Tautvydas Bajarkevičius: Festivalis „Ahead“. Komentaras štrichais
- 2018 m. spalio 10 d.
2016m. išleistoje knygoje „mažoji a“ esu išgalvojęs dialogišką personažą, niekada nesinaudojantį fotoaparatu. Tik šiemet pamėgau pieštukus, kuriais kartkartėmis į eskizų sąsiuvinį persipiešiu skaitomų knygų iliustracijas. Portreto žanras, regis, yra itin eskiziškas. Kai kalbėdamas su sutiktu menininku iš kuprinės išsitrauki garso įrašytuvą ar diktofoną, akimirksniu tampi, fotografiniais terminais kalbant, fiksažo įkaitu. Regis, anokia čia problema – juk situaciją apibrėžiantis, iš pažiūros paprastas žodis interviu diktuoja perprantamas pokalbio taisykles, nustato bendravimo foną, netgi pasiūlo tam tikras privilegijas abiem pokalbio bendrininkams – besiteiraujančiam ir besidalinančiam, pozicionuojančiam ir postuluojančiam, aprašančiam ir kuriančiam. Jei turime reikalą su klasikine scena, tokio pokalbio dalyviai dažniausiai susitinka ne apleidę įprastas vietas amfiteatrinėse eilėse, o susitikdami abipus užkulisinių širmų. Taip jie apsibrėžia savo ribas ir teritorijas. Išlieka dalykiški.
2015 m. organizuodami festivalį „Jauna muzika“, akcentavome autorystę. Festivalio viziją formulavome taip: „...šiandieninėje bendradarbiavimo, persipynusių kontekstų, bendrųjų tendencijų, sumišusios estetikos, dinamiškų permainų laikais festivalis bando permąstyti autoriaus vaidmenį, autorinės vizijos galimybę. Ji nebūtinai siejama su pabrėžtinu inovatyvumu ar laiko diktuojamų impulsų atspindžiu. Atvirkščiai, čia aptinkame tam tikrų autonomiškos, charakteringos, per laiką subrandintos, unikalumu ir išskirtinumu pasižyminčios kūrybos apraiškas. Tai kiek paradoksalus, bet laiko patikrintas požiūris į aktualumą: iš tiesų nauja, inovatyvu ir šiuolaikiška neretai yra tai, kas atlaiko staigių madingų antplūdžių sukeltas netikrumo nuojautas, priima jų iššūkius, pasiūlo savitą atsaką į juos ir taip atskleidžia tikruosius estetinius poreikius bei juos realizuojančias formas”.Pavasariniam „Jaunos muzikos“ festivaliui aiškiai replikuojantis rudeninis „Ahead“, jaunatviškai auditorijai tarytumei apšildantis vėlyvesnę „Gaidą“, autonomiškai kalbėti apie autonomišką autorystės charakterį negali sau leisti. Būtina nuolat dairytis, kas vyksta aplinkui. Itin charakteringai dairytis dažniausiai per drąsu. Suslėgtas sostinės kūrybinių aktualijų oras reiklus. Ypač kai į užnugarį kvėpuoja sunkų svorį įgavusi 20 a. eksperimento paradigma, genanti tolyn nuo patikimumu apsibrėžiančios disciplinos ir varžanti neapibrėžtumu grasinančia kontra disciplina. Pro et contra, kaip tyčia, skamba vis dar lotyniškai. Tik, dažniausiai, patyliukais, tarsi ne kontekste. Nes slengas, kaip ir žargonas, pasirodo, yra nuodinga barškuolės uodega. Ypač technologinis slengas, aktualijų gramatikos paraštės, visa ignoruojančio maskarado apžavai ir miglotos naujųjų pirmūnų vilionės. Taip, mokykla egzistuoja. Nors – būna – pasislepia, susivelia, susiniveliuoja, susipančioja, supančioja, išsviedžia atokiai.
Apie atokiau nuo konteksto tarsi pasitraukusius jaunuosius (paprasčiau tariant, emigravusius studijuoti ir dirbti į kitas Europos valstybes) žurnale „Lithuanian Music Link“ jau rašė Edvardas Šumila, vienas iš festivalio „Ahead“ organizacinės komandos narių. Apžvalga neatsitiktinė, mat rašyta apie tuos, kurie festivalyje dalyvavo. Neatsitiktinė ji ir todėl, kad programos kuravimas neretai yra reprezentazinio pobūdžio veiksmas ir vyksmas. Tiesa, šiuo atveju reprezentuojama ne tiek paraiška ar ambicija, o tema, kuria gyvenama, kurią norisi pristatyti. Apžvalga neatsitiktinė dar ir todėl, kad ir pats autorius pasekė apžvelgtųjų ir pristatytųjų pėdomis – išvyko studijuoti. Ir šįkart jau ne į Vakarų Europą, o į Jungtines Amerikos Valstijas, patį Niujorką. Regis, festivalį vis dar šiek tiek kuruoja, bet šį kartą jau iš atokiau. Sėkmės istorija, pasakytų tūlas amerikietis.
