Kamilė Rupeikaitė

Kompozitorius, dirigentas ir muzikologas Edwinas Geistas (Edwin Geist, 1902–1942) – vienas iš tų tragiško likimo menininkų, kurių gyvenimo ir kūrybos kelią nutraukė Holokaustas. Vokiečių ir žydų kilmės muziko kūrybinį palikimą sudaro simfoniniai, operiniai, kameriniai veikalai, sutartinių fenomenui skirta 1940 m. Kaune išleista monografija „Antika ir modernumas lietuvių liaudies dainose“ („Antikes und Modernes im litauischen Volkslied“)^[1], libretai, straipsniai, knyga „Lydai. Dienoraštis 1942“. Geistas apie ketverius su puse metų gyveno Kaune iki jo nužudymo IX forte 1942 m. gruodžio 10 d.

Gyvenimo ir kūrybos kelias

Apie Geisto gyvenimą žinoma nedaug. Jis gimė Berlyne 1902 m. liepos 31 d. Tėvas mirė labai anksti, kai berniukas dar buvo mažas, tad Edwiną užaugino motina Gertrūda. Su muzikos ir teatro pasauliu jį dar anksti vaikystėje supažindino motinos seserys. Šie įspūdžiai labai giliai paveikė jo sielą, tad Geistas niekada nebuvo vien grynosios instrumentinės muzikos kūrėjas, jį visą likusį gyvenimą domino teatriškumas, glaudus muzikos ir žodžio ryšys. Apie Geisto profesionalų muzikinį išsilavinimą nėra žinoma. 1924–1925 m. Geistas dirbo koncertmeisteriu Ščecino teatre Lenkijoje, o 1928–1929 m. – Ciūricho teatre kapelmeisteriu ir dirigentu, po šio sezono grįžo į Berlyną. Dirigavimu, kaip vėliau pripažino, užsiėmė tik todėl, kad tai jam įkvėpdavo naujų kūrybinių minčių^[2]. Tuo laikotarpiu Geistas rašė dainas pagal Goethe’ės „Faustą“ chorui ir orkestrui, dainas pagal XIX a. antrosios pusės poetų romantikų tekstus. Iš Ciūricho laikotarpio išlikusios Trys dainos baritonui ir smuikui (1928), kurias Geistas greičiausiai parašė sau ir pirmajai žmonai, iš Rusijos žydų šeimos kilusiai smuikininkei mėgėjai Alexandrai Brodowsky, su kuria susituokė Berlyne 1927 m.

1931 m. jų santuoka iširo^[3], tačiau Geistas liko Berlyne, kur, kaip manoma, dėstė Berlyno konservatorijoje, rašė muziką spektakliui „Golemas“ (kūrinys neišliko), dainas pagal Hugo Saluso, Rainerio Maria Rilke’ės tekstus. Ketvirtajame dešimtmetyje Geistas Vokietijos ir Šveicarijos žurnalams parengė teorinių straipsnių apie Richardo Wagnerio, kurio didžiulę įtaką pripažino savo kūrybai, ir Albano Bergo muziką, apie elektrinių muzikos instrumentų naudojimą moderniojoje muzikoje, apie liaudies dainų įtaką moderniajai muzikai. Pastaroji tema buvo viena labiausiai jį dominusių – Geistui itin svarbios atrodė senosios, ikiklasikinės, liaudies dainų formos, kurias galima pripildyti naujai atrasto turinio^[4].

1933 m. į valdžią atėjus Adolfui Hitleriui, menas tapo Trečiojo reicho kultūros politikos dalimi ir turėjo tarnauti rasistinio nacionalinio socializmo ideologijai. Vokiečių kultūrą imta „gelbėti“ nuo žydų, bolševizmo, bauhauzo, abstrakcionizmo, moderniosios muzikos, kitų vokiškajai rasei „kenksmingų“ meno formų. 1937 m. Geistui, kaip „pusiau žydui“, buvo atsiųstas Reicho muzikos rūmų, kontroliavusių vokiečių muzikų ir kompozitorių darbą, raštas, draudžiantis jam kurti muziką. Šio draudimo, kaip ir bet kurio kito kišimosi į jo kūrybą, Geistas nepaisė ir toliau kūrė  3 veiksmų muzikinę dramą „Dioniso sugrįžimas“ („Die Heimkehr des Dionysos“), kurią baigė 1938 m. vasario 10 dieną.

Propagandos ministras Josephas Goebbelsas 1938 m. paskelbė, kad „žydai ir vokiečių muzika yra nesuderinamos priešybės“^[5]. Vokiečių muzika buvo tapatinama su tradicinėmis nacionalinės kultūros vertybėmis – liaudies daina ir Georgo Friedricho Händelio, Johanno Sebastiano Bacho, Wolfgango Amadeus Mozarto, Ludwigo van Beethoveno, Franzo Schuberto, Johanneso Brahmso, Antono Brucknerio ir kt. kompozitorių kūryba, o žydų muzika buvo apibūdinama kaip visiška priešingybė, neskoninga, pagrįsta išoriniais efektais. Kompozitoriai žydai esą negalį nieko originalaus sukurti, tik sentimentaliai imituoti, kadangi stokoja vietinės kultūros šaknų. Netgi tarptautiniu mastu pripažintų žydų kilmės kompozitorių – Felixo Mendelssohno, Gustavo Mahlerio ir Arnoldo Schönbergo – kūrybą naciai laikė kiču, o dvylikatonė sistema – „žydiškos minties produktas“ – išvis prilyginta destruktyviam chaosui, dėl to laikyta antinacionaline^[6]. Nuo 1938 m. balandžio 1 d. Vokietijoje buvo uždrausti žydų kompozitorių ir atlikėjų įrašai.

Siekiant pademonstruoti skirtumą tarp „geros“ vokiškosios ir pasmerktos „degeneracinės“ muzikos (Entartete Musik), 1938 m. gegužę Diuseldorfe organizuotos „Reicho muzikos dienos“, kuriose ideologai ir muzikologai nagrinėjo ideologiškai ir etniškai „švarią“ muziką ir „išsigimusios“ muzikos apraiškas. „Reicho muzikos dienų“ metu taip pat buvo atidaryta žymių to meto vokiečių muzikologų parengta paroda „Degeneracinė muzika“, skirta nacių režimo pasmerktiems muzikos kūrėjams ir jų kūriniams, taip pat aprėpusi ir muzikos atlikimo, kritikos, analizės ir sklaidos aspektus. Arnoldo Schönbergo, Albano Bergo, Paulio Hindemitho, Igorio Stravinskio, Kurto Weillio, Ernsto Tocho, Ernsto Kreneko ir kitų autorių muzika smerkta kaip skatinusi „kultūrinį supuvimą“, „anarchiją“, „muzikinę impotenciją“, „kultūrinį parazitavimą“ ir kitas blogybes. Individualiose garso kabinose buvo pateikiami tokios muzikos įrašų pavyzdžiai^[7].

1940 m. Berlyne išleista žydų muzikų enciklopedija „Lexikon der Juden in der Musik“ – „juodasis sąrašas“, skirtas koncertų rengėjams, radijo darbuotojams ir teatralams, informuojantis, kokie autoriai ir kokie kūriniai uždrausti atlikti nacistinėje Vokietijoje. Enciklopedijoje minimi ne tik kompozitoriai, bet ir muzikologai, libretistai, dirigentai, leidėjai ir kiti su muzikiniu gyvenimu susiję žydai menininkai^[8]. Enciklopedijoje minimas ir Geistas – „kompozitorius, libretų autorius, kapelmeisteris, pusiau žydas“ – bei draudžiamas atlikti jo muzikinis spektaklis „Golemas“ („Der Golem“)^[9].

Edwinas Geistas Kaune

Nors nemažai žydų muzikų spėjo palikti Vokietiją iki prasidedant deportacijoms, didelė jų dalis negalėjo ar nespėjo to padaryti ir vėliau buvo nužudyti koncentracijos stovyklose. Vengdamas nacistinės valdžios, 1938 m. pavasarį Geistas atvyko į tuometinę Lietuvos sostinę Kauną, kur turėjo bičiulių. Vienas jų galėjo būti kompozitorius Vladas Jakubėnas, kuris 1928–1932 m. studijavo Berlyne. Geistui atvykus į Kauną, Jakubėnas įtraukė jį į miesto muzikinį gyvenimą, skatino bendradarbiauti rašant straipsnius žurnalui „Muzikos barai“. Geistas, gyvendamas Kaune, reguliariai kūrė, o vertėsi privačiai mokydamas muzikos. 1939 m. jis vedė iš Prienų kilusią pianistę Lydą Bagrianskytę, su kuria susipažino dar Vokietijoje. Lydos tėvas, pasiturintis žydas, nepalaikė dukters santuokos su „ne tos tikybos“ (kadangi Geistas buvo tik pusiau žydas) neturtingu  menininku.

