Latvių pianistas, kompozitorius Vestardas Shimkus prisipažįsta esąs perfekcionistas, labiausiai mėgstantis dirbti su... perfekcionistais. Tada nesijaučia esąs vienintelis suinteresuotas geru rezultatu. Tai viena iš priežasčių, kodėl jam taip patiko dirbti su lietuvių kino režisiere Giedre Beinoriūte. Įvertinti jų bendrą darbą žiūrovai galės jau rugsėjo 28 d., kai kino ekranuose pasirodys naujausias G. Beinoriūtės filmas „Kvėpavimas į marmurą“.

Tai ketvirtasis interviu iš pokalbių ciklo su lietuviškų filmų kompozitoriais.

Kalbina Diana Lukoševičienė

---

Ar pamenate pirmąjį susitikimą su Giedre Beinoriūte? Kaip susipažinot?

Filmą koprodiusavusi kompanija „Mistrus Media“ pasiūlė mano kandidatūrą Giedrei. Išklausiusi kelis mano kurtus garso takelius, ji sutiko. Mums susiskambinus Giedrė pradėjo pokalbį sakydama, kad „sunku kalbėti apie muziką“. Tuo metu buvau tikras, kad vienintelis dalykas, apie kurį muzikas yra iš tiesų kvalifikuotas kalbėti, yra muzika. Taigi ėmiau klausinėti specifinių dalykų, norėdamas suvokti jos požiūrį. Bet galiausiai tai neteko prasmės, nes Giedrė pasiūlė pasiklausyti įrašo su nuostabia lietuvių dainininke Indre Dirgėlaite. Nutarėm pakviesti ją vokalinei partijai. Jos balsas taip tobulai perteikė pagrindinės filmo herojės dvasią, kad man išsyk tapo aišku, kokio garso takelio reikalauja filmas.

Išankstinė privati filmo peržiūra, dar be garso takelio, įvyko Rygoje. Tuomet pirmą kartą susitikau su Giedre akis į akį. Buvau giliai sujaudintas meninės filmo pusės: pačios istorijos, režisieriaus, operatoriaus, aktorių darbo. Tą patį įspūdį išgyvenu kas kartą jį žiūrėdamas. Jaučiuosi tarsi plėšomas kuriamo kontrasto – delikataus vizualumo, perteikiančio idilę miško apsuptyje, ir dėl to dar tamsesnės kelionės į ten gyvenančių žmonių sielas. Antroje filmo pusėje pajutau beveik fizinį sunkumą krūtinėje, kuris mane lydėjo kelias dienas greičiausiai dėl to, kad gyvenu labai panašiame name Latvijos miškuose.

Dar vienas dalykas, palikęs įspūdį po galutinės filmo versijos peržiūros Vilniuje – aplinkos garsai (daugiausiai filmo herojus supančios nuostabios gamtos) ir to, kaip jie sąveikauja su mano muzika. Aplinka filme tokia idiliška, kurianti tokį ryškų kontrastą tam, kas vyksta ekrane, kad nusprendžiau dar paryškinti jį sukurdamas šviesią, melodingą, minimalistinę muziką, kuri taip ir nevirsta tamsia.

Kokia buvo Giedrės reakcija išgirdus jūsų sukurtą garso takelį?

Giedrė perfekcionistė, kaip ir aš. Visada gerai jaučiuosi dirbdamas su perfekcionistais, nes galiu būti tikras, kad nebūsiu vienintelis suinteresuotas rezultatu. Iš pradžių filmui buvau sukūręs instrumentinę muziką (vyravo elektroniniai garsai), bet kai nusprendėme įtraukti Indrės vokalą, pasirinkome visiškai kitą muzikinį priėjimą. Sukūriau akustinį garso takelį trims atlikėjams – vokalui, kontrabosui (žymus Latvijos improvizatorius Stanislavas Yudinas) ir pianistui (sau pačiam). Tuomet įrašiau bandomąją elektroninę versiją su vokalo partija, kurią atlikau pats (siaubinga – pirmą kartą bandžiau dainuoti). Giedrė buvo labai maloni neišjuokdama manęs ir netgi mandagiai pasiūlė ateityje dainuoti dažniau. Ji gana aktyviai dalyvavo kuriant garso takelį, pritarė pagrindinei temai ir stiliui, bet turėjo daug smulkių pastabų. Kartais tiesiog pakeisdavom porą natų.