2016 m., aplankęs keletą kamerinių koncertų inovacijomis nenustojančia garsėti LMTA daugiakanalio garso sferoje bei pats sudalyvavęs hipnotiškame scenos seanse klube „House of Puglu“, apžvalgą parašiau ir aš. Tiesa, publikuota ji buvo kultūros savaitraštyje „Literatūra ir menas“. Pabandžiau santūriai kalbėti apie kamerinių tonų subtilumą. Tiesa, slėgį jutau kiek kitokį. Ypač kai pasigalandęs plunksną užsibrėžiau pastraipomis išskleisti jaunųjų kūrėjų charakteringumo paletę. Dešinioji vaizduotės akis tokiais atvejais visada šnairuoja į skaitytoją, tik blakstienomis prisiliečiantį prie nebylios kompozicinės gramatikos, mažyčiais tonalumo kristalais lengvai nuriedančiais tekstu žemyn. Kairioji dažniausiai klaidžioja labirintais, užklojusiais Francio Bacono kadaise aprašytą „Naująją Atlantidą“. Jos amžinas įšalas mena ne tik mįslinguosius išradingos civilizacijos rūmus, bet ir tremties kaimynystes. Plunksnai belieka krebždėti, nes šaltis įpareigoja. Ypač slegiamas dar ir štai tokios jaunystės. Kitas vertus, kultūringi žmonės yra linkę kalbėtis, ne tik aiškintis. Ypač kai kalbėsenos prioritetas kyla ne iš ten, kur pakastas šuo. Galiausiai, 2018 m. festivalis „Ahead“, kaip paaiškėja – pavadintas pasitelkiant gan ryžtingą retoriką, šiame eskizinio pobūdžio komentare taps įsidėmėtinu pirmiausiai dėl kito anglų kalba pavadinto prieškoncertinės įžangos žanro, vadinamųjų pre-talk sesijų. Reikėtų pasakyti, santūriai teatrališkų. Ir iš tiesų jaunatviškų. Regis, jose linkstama šį bei tą deleguoti autorystės principui ir jo kolektyviniam charakteringumui. Neatsitiktinai randasi vietos ir situacijos. Kukli galerija Teatro gatvėje priešais Rusų dramos teatrą, Šiltadaržio gatvės užuovėja po Menų spaustuvės skėčiu ir netgi Miego klinikos šalia Sapiegų rūmų, virtusios Miesto laboratorija. Kartais nelengva atskirti, ar lūpdažiu dažomos kalbančios lūpos, ar kosmetika dailinami efektų pedalų prikrauti lagaminai. Eteris yra triviali koncepcija. Net kalbiškai jis byloja ne tik apie kelias reikšmes, bet ir reiškia keletą kalbų. Būtų netgi gramatiniu požiūriu netikslu visa tai beatodairiškai ignoruoti. Ypač kai kelioninis lagaminas jau seniai nedardėjęs taksi ir ragavęs šio to gerokai sodresnio. Tik kaip apie visa tai pasakyti? O gal kam nieko to neminėti? Juk netgi Bobui Dylanui tik vėjas tėra atsakinėjęs... Ruduo.Vietoje apibendrinimo grįždamas prie improvizuotos teksto įžangos ir pakartotinai užsimindamas apie šį vakarą lauksiantį susitikimą su seniausio ir prestižiškiausio Lenkijos džiazo žurnalo „Jazz Forum“ redaktoriumi Pawełu Brodowskiu, skaitytojui pasiūlysiu atkreipti vaizduotės dėmesį į mikrofoninį garso įrašytuvo šiugždesį. Jis primena grafitą. Portretiški gerų žurnalų puslapiai tuo šiugždesiu taip pat įaudžiami. Bet kartais kišenę mikrofonui geriau palikti tuščią. Nes tuštuma taipogi yra linkusi šiugždėti. Kaip fotoblykstės nelytėti rudeniniai lapai. Tad šiandien džiazas. Ne pašnibždom, bet ir ne visai ahead.
Festivalis AHEAD vyko spalio 1–5 d.
Dalyviai:
Andrius Šiurys (LT), Svetlana Maraš (RS), Vytis Puronas (LT), Yiorgis Sakellariou (GK / LT), Marta Zapparoli (IT), DJ Extended (LT)
Festivalio kuratorius:
Dominykas Digimas
2018 m. festivalio „Ahead“ fotografas – Tomas Terekas: