Dirigentas Martynas Stakionis: „Dabar – visos durys atviros“
- 2018 m. rugsėjo 14 d.
Kalbino Raminta Keršytė
Vasaros pradžioje kalbėjomės su tavo mokytoju M. K. Čiurlionio menų mokykloje, dirigentu Romualdu Gražiniu, kuris minėjo jau tada pastebėjęs tavo išskirtinius gabumus. Kas lėmė pasirinkimą diriguoti?
Be abejo, darbas su tokiais mokytojais įkvepia, kaip ir visa patirtis – atsiveriančios galimybės, konkursai, tiek su mokiniais, tiek jau dvyliktoje klasėje su R. Gražinio vadovaujamu „Aidijos“ choru – visos muzikinės patirtys turėjo įtakos mano sprendimui toliau eiti dirigento keliu. Žinoma, nuo vaikystės diriguoti neplanavau, nors mano mama – choro dirigentė. Nuo penkerių dainavau „Ąžuoliuko“ chore, skambinau fortepijonu, paskui mokiausi chorinio dirigavimo pas Ritą Nenėnaitę ir Vytautą Miškinį.
Baigus „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklą, iškilo klausimas, ką daryti toliau: rinktis tiksliuosius mokslus ar muziką, bet nusprendžiau, kad be muzikos negalėsiu, ir sėkmingai įstojau į M. K. Čiurlionio menų mokyklos chorinio dirigavimo skyrių. Nuo to laiko prasidėjo konkursai, pastebėjau, kad juose sekasi kiek geriau nei kolegoms. Atsirado kvietimų bendriems projektams, nors buvau dar mokinys. Esu dėkingas profesoriui Donatui Katkui, kuris dvyliktoje klasėje leido vienam pačiam parengti koncertą su Šv. Kristoforo orkestru, dirigavau VDU kameriniam orkestrui Kauno filharmonijoje dar vienuoliktoje klasėje. Man tai buvo pirmieji ženklai, kad manimi, kaip jaunu dirigentu, domimasi. Paskutiniais metais Čiurlionio menų mokykloje, be chorinio dirigavimo, mokiausi simfoninio dirigavimo pas Martyną Staškų – tai buvo pirmoji gilesnė pažintis su orkestrine muzika. Taip šiuo keliu ir pasukau. Toliau jį tęsiu Hamburgo muzikos ir teatro akademijoje.
Kodėl pasirinkai studijas tęsti ten?
Apsisprendžiau, nes pažinojau Mirgą Gražinytę. Teko ją aplankyti, kai gyveno Vokietijoje, susipažinau su keletu profesorių, iš kurių vienas – Ulrichas Windfuhras. Pas jį dabar ir mokausi Hamburge. Su profesoriumi susipažinome porą metų iki studijų pradžios, labai patiko jo darbas. Be to, Hamburgo muzikos ir teatro akademijoje – puikios sąlygos jauniems dirigentams, galima kiekvieną savaitę diriguoti orkestrui.
Tokie pagrindiniai argumentai – puikus mokytojas ir praktinės galimybės dirbti su orkestru. Taip pat noras patirti, pažinti vokiškąją kultūrą, operinę sistemą – augančiam dirigentui, mano nuomone, to užtenka toliau tobulėti visu tempu. Tokios patirties Lietuvoje negalėčiau gauti.
Tad Lietuvoje likti net nesvarstei?
Žinoma, kad pagalvojau – visada patogiau, smagiau tarp savų. Deja, Lietuvoje, jei mokyčiausi Muzikos ir teatro akademijoje, nebūtų tiek galimybių dirbti su orkestru. Pavyzdžiui, Lietuvoje turime tik vieną Operos ir baleto teatrą, o Vokietijoje jų dešimtys. Rinka Lietuvoje labai siaura, palyginus su Vokietija, jos stipria muzikine tradicija ir mokykla, todėl mane ten ir patraukė.
Jau treti metai dirbu kamerinėje Hamburgo operoje antruoju dirigentu. Labai džiaugiuosi, nes dar bestudijuodamas galiu semtis patirties ir dirbti su profesionalais. Tuo tarpu Lietuvoje... Žinoma, labai norėčiau pakliūti į Operos ir baleto teatrą... Šį pavasarį buvome susitikę su direktoriumi Jonu Sakalausku, labai tikiuosi, kad bus progų ir čia save išbandyti.
Martynai, kai pirmąkart tarėmės dėl susitikimo, buvo pavasaris, buvai grįžęs diriguoti Lietuvoje. Kada vėl išvysime Lietuvos scenose, kokie projektai laukia?
Rugpjūčio pradžioje, dirigavau jau ketvirtus metus gyvuojančiame Tarptautinio jaunimo simfoninio orkestro projekte, kur drauge su Naujų idėjų kamerinio orkestro muzikantais grojome Gedimino Gelgoto muziką. Šiais metais projektas vyko Akmenėlių dvare, Pakruojo rajone. Rudenį laukia nemažai koncertų su Lietuvos muzikantais. Artimai bendradarbiaujame su Nacionaline filharmonija, Nacionaliniu simfoniniu orkestru, su kuriuo turėjome tris koncertus. Rugsėjį laukia koncertas Mažeikių muzikos festivalyje su Nacionaliniu simfoniniu orkestru, spalį – su Lietuvos kameriniu orkestru keliausime į Frankfurtą, koncertuosime renginyje Lietuvos Šimtmečiui su Lina Dambrauskaite, Andriumi Žlabiu ir kitais.
Lapkritį Nacionalinėje filharmonijoje tarptautinių konkursų laureatų renginys, kurį transliuos „Euroradijas“ – keturi skirtingi koncertai su keturiais skirtingais solistais. Bus ir lietuvių (B. Dvariono, V. Bacevičiaus) kompozitorių muzikos, ir W. A. Mozarto, S. Prokofjevo koncertai. Didelė, galinga programa. Kaip ir laukiantis dar vienas lapkričio koncertas su Čiurlionio menų mokyklos jaunių choru, kuris švęs savo jubiliejų. Kaip sugalvojo R. Gražinis, koncerte diriguos visi buvę choristai, kurie dabar yra dirigentai – Gintaras Rinkevičius, Robertas Šervenikas, Mirga Gražinytė, Romualdas Gražinis, aš pats. Turėtų būti labai gražus „čiurlioniukų“ renginys. Toks laukia sezonas Lietuvoje.
Turi ir dirigavimo Lietuvoje, ir daug tarptautinės patirties. Jei palygintum tas scenas ir publikas, kur dirbti lengviau?
Visur gera koncertuoti, tačiau namuose geriausia. Vilniuje užaugau, nuo mažens eidavau į koncertus su tėvais, mane visai mažą mokyklinuką vesdavosi į Filharmoniją, klausydavausi J. Domarko, M. Pitrėno diriguojamo orkestro. Mama pasakojo, kad pats Filharmonijos balkone bandydavau diriguoti. Todėl dabar ten diriguoti, kai man dar tik dvidešimt dveji – svajonės išsipildymas.
Publikos skoniai, žinoma, skiriasi. Turiu aiškią misiją – užsienyje groti daugiau lietuviškos muzikos, platinti ir gaivinti ten Lietuvos kultūrą. Deja, lietuvių kompozitorių kūriniai nėra dažnai grojami užsienyje. Nėra tiek daug lietuvių dirigentų ar muzikantų, plačiai skleidžiančių muzikos tradiciją, tačiau laikui bėgant – viskas įmanoma. Turime nuostabių dirigentų, kurie tarptautinėje arenoje puikiai pasirodo: M. Gražinytė, M. Pitrėnas, G. Šlekytė... Turiu didelę viltį, kad lietuviška muzika atgis ir suklestės tarptautinėse scenose. Štai ir Nacionalinė filharmonija labai aktyviai dalyvauja festivaliuose, propaguoja lietuvišką muziką, Lietuvos kompozitorių pasirodymus užsienyje.
O Lietuvoje muzikinė kultūra irgi toliau skleidžiasi, gera matyti čia koncertuojančius tokius pasaulinio garso atlikėjus kaip Philippe’as Jaroussky ar Vienos filharmonijos orkestras. Žinoma, labiausiai Lietuvoje trūksta koncertų salių. Labai tikiuosi, kad kuo greičiau bus įgyvendinti planai jas pastatyti Kaune ir Vilniuje, nes turime puikių kolektyvų, o tinkamų salių jiems pasirodyti nėra.
Užsiminei apie savo jauną amžių. Tai privalumas ar trūkumas dirigentui? Kaip pavyksta suvaldyti orkestrą, kokių savybių reikia?
Tokiais atvejais svarbiausia savimi neabejoti. Kai neabejoji, tiki tuo, ką darai, myli muziką, dirigavimą – kitiems nelieka išeities, kaip tik pasitikėti. Jei sugebi ištransliuoti savo susižavėjimą ir tikėjimą kūriniu, jo idėja, tai natūraliai persiduoda orkestrui.