Kas kuriant muziką sudėtingiausia?

Pagauti, kas vyksta režisieriaus galvoje, kokio pobūdžio muziką jis įvertins kaip tinkamiausią atskiroms filmo scenoms. Jei įvyksta stebuklas ir kompozitorius tai pagauna, toliau laukia jaudinantis džiaugsmas surfinti ant tos įkvėpimo bangos, kurią pirmyn gena filmo istorija ir vizualika.

Kitas sunkumas – išlaikyti savo pieštuko aštrumą, kad spėčiau užrašyti galvoje gimstančias natas, kol jos dar nepradingo užmarštyje. Kurdamas koncertams kompozitorius kartais pritrūksta idėjų, bet kuriant kinui, filmo vizualika ir režisierius tampa nesibaigiančiu idėjų šaltiniu.

Kada pradėjote kurti muziką filmams? Kodėl nusprendėte to imtis?

Aš vis dar „žalias“ šioje srityje – pirmą garso takelį sukūriau 2015 m. latvių režisierės Lailos Pakalninos filmui „Aušra“. Už jį pelniau Geriausio originalaus garso takelio apdovanojimą Rygos „Lielais Kristaps“ filmų festivalyje, pasiūlymą sukurti muziką „Kvėpavimui į marmurą“ gavau netrukus po to.

Jau nuo šešiolikos svajojau kurti kinui. Egzistuoja toks požiūris, kad geras garso takelis turi nepastebimai susilieti su filmu neatkreipdamas į save dėmesio, bet iki tol aš apskritai nepastebėdavau, kad filmai turi garso takelius! Maniau, kad tai yra teminės dainos ir jų instrumentinės versijos. Būtent tada, jau 16-os, kino teatre pamačiau ypatingą filmą. Tai buvo „Gladiatorius“, kuriam muziką sukūrė Hansas Zimmeris – įtakingiausias mūsų laikų kompozitorius. Beregint supratau, kad jo muzika ypatinga: Zimmeris nebandė iliustruoti visko, kas vyksta ekrane. Jo muzika nuolat teka kaip paralelinė filmo istorija, turi specifinį akimirksniu atpažįstamą stilių ir instrumentuotę. Gana greitai tapau aistringu filmų garso takelių kolekcionieriumi: kiekvieną kartą žiūrėdamas filmą koncentruodavausi į muziką ir tai, kaip ji sąveikauja su vaizdais. Dažnai svarstydavau, kokią muziką sukurčiau vienai ar kitai scenai, ką daryčiau kitaip.

Kaip kuriate muziką filmui? Kokią techniką naudojate?

Tai gana paprasta. Nieko nesiimu, kol nepamatau viso filmo ir nepasikalbu su režisieriumi, nes ką besukurčiau šiame etape, bus veltui. Tada galvoju apie bendrą instrumentuotę, kuri tiktų konkrečiam filmui: ar ji bus pilna, ar įtrauks elektroninius garsus, ar tai bus kamerinė muzika, atliekama tik kelių muzikantų. Jaučiu, kad kuo mažiau žmonių matome filmo scenoje, tuo mažiau instrumentų turi būti naudojama (ir vice versa). Štai kodėl mano takelis „Kvėpavimui į marmurą“ sukurtas tik trims muzikantams – daugumoje filmo scenų matome tik porą žmonių. Be to, stengiuosi koncentruotis į atskiros scenos ritmą, kad pajusčiau, kokio tempo ir nuotaikos ji reikalauja. Tarkim, pianino tema „Kvėpavimui į marmurą“ gimė stebint sūpynių sceną (dažnai pirmiausiai viduje išgirstu beveik kiekvienos scenos muziką). Tada ėmiausi kurti gana intensyviai, kol radosi gana chaotiškas juodraštis, ir įrašiau skaitmeninį bandomąjį įrašą sintezatoriumi. Jis skirtas režisieriui apsispręsti, ar mano muzika jam priimtina.

