Vitalijus Gailius

Stebint Lietuvos sunkiosios muzikos sceną, jau kelerius metus galima matyti tam tikrą suaktyvėjimą ir kokybinį pakilimą. Remiantis metalo muzikai skirta „Metal-Archives“ duomenų baze, nuo 1990 iki 2010 metų (imtinai) Lietuvoje buvo išleisti 123 metalo muzikos albumai (įtraukiant pilno metro, mini albumus ir split tipo leidinius), o nuo 2011-ųjų iki šios akimirkos pasirodė jau 114 albumų. Taigi per pastaruosius 8 metus muzikos įrašų skaičius bene toks pat kaip per pirmuosius 20 nepriklausomybės metų. Tačiau ne tik išleistų albumų kiekis leidžia daryti prielaidą, kad sunkiosios muzikos scena gyva ir aktuali.

Susiformavo indoor tipo festivalių tęstinumas („Armageddon Descends“, „Autumn Devastation“, „Duženos“, „Vilkų žiema“ ar „In'Feast“), vėl atgimė konkursas „Wacken Metal Battle“, kuris buvo pristabdytas 2015–2016 m. dėl naujų grupių stygiaus. Tai rodo, kad sunkiąja muzika susidomėjimas nemąžta. Šiame tekste aptarsime dar vieną šiuolaikinės metalo scenos bruožą – aktyvesnę veiklą tarptautiniuose vandenyse.

Žvilgsnis į praeitį

7–8 dešimtmečių sandūroje užgimęs sunkiojo metalo fenomenas dėl politinių priežasčių Lietuvą pasiekė gerokai vėluodamas. Metalo muzika, Kremliaus politikų įsitikinimu, neatitiko Sovietų Sąjungos propaguojamos ideologijos ir buvo ne kas kita kaip „supuvusių kapitalistinių Vakarų“ produktas, galįs neigiamai paveikti sovietinį piliečio būvį ir išprovokuoti socialinius neramumus.

Sunkiosios muzikos kelias vingiavo lygiagrečiai politiniams procesams. 1985 m. SSKP generalinio sekretoriaus postą perėmus M. Gorbačiovui, Sovietų imperijos gniaužtai po truputėlį silpo. Būtent tuo laikotarpiu Lietuvoje ėmė rastis vis daugiau į sunkesnę muziką orientuotų grupių. Tačiau bumas buvo pasiektas atgavus nepriklausomybę.

Sovietiniais metais turai po socialistiniam blokui nepriklausiančias šalis, albumų įrašai ar, galų gale, tinkamų instrumentų įsigijimas buvo apriboti tiems, kurie nenorėjo groti režimui tinkančios muzikos. Visgi atgavus nepriklausomybę, nors tuo metu buvo justi ryškus proveržis sunkiosios muzikos baruose, durys į užsienio koncertų sales ar festivalius plačiai neatsilapojo. Kodėl? Viena vertus, metalo muzikos tendencijos atėjo gerokai vėluodamos, todėl vargu ar galėjome pateikti ką nors unikalaus Vakarų rinkai. Kita vertus, dažna to meto grupė buvo tarsi jaunas mėnulis. Keletas koncertų, demo įrašas ir iškeliaujama „užtarnauto“ poilsio.

Prieš peržengiant amžių sandūrą Lietuvos sunkiosios muzikos istorijoje vos du kolektyvai sugebėjo paskleisti žinią apie save platesnei užsienio klausytojų auditorijai. Žinoma, pirmieji – legendinės „Katedros“ vyrukai. Jų nuotrauka ir trumpas aprašymas atsidūrė kultinio žurnalo „Metal Hammer“ puslapiuose, o patys muzikantai sugrojo festivaliuose „Ilosaari Pop“ (Suomija, 1989) bei „Baltic Sea Music“ (Švedija, 1991).

10 dešimtmečio viduryje tarptautiniuose muzikos kuluaruose pasigirdo technišką death metal grojusių vilniečių „Ghostorm“ vardas. Jų istorija iki šiol ypač gaji metalo muzikos gerbėjų atmintyje ir, atrodo, net kiek mistifikuojama. 1995 m. stambi Švedijos leidybinė kompanija „Black Mark Production“, kurios kataloge tokie vardai kaip „Bathory“, „Edge Of Sanity“, „Fleshcrawl“, išleido debiutinį grupės albumą „Frozen in Fire“. Viename jo kūrinių pritariančiojo vokalo partiją įrašė kultinė švedų scenos asmenybė Danas Swanö. Praėjus metams po albumo išleidimo grupė sugrojo keletą koncertų Jungtinėje Karalystėje. Nors „Ghostorm“ vyrukams buvo piešiama šviesi ateitis, netrukus nariai prarado polėkį sunkiajai muzikai ir pagreitį įgaunanti karjera nutrūko.

