Laimis Vilkončius: „Saldūs dalykai vaikų muzikoje – man ne prie širdies“
- 2018 m. spalio 4 d.
Kalbino Eglė Bertašienė
Retas kuris nežino bent vienos Laimio Vilkončiaus dainos: karta, užaugusi su „Senomis mašinėlėmis“, niūniavusi „Laivą“, į kompozitoriaus muzikos koncertus jau veda savo atžalas. Tad tuo labiau keista, kad tik dabar, pirmą kartą per ilgą ir ryškią kūrėjo karjerą, išleidžiami autoriniai Vilkončiaus natų leidiniai su populiariausiomis jo dainomis: ką tik iš spaustuvės atkeliavęs „Pingvinų pavasaris“, skirtas mažiesiems dainininkams, ir šiais metais dar pasirodysiantys du rinkiniai suaugusiųjų chorams (visų jų leidėjas – Lietuvos muzikos informacijos centras). Tad pirmiausia kompozitoriaus klausiu, kaip atsitiko, jog nepaisant tokio dainų populiarumo, iki šiol nebuvo parengta nei vieno jo natų leidinio?
Laimis Vilkončius: Išties, iki šiol nebuvo jokio mano leidinio – nei vaikams, nei suaugusiems, nieko. Prieš pat Nepriklausomybės atkūrimą, „Vagos“ leidykla planavo ir ruošėsi: buvo atrinkti kūriniai, dailininkas jau net viršelį buvo sukūręs, bet atėjus Nepriklausomybei viskas apsivertė. Leidykla buvo privatizuota, prie šio sumanymo niekada negrįžta ir taip iki šiol jokių atskirų mano leidinių neišleista. Tiesa, pavieniai kūriniai būdavo atrenkami į rinkinius – dažniausiai „Ąžuoliuko“ ar Dainų švenčių, nes jau daugiau nei 20 metų mano muzika ten vis atliekama. O „Pingvinų pavasaris“ yra apskritai pirmas mano gyvenime autorinis rinkinys. Jis atsirado tik dėl to, kad Lietuvos muzikos informacijos centras kompozitorius paragino teikti pasiūlymus natų leidybai, aš į tą kvietimą atsiliepiau ir mano kūrybą nuspręsta išleisti. Kai atsiunčiau visą krūvą dainų, paaiškėjo, kad į vieną rinkinį jie niekaip netilps, tada buvo nutarta daryti kelis – vieną vaikams ir du suaugusiems.
Eglė Bertašienė: Kadangi pati dalyvavau leidinių sudarymo, gimimo procese, labai rūpi paklausti, kaip iš tokios dainų gausos atsirinkote, kurias jų siūlysite leidybai? Kokie buvo Jūsų paties prioritetai? Galbūt, rinkotės pagal jų populiarumą, o gal kaip tik atvirkščiai?
Kai iš pat pradžių kūrinius siunčiau Jums, jokios atrankos nedariau. Tiesiog pasižiūrėjau, ką turiu vaikams – viską ir surinkau. Tiktai jau po to pradėjome su Jumis kalbėtis, kad tie rinkiniai – ne foliantai, į juos telpa tik tam tikras puslapių skaičius. Štai tada ir prasidėjo tikroji atranka. Nes, pavyzdžiui, turiu kūrinių, užimančių 16 puslapių – du ar tris tokius įdėjus, visas leidinys ir baigtųsi.
„Pingvinų pavasarį“ jau turime savo rankose, tad šis leidinys yra ir puiki proga pakalbėti apie muziką vaikams. Ar daug jiems kuriate? Kaip tie kūriniai atsiranda?
Niekada neturėjau nuostatos, kad dabar štai vaikams kursiu daug arba mažai. Pasitaiko, kad užkliūnu už kokio teksto – nesu joks originalas, matyt, visi autoriai taip daro. Arba atsiranda kas nors, kas paprašo sukurti ką nors specialiai – taip net operėlę vaikams „Paukštė“ pagal Meterlinką parašiau.
Daug mano kūrybos yra pagal Sigitą Gedą. Jį pažinojau asmeniškai, kartu su juo dirbome prie operos „Eglė“. Jo kūrybos esu daug skaitęs, ir ji mane nuolat pritrenkia. Kiekvienu atveju, kai tenka išeiti į sceną, neišvengiamai pasakau, kad tas žmogus buvo ir yra genialus. Su vaikais jis kalba kaip su suaugusiais, suaugusiųjų terminais; jis supranta, kad vaikai yra filosofai ir su jais nereikia bijoti jokių temų. Galėčiau būti įrašytas į rekordų knygą, kaip kompozitorius, sukūręs daugiausia muzikos Gedos tekstais.