Koks esate kompozitorius? Kaip save apibūdintumėte?

Norėčiau tikėti, kad esu kompozitorius, siekiantis išreikšti potekstę. Mano muzika dažniausiai koncentruojasi į tai, kas nėra akivaizdu. Visgi gana dažnai muzikiniai impulsai potekstei sukurti pasirodo bandant iliustruoti tam tikrus akivaizdžius filmo elementus. Štai kodėl manau, kad ateities muzikoje turėtų būti ir bus ryšys tarp akivaizdaus iliustravimo ir bandymo išreikšti potekstę. To siekiantis kompozitorius turi būti kuo universalesnis, kad galėtų kuo tiksliau pagauti kiekvieno filmo prasmę ir atmosferą. Universalumas – vienas tų dalykų, kuris, manau, yra man būdingas ir natūralus.

Kaip filmo režisieriui išgauti geriausia, ką sugeba kompozitorius?

Mano manymu, kiekvienas režisierius tiki, kad „geriausia“ yra tai, ką jis ar ji įsivaizduoja. Kompozitorius turi tai pagauti. Tikiu, kad temp trackas (jau egzistuojantis audioįrašas, kaip nuoroda kompozitoriui, renkantis muzikinį stilių) iš tiesų padeda man rasti teisingą kelią. Visgi daugelio šiuolaikinių kompozitorių svajonė yra tie laikai, kai režisieriai pasitikėjo kompozitoriais. Tarkim, Alfredas Hitchcockas taip smarkiai pasitikėjo Bernardu Herrmannu, kad paprastai patvirtindavo jo idėjas, kad ir kokios netikėtos ar beprotiškos atrodydavo. Tokio pasitikėjimo rezultatas – vieni įsimintiniausių ir ryškiausių visų laikų filmo ir muzikos derinių. Galime tik spėlioti, kiek unikalių garso takelių būtų sukurta šiais laikais, jei daugiau kino režisierių taip pasitikėtų savo kompozitoriais...

Išlaikyti balansą tarp vaizdo, efektų ir muzikos – tikras menas. Iš ko sprendžiate, ar pavyko?

Esu tikras, kad tarp šių sudedamųjų būtina pusiausvyra. Šiuolaikiniai nepriklausomo kino kūrėjai dažnai vengia įtraukti originalų filmo garso takelį (apskritai muziką) į savo filmą. Sako nenorintys iliustruoti to, kas vyksta ekrane ir manipuliuoti žiūrovų jausmais, sustiprindami jų išgyvenamas emocijas. Sutinku, kad nepertraukiamas, iliustratyvus takelis, būdingas tradiciniam Holivudui, nekomercinį filmą gali paversti kvailu, juokingu ir neskoningu. Bet pastarieji dešimtmečiai atnešė naują garso takelių kūrimo tradiciją net į meinstryminį Holivudą – takeliai kuria papildomą prasmę tam, ką matome ekrane. Netgi meinstryminės kino muzikos stilius dabar kitoks nei prieš 30 metų – mažiau tiesmukas, dažnai turi takų ritminį ar minimalistinį užtaisą, suteikiantį gilumo. Jei nepriklausomo kino kūrėjai suvoktų tokio požiūrio potencialą, autorinis kinas įgautų dar vieną priemonę, kuri suteiktų jam gilumo ir prasmės – originalią muziką.

Kokie jūsų mėgstamiausi filmai, kuriuose dera garso takelis? Kuo jie išskirtiniai?