Svarbi emigrantų intelektualų susibūrimo vieta Kaune buvo literatūros vokiečių, anglų ir prancūzų kalbomis knygynas „Pribačis“, kurį nuo 1923 m. valdė vokietis Maxas Holzmanas kaip žinomos „Breslau“ leidyklos „Priebatsch“ filialą^[10]. Holzmanas ir jo žmona Helene palaikė glaudžius ryšius su Kauno menininkais^[11]. Šio knygyno leidykla 1940 m. išleido ir Geisto monografiją „Antika ir modernumas lietuvių liaudies dainose“, kuriai įvadą parašė Jakubėnas. Monografijoje Geistas teigia, kad sutartinėms būdingas trumpų muzikos atkarpų kartojimas turi daug bendrumo su Afrikos (ypač arabų) ir Azijos, Balkanų muzika, ir kad tam tikras ritmo ir monodinių struktūrų kartojimas susijęs su kultiniais ir maginiais tikslais^[12]. Tokį požiūrį Geistas buvo išdėstęs dar iki monografijos publikavimo paskelbtame savo straipsnyje „Kelios pastabos ir mintys apie lietuvių liaudies dainas“^[13]. Tiesa, su Geisto požiūriu įžvelgiant panašumų tarp Azijos muzikos ir sutartinių visiškai nesutiko folkloristas ir etnologas Zenonas Slaviūnas-Slavinskas, tuoj pat paskelbęs atsakomąjį straipsnį^[14].  

1940 m. sausį Berlyne mirė Geisto motina. Nacių pareigūnai jam, kaip bėgliui iš Vokietijos, atsisakė išduoti vizą, tad Geistas negalėjo dalyvauti laidotuvėse. Savo jausmus jis išliejo 1940 m. vasarą sukurdamas Mažąjį vokiškąjį rekviem motinos atminimui. Tarp kitų Lietuvoje sukurtų Geisto kūrinių – koncertinė uvertiūra „Antacos“, muzika J. W. Goethe’ės dramai „Faustas“, harmonizuotos lietuvių liaudies dainos, muzika pagal lietuvių poetų tekstus^[15], paveikslų ciklas „Iš Lietuvos“^[16]. 1940–1941 m., pirmuoju sovietmečiu, Geisto kūriniai buvo transliuojami per Lietuvos radiją, jis dirigavo vienam savo kūrinių koncertui Vilniuje.

Šį gan sėkmingą trumpą laikotarpį nutraukė nacių okupacija. Kadangi buvo vedęs žydaitę, 1941 m. vasarą Geistas kartu su žmona turėjo persikelti į Kaune įsteigtą getą ir taip pat nešioti geltoną žvaigždę. 1942 m. pradžioje gete jis pradėjo kurti simfoninę pantomimą – vieno veiksmo dviejų paveikslų misteriją dideliam orkestrui „Šokio legendėlė“ („Tanzlegendchen“), laisvai interpretuodamas žinomo XIX a. šveicarų poeto, literatūrinio realizmo atstovo Gottfriedo Kellerio to paties pavadinimo legendą iš novelių ciklo „Septynios legendos“. Kellerio, parodijavusio tradicinę krikščioniškąją dangaus sampratą, novelė byloja apie tai, kad, kol gyvename žemėje, turėtume mėgautis tokio gyvenimo teikiamais malonumais. Geistas Kellerio parodiją dar labiau sugroteskina, atskleisdamas konfliktą tarp taikos meto ir karo destrukcijos. Dangus ir pragaras – tai taika ir karas, tai konfliktas tarp meilės ir neapykantos.

Šio kūrinio gimimo kelias atsispindi Geisto rašytame dienoraštyje Lydai^[17] – dienoraštį jis pradėjo rašyti, kai jau buvo paleistas iš geto ir ieškojo galimybių išlaisvinti žmoną^[18]. „Legendėlė“ skamba labai gerai. Toliau einančiam adagio, manau, sugebėsiu suteikti pakankamai išraiškos... bet paskutinioji dalis „Te Deum“? Kai Tu ne su manimi, kai aš Tavęs taip ilgiuosi?!“^[19] „Legendėlė“ taip ir liko tik nebaigtas eskizas, iš kurio šiandien atliekamas trio „Kosminis pavasaris“ (Adagio) smuikui, violončelei ir fortepijonui. Kaip pažymi muzikologė ir atlikėja dr. Adelheid Krause-Pichler, tai itin jautri kompozicija, kurioje romantinės-impresionistinės struktūros jungiamos su „svetimu“, nauju skambesiu, ir kurioje ryškus kompozitoriaus didžiulis potencialas^[20].

Geistas, rūpindamasis Lydos išlaisvinimu iš geto, stengėsi nukreipti mintis kūrybine linkme ir nuolat tobulino Adagio, apie kurį pats rašė: „Ši sceninė muzika – tikras kosminis pavasaris ir yra mano panteistinės pasaulėžiūros esmė.“^[21] Kūrinyje jaučiamas teatrališkas kompozitoriaus braižas, būdinga ritmo įvairovė, intensyvi kontrastingų epizodų kaita. Trumpi groteskinio šokio epizodai, harmonijos svyravimas prisideda prie sudėtingos kūrinio emocinės atmosferos kūrimo. Kūrinio logiką ir struktūrinius sprendimus lemia pagrindinė, intensyviai plėtojama tema, ekspresyviai perdirbami jos elementai. Fortepijoninio trio „Kosminis pavasaris“ premjera įvyko Lydos išlaisvinimo iš geto dieną – 1942 m. rugpjūčio 31 d.^[22].

Kai Lyda buvo išleista iš geto, Geistas sudarė darbų planą dešimčiai metų. Tačiau nuo tos dienos jam buvo likę gyventi vos keturi mėnesiai. Yra žinių, kad Geistui naciai buvo liepę sukurti dainų ciklą pagal Trečiojo Reicho poetų eiles, tačiau jis atsisakęs tą padaryti. Vėliau, Geistui laukiant Lydos išlaisvinimo, naciai jam siūlė reabilituotis, sukuriant Reichą ir fiurerį šlovinančią operą. Ir Geistas ėmėsi rašyti operą, tačiau ne apie nacius ir fiurerį, o apie ispanų konkistadorus, kurie sunaikino inkus ir jų klestėjusią kultūrą. Tai jis pavadino „neįtikėtina istorine medžiaga, susijusia su mūsų laikais“^[23]. Pagrindinis veikėjas jo operoje yra tironas Pizarro, inkų civilizacijos naikintojas. 1942 m. gruodžio pradžioje, kratos Geisto namuose metu, naciai aptiko pradėtos operos apie konkistadorus libretą. Supratus akivaizdžią paralelę tarp Pizarro ir Hitlerio, Geistas buvo gestapo areštuotas ir sušaudytas IX forte gruodžio 10 dieną. Neištvėrusi vyro netekties, Lyda netrukus nusižudė.

Geisto dienoraštis atspindi ne tik jo siekį išlaisvinti mylimą žmoną, bet ir sudėtingą menininko pasaulėvoką, jo mintis apie kūrybą ir pašaukimą. Net sunkiausiomis aplinkybėmis Geistas galvojo apie muziką, o ne apie politiką, siekė realizuoti savo mintis, buvo pilnas įvairių kūrybinių sumanymų, stengėsi nepasiduoti gniuždančiai realybei. Deja, didžioji Geisto kūrybos dalis pražuvo. Dalį Geisto rankraščių iš nacių užantspauduoto jo buto pavyko išgelbėti jo draugams, tarp jų – smuikininkui ir pedagogui Vladui Varčikui. Dalis Edwino Geisto kūrybinio palikimo po karo buvo išsiųsta į Vokietiją ir pradingo, Lietuvoje liko tik keletas kūrinių. Operos „Dioniso sugrįžimas“ ir kitų kūrinių rankraščiai buvo perduoti Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro meno vadovui ir vyr. dirigentui Juozui Domarkui, kurio iniciatyva 1973 m. Vilniuje ir Kaune buvo surengti Geisto muzikos koncertai: skambėjo Mažasis vokiškasis rekviem sopranui, tenorui, berniukų ir mišriam chorams bei simfoniniam orkestrui, simfoniniai paveikslai „Iš Lietuvos“ ir dainos pagal Goethes tekstus^[24]. 2002 m., minint Geisto gimimo 100-ąsias metines, Vilniaus rusų dramos teatre įvyko Geisto muzikinės dramos „Dioniso sugrįžimas“ pasaulinė premjera.