Įžengus į naująjį tūkstantmetį tendencijos išliko panašios. Koncertinių krypčių žemėlapyje nepadaugėjo. Dominavo sporadiški pasirodymai kaimyninėse valstybėse. Nemažą triukšmą sukėlė pagonišką metalo koncepciją pasirinkę „Obtest“. 2007 m. vilniečiai kartu su kolegomis latviais „Skyforger“ išvyko į Užatlantę. Sugrojo JAV festivalyje „Heathen Crusade II“, o grįžę į Europą „Obtest“ užlipo ant vieno pagrindinių Vidurio ir Rytų Europos metalo festivalių – „Brutal Assault“ – scenos. Kitais metais grupė pasirašė sutartį su solidžiu Prancūzijos leiblu „Osmose Productions“, kurio kataloge buvo tokie vardai kaip „Enslaved“, „Immortal“, „Dark Tranquillity“ ir kt. Neilgai trukus populiariame Jungtinėje Karalystėje leidžiamame metalo muzikai skirtame žurnale „Terrorizer“ pasirodė interviu su grupe, tačiau istorija linkusi kartotis ir ilgainiui tarptautinė „Obtest“ karjera išblėso.

Metalo muzika šiandien: besiplečianti koncertinė geografija

Braižant dabartinį Lietuvos metalo grupių gastrolių žemėlapį galima pastebėti vis dar ryškų Vidurio ir Rytų Europos vektorių. Turų plakatuose regime Lenkijos, Čekijos, Slovakijos ir kitų šio regiono valstybių miestus. Šioje vietoje galima prisiminti 2017 m. gegužę–birželį vykusį vilniečių post-rock / metal kolektyvo „Autism“ ir tarp Lietuvos bei Vokietijos besiblaškančios shoegaze / post-black grupės NRCSSST turą, kuris nesiekė toliau buvusios VDR teritorijos (Chemnico ir Berlyno). O vienas šviežiausių šio teiginio pavyzdžių – thrash metal kolektyvas „Phrenetix“. Rugsėjo 20–30 d. kartu su amerikiečiais „Euphoria Ω“ jie turėjo leistis į turą (rugpjūčio 27 d. buvo atšauktas), kuriame vėlgi vakarietiškiausias taškas – Berlynas, o didžiąją dalį sudarė koncertai Lenkijoje.

Vis dėlto pastaruoju metu tarp lietuviškų grupių galima pastebėti bandymų plėsti koncertinę geografiją ir ambicijų peržengti Berlyno barjerą. 2015 m. kauniečiai blackeriai „Luctus“ albumą „Ryšys“ pristatė ne tik Vokietijos ir Slovakijos publikai, bet ir Olandijos, Didžiosios Britanijos bei Italijos klausytojams. O šių metų balandį į turą pavadinimu „Dust in the Wind“ išsiruošęs vilniečių doom metal duetas „Hellhookah“ nusigavo iki Lilio (Prancūzija) bei Graco (Austrija) miestų.

Tačiau ryškiausius pasiekimus ir įdirbį, kalbant apie turus užsienyje, demonstruoja dvi grupės – „Awakening Sun“ ir „Au-dessus“. Pirmieji – nuo 2011 m. modernų death metal su ryškiomis deathcore / metalcore / groove stilių įtakomis grojantys vilniečiai. Tiesa, turintys būgnininką iš Olandijos. Būtent šis kolektyvas įsuko turų po užsienį karuselę. Pradėjusi nuo Baltijos šalių bei Lenkijos, „Bundanti saulė“ surengė jau 7 koncertinius turus ir sugrojo daugiau nei 250 koncertų Europos šalyse (Vokietija, Prancūzija, Belgija, Italija, Šveicarija ir kt.), o 2016 m. pasirodė viename didžiausių Europos metalo ir roko muzikos festivalių „Hellfest“ Prancūzijoje. Šiuo metu grupė ruošia trečiąjį albumą ir, kaip nurodo savo „Facebook“ paskyroje, turi ambicijų žengti į JAV, Kanados bei Azijos koncertų sales.

