, manau, labiausiai veikia turinio aktualumas ir kokybė. Tą pripažino ir meno kritikai po mūsų pasirodymo prieš garsųjį Ryoji Ikedą Vilniuje praėjusiais metais.

Tik labai tolimose vizijose galėjome įsivaizduoti, kad „Metroscan“ tiek keliaus, kad pasirodys ir pačiame Niujorke, Osakoje, Taipėjuje ar Seule, nes iš pradžių galvojome tik apie kelis pasirodymus. O dabar iš kūrinio jis tapo tarsi savotiška grupe. Akademiškai jo nepozicionuoju – štai čia muzikos autorius, čia – vaizdo. Lieka tik „Metroscan“, ir šis pavadinimas labai puikiai visur rezonuoja, yra įsimintinas ir suprantamas, niekam – net Azijoje – nereikia nieko aiškinti.

„Metroscan“ esate groję jau virš 30 kartų, o kuris pasirodymas paliko didžiausią įspūdį?

Pirmasis koncertas Azijoje, Šenzenio mieste Kinijoje. Įspūdžiai iš ten labai ryškūs. Ten buvo festivalis skirtas platesnei publikai, didelė salė su stovimomis vietomis. Mus sutiko kaip žvaigždes, o po koncerto pasirašinėjome ant posterių, skrajučių. Išties buvo labai netikėtas, šiltas, įsimintinas koncertas ir puiki organizacija. Toje koncertinėje erdvėje jau nemažai metų rengiami įvairių žanrų koncertai, festivaliai (beje, ten vėliau koncertavo ir vienas garsiausių Lietuvos džiazo ansamblių). Šenzenis dar prieš keliasdešimt metų tebuvo žvejų kaimelis, o dabar jame gyvena jau 10 mln. Jis yra visai šalia Honkongo, ir tai jau du konkuruojantys miestai. Tikrai sunku suprasti, kaip per tokį laiką įmanoma tokio masto plėtra. Ir tada, pavyzdžiui, prisimeni savo miesto problemą – 30 metų nepastatomą stadioną (šypsosi). Nori nenori lygini žinomus kontekstus. Nors daug kas sako, kad megapoliuose žmonės labai skuba, bet nemačiau ten nei bėgiojančių minių, nei labai didelio skirtumo jaučiau. Žmonių tempai išoriškai atrodo ir čia tokie patys, bet turbūt visi esame skaitę, kaip Japonijoje žmonės kartais tiesiog miršta darbo vietose nuo persidirbimo. Viena egzotiškiausių patirčių iš ten buvo garsieji kapsulių viešbučiai, kuriuos specialiai išbandėme turėdami laisvų dienų po koncerto Tokijuje iki kito pasirodymo Osakoje.

Kiek tenka girdėti mūsų šalies atlikėjų atsiliepimus apie koncertus Azijoje, visi vieningai pabrėžia išskirtinį tenykštės publikos entuziazmą ir didelį susidomėjimą europietišku menu. Galėtum tam paantrinti?

Neapibendrinčiau, kad europiečiai ten kažkaip ypatingiau sutinkami. Tiesiog Europoje pati kultūra labai stipriai akcentuojama, ir turint omenyje žmonių kiekių proporcijas, ta tendencija mūsų žemyne labai ryški. Tuo tarpu tiek Amerikoje, tiek Azijoje, žymiai mažiau ir pasirodymams skirtų vietų, ir pačių kultūrinių institucijų. Be to, man atrodo, kad mes žymiai labiau idealizuojame Aziją, ypač tai būdinga menininkams. Visada ji yra egzotiška ir, manau, tokia liks, nesvarbu net, kad daug kur ten jau pabuvota. O kad pasakyti tiksliau, koks jų pačių santykis su Europos menu, kiek jie juo žavisi ir gal iš tiesų, kaip mes kažkiek idealizuojame Azijos meną, taip jie idealizuoja europietiškąjį, reiktų ilgiau pagyventi.

Kokie festivaliai jus dažniausiai kviečiasi? Įdomu, nes pats tarsi atstovauji labiau akademinei  terpei, tačiau projekto pobūdis telpa ir į klubinės muzikos rėmus.   

Didžioji dalis – tai elektroninio audiovizualinio festivalių pobūdžio scena. Tačiau „Metroscan“ yra skambėjęs ir filharmonijų salėse, pavyzdžiui, grynai akademiniame festivalyje Odesoje, labai gražioje 1000 vietų salėje raudonmedžio lubomis, ar Lvovo filharmonijoje. Ten mūsų projektas buvo labai netradicinis, netgi, sakyčiau, labai drąsus visos programos kontekste, ir vis tiek sulaukėme didelio pasisekimo. Taigi ta skalė yra labai plati – nuo akademinių institucijų ir universitetų koncertų salių Kelne, Honkonge, filharmoninių erdvių, Sibelės rūmų Madride, naujausio šiuolaikinio meno centro Seule, iki tiesiog koncertinės ar klubinės aplinkos. Man atrodo, kad Azijoje pasirodymų erdvės nėra labai griežtai klasifikuojamos, tai labiau būdinga Europai.