Kartą su Kęstučiu Antanėliu diskutavome, kad dainoje negali būti genialus ir tekstas, ir muzika, nes tada kažkuris kažkuriam pasidaro nebereikalingas. Turi būti tam tikras trūkumas arba tekste, arba muzikoje, kad savarankiškai egzistuoti jie negalėtų. Dažnai geras tekstas man pradeda maišyti kuriant muziką arba aš su savo muzika imu trukdyti tekstui. Tuomet drįstu tekstą keisti, atsisakyti posmo. Kartą pakliuvau į situaciją, kai turėjau atlikti savo dainas Gedos tekstais, o aš jam nieko nebuvau sakęs, kad keičiau jo eiles. Tad pamatęs jį įeinant į salę, pagalvojau, jog dabar man baigsis blogai. Po koncerto jis atėjo į užkulisius ir pasakė frazę, kurią prisimenu iki šios dienos: „Laimiau, daryk, tu gerai darai“. Tad kai Geda man leido, tada jau su visais tekstais pradėjau elgtis labai laisvai. Kuriant dainą turi būti kontrastingi uždainis ir priedainis, todėl prireikus, galiu paimti posmą net visai iš kito eilėraščio. Poetai nė nesapnuoja, kad vienas jų kūrinys galėtų susijungti su kitu, o aš taip padarau. Mane saugo likimas, nes kol kas dar nei vienas poetas tamsiame skersgatvyje nepalaukė, kad su manimi atsiskaitytų (juokiasi).
Studijavote pas prof. Eduardą Balsį, genialų vokalinės muzikos kūrėją. Kokias pamokas iš jo išmokote?
Žinote, tai pats sunkiausias klausimas, kokį tik esu gavęs. Kai mokiausi, Balsys mums buvo dievas. O aš buvau chorvedys ir net neplanavau stoti į kompoziciją, viskas įvyko tik Hermano Perelšteino dėka (esu atėjęs iš „Ąžuoliuko“). Jau buvau baigęs mokslus, vedęs, gavęs butą, darbą Lietuvos radijuje, ir čia staiga – „privalai stoti, pakalbėsiu su Balsiu, kad paimtų į savo klasę“. Štai taip, su Perelšteino garantija, atsidūriau Balsio klasėje. Labai blogai mokiausi, nelankydavau paskaitų, ir kompozicijos dėl savo kaltės nebaigiau. Turėjau nenormuotą darbo dieną, savo ansamblį, kuriam pats ir aranžuodavau – kur ten dar mokslai! O be to, tai nebuvo mano svajonė. Atsimenu, kad ateidavau pas Balsį į pamokas ir išeidavau suglumęs. Atsinešu kokius tris kūrinius, jis atsisėda ir nuodugniai žiūri į mano padėtas natas. Man būdavo gėda – štai, korifėjus žiūri į kažkokius studentiškus pabandymus. Tepasakydavo, kad be dainų reiktų dar kokią sonatą parašyti, liepdavo eiti ir dirbti, taškas. Galvojau, kad esu visiškai neturintis jokių gebėjimų, nes jis net nemato reikalo man ką nors sakyti. Ir tik paskui, jau po profesoriaus mirties, kažkas pasakė, kad jis mane laikė labai gabiu.
Klausant Jūsų muzikos, neapleidžia pojūtis, jog turite melodijos dovaną, kuria dalijatės su klausytojais, atlikėjais. Atrodo, kad melodijos pas Jus ateina natūraliai, tarsi vienu ypu ir prie jų Jums nereikia nei kankintis, nei mąstyti. Kiek tame yra tiesos?
Žinote, būsiu nekuklus, bet aš tą jaučiu. Visada jaučiu, pavyko, ar ne. Tačiau yra kūrinių, kurių taip ir neišleidau į viešumą.
Pastebėjau, kad nereikia laukti mūzos, nors mes visi žinome, kas tai yra, kaip ji ateina arba neateina. Būdavo situacijų, kai turėdavau viską mesti ir pulti daryti muziką, ypač kuriant kinui. Po kiek laiko, klausydamasis savo muzikos, nematau jokio skirtumo tarp kūrinių, sukurtų esant įkvėpimui ir be jo. Viskas ateina iš pasąmonės. Kadangi pats esu baigęs chorvedybą, tai mano visa muzika „dainuojasi“. Dainininkai sako, kad ji „patogi“. Labai svarbi yra teksto fonetika, žinau, kada balsas skambės, kada ne. Visada esu savo muzikos pirmasis atlikėjas, tik nebūtinai viešas.
Kiek įtakos kuriant muziką vaikams turėjo tai, kad auginote dvi dukras? Galbūt kūrėte ir specialiai joms?
Tam tikros įtakos turėjo, tačiau specialiai kūriau gal tik vėliau. Mano tėtis buvo muzikantas, tačiau aš jo netekau, kai man buvo 12-ka. Tuomet netekau ir dvasios vadovo. Vėliau man juo tapo būtent Perelšteinas, nukreipęs mane į chorvedybą, į kompoziciją, rūpinęsis manimi; susirašinėjome iki pat jo mirties Amerikoje. Tai štai mano tėtis niekada nestūmė manęs į muziką, sakydavo, nenorįs gadinti man vaikystės ir tvirtindavo, kad jei žmogui bus lemta, jis ten ir taip nueis. Esu savo tėvo sūnus ir lygiai taip pat elgiausi su dukromis: norės – padarys. Niekada nemokiau, nespaudžiau, nesakiau. Nors po muzikos mokyklos jos pasuko visai kitur, baigusios man pareiškė: „tėti, mes dainuoti norime“. Tada kartu su jomis aš padainavau trečią balsą ir mes pajutome, ką reiškia vienas kraujas; mūsų tercetas mums labai „lipo“. Tada kai ką sukūriau ir dukroms, nors specialiai mums rašiau nedaug.