Tiek Lietuvoje, tiek užsienyje vis dažniau linksniuojamas postblackerių „Au-dessus“ vardas. Prieš 4 metus užgimęs kolektyvas gerokai kilstelėjo lietuviško metalo kokybės kartelę. Grupės pagrindą sudaro technišką death metal grojusios grupės „Paralytic“ nariai. Ambicijų nestokojanti ir nemažą patirties bagažą sukaupusi ketveriukė greitai tapo pagrindiniu diskusijų objektu. 2015 m. išleidę debiutinį mini albumą „Au-dessus“ netrukus leidosi į turą po Europą. Jo metu grupė aplankė Prancūziją, Belgiją, Olandiją, Suomiją ir kitas šalis.

Tai nebuvo vienkartinis blykstelėjimas. Po poros metų pasirodžiusį pilno metro albumą „End of Chapter“ lydėjo dar įspūdingesnis turas, kurio metu sugrota beveik 30 koncertų šešiolikoje valstybių, tarp kurių atsirado vietos Danijai, Švedijai ir Šveicarijai. Šiais metais „Au-dessus“ taip pat buvo išvykę į trumpas gastroles, bet daugiausiai kalbėta apie grupės pasirodymą jau minėtame „Hellfest“ festivalyje. Kaip buvo matyti iš vaizdo įrašo, pasiklausyti grupės iš Lietuvos susirinko išties didžiulė minia žmonių.

Gegužės pabaigoje itin egzotišką naujieną paskelbė senosios mokyklos death metal grojantys „Crypt of Despair“ iš Kauno. Rugsėjo 6–16 d. grupė, kartu su brazilais „Escarnium“ bei meksikiečiais „Profanator“, leidžiasi į gastroles Meksikoje. Tai ryškus pasiekimas ne tik Lietuvos, bet ir apskritai trijų Baltijos valstybių kontekste. Iki šiol dar nei vienai Latvijos, Estijos ar Lietuvos sunkiosios muzikos grupei neteko koncertuoti Lotynų Amerikoje.

Kol kas nei viena iš minėtų grupių negalėtų pretenduoti į sunkiosios muzikos elito gretas, tačiau Lietuvoje metalą grojančios grupės neslepia ambicijų, nėra linkusios apsiriboti vietine scena ir bando ieškoti galimybių būti pastebėtos svetur.

„Crypts of Despair“. Foto: Sutemos

Sutartys su didžiosiomis leidybinėmis kompanijomis

Patekimas į įtakingos leidybinės kompanijos katalogą gali tapti tramplinu grupės karjeroje. Tai atveria galimybes būti išgirstam platesnės auditorijos, patraukti muzikos apžvalgininkų dėmesį bei atsidurti didžiųjų interneto portalų bei spaudos akiratyje.

Šiame kontekste verta prisiminti visai sėkmingą jau minėtų „Au-dessus“ EP išleidimo istoriją. 2014 m. šį debiutinį grupės įrašą išleido kaimyninės Lenkijos leiblas „Witching Hour Productions“, kurio katalogą sudaro bent keli šimtai leidinių. Tarp jų tokie vardai kaip „Behemoth“, „Vader“ ir „Hate“. Visgi kalbant apie šiuos žymius Lenkijos sunkiosios muzikos vardus, reikia pažymėti, kad „Witching Hour Productions“ perleidžia senesnius grupių įrašus, o ne leidžia naujus. Tiesa, jie išleido ortodoksų bažnyčios estetiką ir black metal apjungusio kolektyvo „Batushka“ debiutinį albumą „Lyturgiya“, kuris 2015 m. tapo nemenku atradimu sunkiosios muzikos gerbėjams.

2017 m. pradžioje viešojoje erdvėje dėmesio susilaukė kauniečių depresyvaus black metal grupė „Extravaganza“. Debiutinį kolektyvo albumą „Priepuoliai“ perleido JAV kompanija „Razed Soul Productions“. Tačiau šio leiblo katalogas orientuotas į siaurą klausytojų ratą, kuriam aktualus depressive / raw black metal skambesys.