Sudėtingas klausimas, nes dažnai geriausi ir labiausiai išplėtoti garso takeliai sukuriami tuštiems Holivudo filmams komerciniais tikslais. To paaiškinimas glūdi Holivudo kino muzikos kūrimo istorijoje. Jau Holivudo Aukso amžiuje egzistavo aukšti kino muzikos standartai, kuriuos suformavo talentingi kompozitoriai klasikai, dėl nacių režimo priversti palikti Europą. Ankstyviesiems Holivudo blokbasteriams kūrė tokie genijai kaip Erichas Wolfgangas Korngoldas, Miklósas Rózsa, Maxas Steineris ir daugelis kitų. Per pastaruosius 80 metų Holivudo kino muzikos stilius pakito, bet požiūris, kad takelis turi būti meistriškai sukurtas ir išplėtotas, išliko. Nepriklausomas kinas tuo daug labiau suinteresuotas, bet jo santykis su muzika, kaip minėjau, yra sudėtingas. Kartais ir visai neegzistuoja.

Mano mėgstamiausi kino muzikos kūriniai – tie, kuriuose muzika yra visumos dalis, turinti ir paralelinį lygmenį, atskleidžiantį svarbią ir kitu būdu neišreiškiamą vaizdo potekstę. Hanso Zimmerio takelis Terrence’o Malicko filmui „Plona raudona linija“ yra vienas originaliausių ir nuostabiausių kūrinių, sukurtų tragiškam ir brutaliam karo filmui. Elliotto Goldenthalio muzika Davido Fincherio filmui „Svetimas 3“ yra sėkmingiausias pavyzdys to, kaip intelektualus, daugiasluoksnis muzikos kūrinys sukuria papildomą vertę siaubo filmui: tiršta orkestrinė tekstūra virsta kone fiziškai juntama ateiviška pabaisa. Ir paskutinis, bet ne prasčiausias – įspūdingas Eduardo Artemjevo takelis Andrejaus Tarkovskio „Veidrodžiui“. Netgi po šešių filmo peržiūrų negaliu pasakyti, kaip jam pavyko išgauti tuos įtemptus pusiau orkestrinius, pusiau elektroninius akordus, nuvilnijančius kaip vėjas per krūmus ir įtikinančius žiūrovus, kad jie stebi realybę, o ne sapną.

Jaučiu ypatingą susidomėjimą Jamesu Newtonu Howardu. Tai vienas talentingiausių, produktyviausių ir universaliausių šių dienų kompozitorių. Deja, jis daugiausiai kuria greitai pamirštamiems Holivudo filmams. Bet mėgstu klausytis jo muzikos nežiūrėdamas filmo. Jo talentas – į vieną nepaprastai organišką liniją sujungti akademinę ir populiariąją muziką. Jis vienas mano įkvėpėjų, dėl savo universalumo gebantis surasti tinkamą garsą ir toną kiekvienam filmui, su kuriuo dirba. Tiesiog paklausykite jo muzikos, kurtos režisieriaus M. Night Shyamalano filmams, ir suprasite, apie ką kalbu.

Su kokiais iššūkiais šiuo metu susiduriate kaip kino kompozitorius? Kokie projektai jūsų laukia artimiausiu metu?

Šie metai ypač tiršti. Be „Kvėpavimo į marmurą“, netrukus pasirodys kitas filmas su mano kurta muzika – belgų režisieriaus Rudolfo Mestdagho „Looking For A Heart Of Gold“. Taip pat kursiu naują takelį išskirtinei nebyliojo Charlie Chaplino filmo „Cirkas“ peržiūrai Rygos teatre „Splendid Palace“ gruodžio 19 d. ir pats gyvai jį atliksiu. Be to, aktyviai dirbu kaip koncertinės muzikos kompozitorius – ką tik baigiau Latvijos simfoninio orkestro užsakytą kūrinį ir štai dabar rašau mišias valstybiniam chorui „Latvija“. Kiek anksčiau įrašiau garso takelį išskirtiniam latvių tapytojo modernisto Mārio Ārgalio  kūriniui. Be viso to, visu etatu dirbu pianistu. Kaip matote, mano para turi daugiau nei 24 valandas!