Jaunas amžius kartais kiša koją, nes, žinoma, dirigento profesija sudėtinga, susidedanti iš daugelio segmentų – ne tik muzikos ir dirigavimo technikos, bet ir bendravimo, psichologijos, organizavimo, programos bei muzikos istorijos išmanymo. Labai daug skirtingų dedamųjų, muzikinių ir nemuzikinių.
Muzikinės patirties stoka gali būti iššūkis dirbant su vyresniais profesionalais. Tačiau mano jaunystė padeda nestokoti polėkio ir muzikinių idėjų, noro eiti į priekį, daryti daug ir kokybiškai. Visiškai negailiu savo laiko muzikai, darbui bei tobulėjimui. Atrodo, kad dabar – visos durys atviros, todėl daugeliui esu dėkingas už pasitikėjimą.
Kokių dar turi pomėgių, be muzikos?
Iš tikrųjų stengiuosi viską, ką veikiu, pajungti muzikos labui. Labai mėgstu skaityti knygas, domiuosi kitais menais – daile, šokiu, baletu. Dailės galerijose pasisemiu tokios ramybės, įvairių vaizdinių idėjų, kurios randa atitikmenis muzikoje. Kaip ir kelionėse po visą žemyną. Vaizdai, miestai, žmonės, skirtingi atlikėjai daro įtaką tolimesnei kūrybai. Labai domiuosi istorija, geografija, sportuoju – nesu užsidaręs klasėje nuo ryto iki vakaro, nors būna ir tokių dienų.
Hamburgas, Paryžius, Londonas – kultūros centrai, po kuriuos keliaudamas, pats repetuodamas, koncertuodamas turiu galimybę pajausti ir pamatyti jų muzikines terpes. Kelionių patirtis man tampa medžiaga muzikai.
Atrodo, kad dabar kaip niekad daug talentų išugdome Lietuvos ir tarptautinėms scenoms. Kokią matai Lietuvos dirigavimo ateitį?
Prieš porą dienų daviau interviu laikraščiui „Frankfurter Allgemeiner Zeitung“ apie būsimą rudens koncertą Frankfurte. Jie taip pat klausė, kad štai Latvija išaugino tokius dirigentus kaip A. Nelsoną ar M. Jansoną, tokius dirigavimo milžinus, bei paminėjo lietuvių pavardes klausdami: „Ar dabar Lietuva yra toji šalis, kuri pasauliui išaugins naują dirigentų kartą?“
Manau, kad turime didžiulį potencialą, daug jaunų, talentingų dirigentų ir nėra ko bijoti dėl ateities, nes mes visi, nors studijuojame užsienyje, koncertuojame ir Lietuvoje. Sukauptu kapitalu dalijamės su Lietuvos publika.
Kokia tavo didžiausia muzikinė svajonė?
Mano didžiausia muzikinė svajonė jau pildosi porą metų, nuo tos sekundės, kai atsistojau prie Nacionalinės filharmonijos dirigento pulto priešais orkestrą. Prieš pusę metų teko repetuoti I. Stravinskio „Šventąjį pavasarį“ – dar vaikystėje svajojau apie tokį rytą, kai eisiu į repeticiją jo diriguoti. Po poros metų – jau stoviu prieš orkestrą su būtent šiuo kūriniu. Reikia tikėti, dirbti ir nesustoti! Ir labai tikiuosi toliau diriguoti Lietuvoje. Kaip ir svajočiau diriguoti „Metropolitan“ Niujorke ar „La Scala“ salėse, bet juk tai visų dirigentų svajonė.
Ar turi dirigentų, kuriuos laikai autoritetais?
Daug autoritetingų dirigentų savybių mane žavi. Valerijus Gergijevas ir jo patirtis bei rusų kompozitorių išmanymas. Stebėti jo repeticijas ir koncertus – fantastika. Gustavo Dudamelio energija ir užsidegimas, polėkis ir bendravimas. Esa-Pekka Salonenas – žmogiškas dirigentas, puikiai komunikuojantis, mezgantis asmeninį ryšį su kiekvienu orkestrantu, jokio diktatoriško būdo. Lietuvoje – Gintaras Rinkevičius, nuo mažens stebėjau jo repeticijas, pačiam teko chore dainuoti jam diriguojant. Grožėdavausi jo rankų plastika ir muzikavimu. Yra kuo sekti.