Minėtosios „Obtest“ sutarties su „Osmose Productions“ atitikmens teko laukti bemaž dešimtmetį. Pernai rugsėjį vienas sunkiosios muzikos įrašų leidybos gigantų „Season of Mist“ pranešė pasirašantis sutartį su vilniečiais „Erdve“ ir išleisiantis jų debiutinį albumą „Vaitojimas“. Tai buvo tikra bomba, sulaukusi plataus atgarsio Lietuvoje. „Season of Mist“ – vienas didžiausių sunkiosios muzikos leidybos rinkos žaidėjų. Šios kompanijos kataloge – tokie vardai kaip „Mayhem“, „Abbath“, „Rotting Christ“, „1349“ ir „Saint Vitus“. Iki tol vos 50 kopijų tiražu kasetės formatu išleistas „Erdve“ įrašas imtas plačiai aptarinėti muzikos apžvalgininkų ne tik Lietuvoje (albumo apžvalgos tinklalapiuose „Angry Metal Guy“, „Metal Injection“, „Metal Storm“, „New Noise“, „Louder Sound“, „Sputnik Music“ pasipylė būtent po to, kai grupė išleido albumą po „Season of Mist“ vėliava).

Šie pavyzdžiai rodo, kad Lietuvoje metalą grojančios grupės neapsiriboja vietinėmis muzikos leidybos kompanijomis („Ledo Takas“ ar „Inferna Profundus Records“). Demo įrašai siunčiami ir įvairiems pasaulio leiblams. Vis dėlto šiame veiklos bare tokio ryškaus proveržio, lyginant su aktyviu koncertavimu užsienyje, nematyti. Sutartys dėl naujų įrašų leidybos dažniau sudaromos su nedidelėmis, gana nišinėmis kompanijomis. Tokios tendencijos pernelyg nesiskiria nuo XX a. 10 dešimtmečio ar pirmosios XXI a. dekados.

Žvilgsnis į Latviją ir Estiją

Kalbant apie save, pravartu dirstelėti į kaimyną. Sunkiosios muzikos baruose Lietuvą norėtųsi gretinti su geografiškai ir istoriškai artimomis Latvija bei Estija. Žvilgsnis į Lenkiją nebūtų adekvatus. Sovietų Sąjungos atžvilgiu ši šalis turėjo satelito, o ne inkorporuotos respublikos statusą. Sunkioji muzika Lenkijoje ėmė plisti anksčiau, todėl turi kur kas gilesnes tradicijas.

1990–2010 m. latvių metalo grupės išleido 104 albumus, o 2011–2018 m. – 108. Estijoje atitinkamai – 167 ir 119. Estų muzikantai produktyviausiai išnaudojo pirmuosius dvidešimt nepriklausomybės metų, tačiau pastarieji aštuoneri visose trijose šalyse panašūs. Koncertinė Latvijos ir Estijos grupių situacija gana panaši. Daugiausia koncertuojama kaimyninėse valstybėse. Estai taip pat išnaudoja galimybes koncertuoti Suomijoje. Be to, latvių ir estų grupės dažniau nei lietuviai yra linkusios dažniau pasirodyti Rusijoje.

Kaip ryškiausią Latvijos grupę, išplėtojusią aktyvią koncertinę veiklą, galima paminėti scenos senbuvius, puikiai Lietuvos publikai pažįstamus pagonišką metalą grojančius „Skyforger“. Grupė dar 2002 m. pradėjo koncertuoti Vakarų Europoje, o jau 2006 m. pasirodė sparčiai populiarėjančiame festivalyje „Brutal Assault“. „Skyforger“ vis dar tęsia aktyvią koncertinę veiklą. 2015 m. pasirodė „Hellfest“ publikai, o šiemet grojo Jerevane bei Tbilisyje.

Greta „Skyforger“, galima paminėti šiurkštų postmetalą propaguojančius „Tesa“ ir blackerius „Eschatos“. „Tesa“ dar 2007 m., vos pora metų nuo veiklos pradžios, koncertavo Prancūzijoje, tačiau aktyvus koncertinis gyvenimas į Vakarus nuo Latvijos prasidėjo 2015 m. „Eschatos“ blykstelėjo taip pat 2015-aisiais, kai surengė turą „The Grand Noir Rising“, kurio metu koncertavo Vokietijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Ispanijoje ir kt., tačiau, skirtingai nei „Tesa“ atveju, pasirodymai Vakarų publikai tebuvo vienkartinis blyksnis.