Edwino Geisto muzikos ypatumai

„Kūryba yra ne kas kita, kaip kelias, vedantis pas save patį“^[25], – rašė Geistas, save vadinęs muziku-romantiku. Jis pasižymėjo analitiniu mąstymu, savito stiliaus paieškomis – nuolat ieškojo būdų atrasti balansą tarp emocijos ir struktūros, tarp garso ir žodžio, tarp polifonijos ir homofonijos, tarp melodijos ir ritmikos. Publicistas ir gydytojas Jokūbas Skliutauskas, išlikusius Lietuvoje sąsiuvinius su Geisto muzika nunešęs savo klasės draugui, kompozitoriui Benjaminui Gorbulskiui, prisiminimuose rašė: „Peržiūrėjęs natų sąsiuvinius, kai ką iš jų paskambinęs, jis [Gorbulskis – K. R.] man pasakė, kad prieš karą taip rašęs tik Juozas Gruodis. Muzika esanti labai gera, bet prie jos reikėtų dar padirbėti, parengti partitūras, nes esama tik apmatų.“^[26]

Iš išlikusių rankraščių galima spręsti, jog Geisto muzikos kalba sudėtinga, ekspresyvi, vaizdinga, atspindinti vyravusias modernistines tendencijas. Geistas, gimęs ir augęs Europos didmiestyje – Berlyne, domėjęsis muzikos teorija, tyrinėjęs Wagnerio ir Bergo kūrybą, neabejotinai buvo plataus akiračio kūrėjas ir analitikas. Nepaisant polinkio į modernumą, Geistui buvo artimiausia Wagnerio kūryba, intensyvi muzikinės medžiagos plėtotė, muzikos ir dramos, muzikos ir poezijos sintezės idėja: „Be Wagnerio fenomeno, be muzikinės dramos, be milžiniško romantinės menų sintezės idėjų komplekso nebūtų ir mano meno.“^[27] Muzika ir žodis Geisto mąstyme buvo neatskiriami. „Manyje [...] sunku atskirti kompozitorių nuo poeto“^[28], – rašė jis. Jeigu likimas būtų kitaip susiklostęs, tikėtina, jog Geistas būtų iškilęs kaip savitas muzikinės dramos kūrėjas ir suteikęs naujovių šio žanro tolesnę raidai XX amžiuje, nes būtent ši sritis jį labiausiai traukė.

Pats Geistas tikėjo radęs absoliučią žodžio ir muzikos sintezę savo paskutiniame stambios apimties sceniniame kūrinyje – muzikinėje dramoje „Dioniso sugrįžimas“^[29], kurios taip ir negirdėjo atliekant. Į šį mitą Geistas atsigręžė neatsitiktinai – jam antikos pažinimas atrodė esminis, siekiant perprasti ir muzikinės dramos, ir liaudies muzikos, ir pačios žmonijos dėsnius. Apolonas ir Dionisas – proto ir jausmų pradai, aktualūs nuo žmonijos istorijos pradžios. Pats Geistas buvo romantiškos prigimties, tikėjęs išlaisvinančia meilės galia, tačiau kartu buvo analitikas, tad nuolat jautė poreikį kūryboje derinti jausmus ir struktūrą. „Dioniso sugrįžimo“ muzikoje jaučiama Naujosios Vienos mokyklos įtaka. „Naujuoju tonalumu“ Geistas plačiai domėjosi, ieškodamas ištakų liaudies muzikoje. Sutartinės, apie kurias parašė knygą, Geistui pasirodė įdomios ir tuo, kad jose galima įžvelgti XX a. atonalumo užuomazgų.

Nors spalvą kūryboje Geistas laikė antraeiliu dalyku^[30], jo kūriniams būdinga spalviniai potėpiai, vaizdingumas, ypač – dainose pagal Rilke’ės, Dehmelio, Rutkūno tekstus. Vienas originalesnių Geisto kamerinių kūrinių – Trys dainos smuikui ir baritonui (kokia netipinė sudėtis!), parašytos pagal neoromantikų poetų Gustavo Falke’ės, Peterio Hille’ės ir daugelio XX a. pirmosios pusės kompozitorių mėgto poeto Richardo Dehmelio eilėraščius. Kamerinei vokalinei-instrumentinei Geisto muzikai būdinga ekspresyvi, deklamacinė muzikos kalba, intensyvus, įtampą kuriantis aukšto registro išnaudojimas, solisto ir instrumentų partijų lygiavertiškumas.

Išlikę, kad ir negausiai, Edwino Geisto kūrinių ir eskizų rankraščiai dar laukia XXI a. muzikologų įžvalgų. Muziką Holokausto metais tyrinėjančio muzikologo dr. Breto Werbo teigimu, „nepaisant to, kad buvo įkalintas siaubingų Trečiojo Reicho sukeltų įvykių, Geistas sugebėjo rašyti muziką, įsiliejusią į tarptautinį neoklasikinį judėjimą. Jei naciai nebūtų jo nužudę, jis tikrai būtų radęs vietą istorijoje kaip vienas svarbiausių XX a. kompozitorių.“^[31]