Papasakok, kaip „Metroscan“ keitėsi, vystėsi, adaptavosi?

Kito stipriai – nuo pirmos dienos iki šių dienų projektas praėjo labai didelį evoliucionavimo kelią. Iš pradžių jis buvo labiau eksperimentinio pobūdžio ir labai rafinuotos retorikos, bet ilgainiui man pavyko surasti tam tikrus momentus, inkliuzus, kuriuos įterpiau į muziką. Tame tarpe – ir lengviau suprantamus momentus, pavyzdžiui beatą (bet tai nėra tiesioginis techno ar house). Kaip nekeista, tas beatas veikia žmones, telkia juos. Jis yra universalus – tai didelis paradoksas. Akademinis pasaulis sakytų, kad tai labai tuščia ir banalu, bet aš net pats pastebiu įdomią tendenciją – per paskutiniuosius 20 metų akademinė muzika nieko naujo nepasiūlė, neiškilo nei viena nauja ryški kompozicinė technika, nei vienas aiškus stilius, estetika. Bene paskutinė iš tokių technikų – tokia, kurią visi žino ir kuri yra universalesnė – buvo spektralizmas. Taip, yra akivaizdžių atskirų kompozitorių technikų, tačiau jos labai asmeninės, plačiau taip ir nepasklidusios. Dabar galime stebėti, kaip netgi labai akademiniai festivaliai ir institucijos pradeda pristatinėti projektus iš undergroundo, iš klubinės ar elektroninės muzikos kultūrų, kur žymiai daugiau beato ir visai kitokios estetikos, į kurią iš pradžių požiūris apskritai buvo neigiamas. Tai įrodo, kad ta scena turi kur kas daugiau reiškinių, kurie yra gyvesni, labiau adaptuoti dabartiniam laikui ir kurie yra žymiai labiau veiksmingesni.

Ir galbūt labiau suprantamesni?

Galima sakyti. Beatas yra fenomenas, lygiai taip pat, kaip fenomenas yra ir melodija. Beatas yra šio dvidešimtmečio – net šimtmečio – fenomenas, ir, manau, kad jis bus ir bus. Tai kartu ir labai keista, ir universalu. Tai yra kaip taškas – abstraktus dalykas, tačiau su didžiule galimybe jį interpretuoti, varijuoti. „Metroscan“ projekte beatas nėra (ir nebus) dominuojantis, tačiau jis veikia labai pozityviai ir labai gerai apjungia bei apibendrina daugelį chaotiškų elementų.

Anksčiau savo muzikai pats kurdavai ir vaizdo projekcijas, o „Metroscan“ nusprendei pasikviesti videomenininką Vaclovą Nevčesauską.

Šitą projektą aš iš karto įsivaizdavau kaip audiovizualinį ir ilgos trukmės, tad imtis pačiam tokios apimties darbo tiesiog nebūtų buvę laiko. Ir anksčiau esu bendradarbiavęs su Vaclovu, tai ne pirmas mūsų bendras darbas. Jaučiau, kad jis galėtų įgyvendinti mano projekto viziją tokią, kokią mačiau aš pats. Formulavau, kaip visa tai turėtų atrodyti bendroje estetinėje visumoje ir viskas išsivystė į labai sėkmingą rezultatą. Video man yra labai svarbi sritis, bet dviejų savo srities profesionalų bendradarbiavimas, ypatingai didelės laiko trukmės projektuose, dažnai būna visapusiškai įdomesnis ir labiau inspiruojantis procesas.

Ar turi planą „Metroscan“ ateičiai? Gal jau žinai, kur keliausite toliau?

Iš tikrųjų tai ne. Bet pavyzdžiui prieš kelias dienas man parašė, kad mus norės matyti Romoje. Lapkričio pabaigoje laukia pasirodymas Varšuvoje, užbaigsiantis šio rudens koncertinį turą, nes ką tik grojome Seule, Poznanėje bei Bydgoščiuje. Toli į priekį grafiko neturime. Nors štai pavasarį, atrodo, mūsų jau laukia vienas labai egzotiškas taškas – nenoriu išduoti, nes esu truputį prietaringas (juokiasi).

Pajuokausiu: Antarktida?

Na, gal ne tiek radikaliai, nes kokia gi ten galėtų būti publika? Bet lietuvių muzika ten dar niekada nėra skambėjusi.

Ačiū už pokalbį.

---