Estai turi žymūnus „Metsatöll“, kurių koncertinė veikla – viena stipriausių iš minėtų grupių. Pasirodymai „Wacken“ ar „MetalCamp“ festivaliuose, įspūdingi turai apšildant „Ensiferum“, „Fintroll“ Europoje bei „Korpiklaani“ ir „Eluveite“ Šiaurės Amerikoje. Taipogi ne mažiau įdomus stoner / doom metal duetas „Talbot“. Šie vaikinai ne tik išmaišė vos ne visą Europą, sugrojo kultiniame Roskildės festivalyje, gastroliavo Japonijoje bei Australijoje.

Analizuojant sutarčių su leidybinėmis kompanijomis tendencijas, išryškėja panašus vaizdas kaip ir Lietuvoje. Latvijoje bei Estijoje irgi dominuoja smulkios įrašų kompanijos. Latvių sunkiosios muzikos istorijoje išsiskiria 2000-ieji. Tais metais death metal kolektyvas „Neglected Fields“ pasirašė sutartį su gana stambia italų kompanija „Scarlet Records“, o black metal grojęs kolektyvas „Heresiah“ – su anuomet veikusiu „Demolition Records“ leiblu, kurio kataloge – „Skyclad“, „Twisted Sister“ bei W.A.S.P. Žinoma, didžiausią sensaciją pateikė „Skyforger“ vyrukai. 2010-aisiais jų albumą „Kurbads“ išleido sunkiosios muzikos gigantas iš JAV „Metal Blade Records“. Tačiau nuo 2010 m. stojo tyla ir iki šiol niekas daugiau nebenustebina Latvijos sunkiosios muzikos mylėtojų.

Estijoje 2005 m. ledus pramušė grupė „Horricane“, kurios debiutinį albumą „The Lynch-Lawyers“ išleido jau minėtas švedų gigantas „Black Mark Productions“. Na, o 2009 m. jau trečią albumą po suomių „Spinefarm Records“ sparnu išleidžia bene žymiausia Estijos metalo grupė „Metsatöll“. Šio leiblo kataloge – „Amorphis“, „Children of Bodom“, „Dark Tranquillity“ ir net „Rammstein“. Taigi tai bene vienintelė Baltijos šalių metalo grupė, užmezgusi ilgalaikį bendradarbiavimą su santykinai stambia muzikos leidybos kompanija.

Pagrindiniai kliuviniai kelyje į Vakarus

Kodėl Lietuvos bei kaimynių Baltijos šalių sunkiojo metalo grupių gretose vis dar neturime tokių, kurių vardai puikuotųsi didžiausių festivalių plakatų viršuje, kurios grodamos svarbiausiuose klubuose drąsiai rinktų pilnas sales, o nauji albumai būtų graibstomi viso pasaulio fanų? Pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu bene esminė priežastis buvo sudėtinga politinė praeitis. Tačiau kaip yra šiandien?

Mąstydamas apie šių dienų mūsų krašto metalo muzikos sceną atkreipiau dėmesį į tris, mano manymu, pagrindinius aspektus. Žinoma, tai nėra nekvestionuojami postulatai. Priešingai, galbūt atsiras prieštaraujančių ar norinčių papildyti čia išsakytas mintis. Pirmasis kliuvinys, kad ir kaip tai keistai skambėtų šiandieniame beprotiška skuba pasižyminčiame informacinių technologijų pasaulyje, – vis dar juntame tam tikrą muzikos madų vėlavimą. Tai norėčiau iliustruoti keliais pavyzdžiais. Lietuvoje pastaruoju metu nemažai liaupsių susilaukia thrash metal grojantys „Phrenetix“, kurie šįmet tapo „Wacken Metal Battle“ konkurso Lietuvoje nugalėtojais bei gavo teisę pasirodyti viename didžiausių Europos metalo ir roko muzikos festivalių „Wacken Open Air“. Tačiau šioje vietoje mums aktuali pati „Phrenetix“ atliekamo žanro istorija ir iš to išplaukiančios galimybės tapti plačiai žinomu vardu.

Po 2000-ųjų sunkiosios muzikos rinkoje ėmė ryškėti susidomėjimas thrash stiliaus grupėmis. Kilo vadinamoji thrash revival banga. „Gama Bomb“, „Violator“, „Evile“, „Municipal Waste“, „Warbringer“ ar „Vektor“ dar iki 2010-ųjų išleido stiprius albumus ir tapo atgimstančio thrasho simboliais. Tuo metu Lietuvoje turėjome tik „Eliminator“ ar „Lucifer“, kurie išleidę gana blankiai skambančias demuškes, pernelyg didelio susidomėjimo nesukėlė. Mūsų aptariamieji „Phrenetix“ susikūrė tik 2011 m. Pirmąjį demo įrašą išleido dar po dvejų metų, o debiutinis albumas pasirodė tik 2015 m. Turint omeny, kad dar 2013 m. vienas didesniųjų sunkiajai muzikai skirtų internetinių portalų ironišku pavadinimu „Metalsucks“ rašė apie thrash revival mirtį, vilniečiams „Phrenetix“, kad ir kaip jie gerai grotų, šansų įšokti į benuvažiuojantį thrasho traukinį beveik neliko.