Ar rašydamas muziką vaikams susiformuluojate edukacines, pedagogines užduotis, kurias ta muzika privalėtų atlikti?
Būna dvejopai. Pavyzdžiui, rinkinyje vaikams yra dainelių iš Rūtos Girdzijauskienės muzikos vadovėlio pradinukams, sukurtų specialiai jos prašymu, konkrečioms pamokoms, tarkim, iliustruoti crescendo ir diminuendo arba ritenuto ir accelerando. Tuomet gauni konkretų užsakymą tarsi „programą“, imi ir darai. Kitu atveju kuriant, aš taip negalvoju – tiesiog vadovaujuosi tuo, kas man imponuoja. Pavyzdžiui, Sigitas Geda yra mane uždegęs, kad su vaikais reikia kalbėtis kaip su suaugusiais, todėl visi saldūs dalykai vaikiškoje muzikoje – man ne prie širdies. Kuriant muziką vaikams, neturi būti primityvu, neturi būti sausos didaktikos, atvirkščiai – turėtų būti įdomu: kažkokį jausmą pagauni, įdomesnę priemonę, barškutį panaudoji ar panašiai.
Neišpažįstu jokios vaikų muzikinio ugdymo mokyklos kaip vienintelės teisingos, bet prof. Piličiausko mintis ir idėja, kad reikia įtraukti visus, kurie nori ir kurie gali, man atrodo labai priimtina. Būtent taip su vaikais dirba ir Vladimiras Čekasinas. Man tokie dalykai imponuoja ir aš neatsisakau vaikams rašyti paprastai, kad jie galėtų atlikti, padainuoti, pagroti. Todėl nemanau, kad visada teisinga vaikams sakyti: „tu žinai, kiek reikia mokytis, kad išdrįstum užlipti į šitą šventą vietą, sceną?!“. Nors taip teigiantieji ir teisūs, bet nejaugi vaikas turi viską daryti per jėgą, verčiamas? Kodėl tam vaikui, išmokusiam tris natas, neleisti pajusti teigiamo atsako, palaikymo? Juk tai jam būtų didžiulė motyvacija.
O ar sunku rašyti vaikams? Tikriausiai, bent jau tikrai paprasčiau, nei suaugusiems?
Žinot, tą melodijos paprastumą reikia būtinai kompensuoti: ieškai įmantresnės harmonijos, akompanimento... O tada, žinoma, jau pasidaro sunku. Sunkiausia yra kurti vaikams, neturintiems jokio muzikinio išsilavinimo. Jų ir diapazonas – tiek mergaičių, tiek berniukų – yra vienodas, siauras, tuomet jau tenka suktis iš situacijos. Anksčiau labai vargdavau kurdamas Dainų šventėms, nes turėdavau parašyti taip, kad ne tik padainuotų pats silpniausias choras, bet dar kad ir akompanimentas būtų sugrojamas keturiais pirštais. Liūdna, kai tokios suprimityvintos versijos pasklinda plačiai. Vėliau, net jei atlikėjai jau įstengtų atlikti tą tikrąją, sudėtingesnę mano sukurtą versiją, jų jau nebeįmanoma įtikinti, kad persimokytų.
Ar šiandien dar berašote vaikams?
Jeigu kas nors į mane kreiptųsi su konkrečiu prašymu, tuomet taip, parašyčiau. Labai blogai, kai manęs prašo parašyti „kada nors, ką nors“ arba, „kai turėsiu minčių“ – paprastai tai reiškia, kad niekada nieko ir nebus, nes patys užsakovai neturi vizijos, kokio kūrinio jiems reiktų. Kurti tokiomis sąlygomis – tarsi šauti, nežinant, kurioje pusėje taikinys. O jei paskambintų man jau turėdami aiškų scenarijų, nuotaiką, temą ir panašiai – tuomet taip, mielai imčiausi kūrybos vaikams.
Dėkoju už pokalbį!
Laimio Vilkončiaus natų leidinį „Pingvinų pavasaris“ galima įsigyti elektroninėje parduotuvėje „mic.lt“, atsiskaitant kreditine ar debetine kortele arba per „PayPal“ mokėjimo sistemą (daugiau apie elektroninio apsipirkimo sąlygas sužinokite čia). Leidinius taip pat galima įsigyti užsukus į Lietuvos muzikos informacijos centrą A. Mickevičiaus g. 29 Žvėryne, Vilniuje.