Panaši situacija ir su post-metal / post-black / shoegaze stilių grupėmis. Kai pasaulis ėjo iš proto dėl „Isis“, „Jesu“ ar „Pelican“, o blackerių ausys jau buvo girdėjusios „Alcest“, „Altar of Plagues“, „Deafheaven“ ir kitų šį žanrą praplėtusių grupių įrašus, Lietuvoje tik ėmė rastis tokios grupės kaip „Devlsy“, „Nyksta“, o vėliau „Au-dessus“ bei „Erdve“. Prasibrauti į elitą sekant iš paskos sunkiau nei būnant pirmeiviu.

Antrasis aspektas – maža rinka bei menkas regiono žinomumas. Akivaizdu, kad trys Baltijos sesės pasauliniame kontekste nėra traktuojamos kaip regionas, pasižymintis giliomis sunkiosios muzikos tradicijomis, todėl leidybinės kompanijos, koncertų organizatoriai, vadybininkai ar prodiuseriai mieliau dairosi ten, kur šios muzikos scena yra labiau išvystyta bei pasižymi platesne pasiūla. Žinoma, kas nors galėtų replikuoti, jog pažvelkime į mažytę mūzos Euterpės numylėtą Islandiją, kurioje pasaulinio lygio grupių ir atlikėjų tikrai nestinga. Bet nesiveliant į šios šalies fenomeno analizę, galima pasakyti, kad tai greičiau išimtis nei taisyklė.

Paskutinysis probleminis dėmuo – išskirtinumo trūkumas. Daugelis straipsnyje minėtų grupių pasižymi profesionaliu požiūriu į muziką, aukšta grojimo technika bei kokybiškais įrašais, todėl bandymas juos statyti ant žemesnių laiptelių nei kolegas iš Vakarų būtų netikslus. Tačiau sekant vėlavimo fenomeno logine gija, mūsų sunkiojoje scenoje girdime daugiau kokybiško kopijavimo arba pažįstamų skambesio klišių modifikacijų, nei unikalios kūrybos. Galbūt nuskambės perdėm radikaliai, bet iš šiuo metu Lietuvoje grojančių grupių daugiausiai pagyrų dėl išskirtinumo nusipelno blackeriai „Nahash“. Traukia ne tik skambesys, bet ir vaizdas scenoje bei idėjinis grupės matmuo. Tačiau, kiek tenka pastebėti, pati grupė nėra pernelyg suinteresuota brukti save ir reklamuotis, todėl lieka nišiniu kolektyvu, nors turbūt gana lengvai galėtų tapti užsienio sunkiosios muzikos koncertų organizatorių geidžiamu vardu.

Šioje vietoje susiduriame su savęs pateikimo problema. Metalo muzikoje priešprieša tarp mainstream ir true stovyklų visuomet ryški. Vieni bando ieškoti kelių į pripažinimą, o kiti siekius reklamuotis a priori sieja su metalo muzikos idėjų išsižadėjimų ir/ar meninės vertės nykimu. Taipogi egzistuoja trečioji stovykla – muzikantai, kurie darbuojasi visai kitose sferose, turi šeimas ir groja savo malonumui, atsisakydami ambicijų tapti scenos vėliavnešiais. Pastarųjų dviejų polių sąmoninga laikysena yra gerbtina, tačiau neleidžia pasiekti platesnės auditorijos.

Vis dėlto būčiau linkęs manyti, kad Lietuvoje didesnė kliūtis yra ne sąmoningas nenoras reklamuotis, bet pirmiau išvardinti aspektai. Pastarieji metai rodo, kad daugelis grupių, kuriančių kokybišką turinį ir paminėtų šiame tekste, nėra linkusios šlietis prie konservatyviosios true metalistų grupės. Jos išnaudoja socialinių tinklų teikiamas galimybes, mezga kontaktus su įrašų kompanijomis ir koncertų organizatoriais.

---