2018 m. pasirodė Lietuvos muzikos informacijos centro išleista, garso menininko Arturo Bumšteino kuruota kompaktinė plokštelė „Paviljonas. Lietuvos menininkų klausymosi praktikos“. Reprezentacinis leidinys sudarytas pasitelkiant subjektyvų atrankos principą. Apie tai sufleruoja ir pasirinktas tarpdisciplininio pobūdžio žodynas: kuratoriaus figūra paprastai siejama su parodomis, projektais ar festivaliais. Kompaktinės plokštelės sudarytoją-kuratorių aptinkame retai arba niekada. Maža to, kuratorius šiuo atveju atstovauja jaunąją menininkų kartą, tad savąjį subjektyvumą yra linkęs pabrėžtinai akcentuoti. Kitu atveju, matyt, turėtume įprastesnę institucinę strategiją, kurios akistatoje turėtume kliautis kur kas objektyvesniais kriterijais, aiškiau apibrėžiančiais tiek tai, kas turima omenyje, kai sakoma „Lietuvos menininkai“ (imant dėmėn mastelį, susisiejančius ir susikertančius kontekstus, meninių praktikų įvairovę) ar „klausymosi praktikos“. Akivaizdu, kad pastarojo fenomeno diskursui stinga tiek teorinės, tiek praktinės artikuliacijos. Neverta abejoti, kad naujos terminijos atveriamame veiksnių, instituciškai pripažįstamų praktikų lauke novatoriškas interpretacijos gestas jau esamų kūrybinių praktikų atžvilgiu yra tam tikra privilegija.

Ko gero, tai ir yra priežastis, kurios vedini leidėjai pasuko subjektyvesniu keliu, neatsispirdami pagundai iš esmės kolaboraciniam autoriniam projektui „uždėti kepurę“ tiek žanro, tiek lokalių tokio žanro užuomazgų atžvilgiu. Matyt, subjektyvumo ir reprezentacijos svarstyklės šioje byloje pakrypsta išteisinimo atomazgos link tada, kai advokatas duria pirštu į raktinį leidinio pavadinimo žodį „Paviljonas“. Jeigu valstybę atstovaujančiame paviljone pasaulinėje parodoje ar tarptautinėje bienalėje daugeliu atveju prisistato vienas menininkas ar menininkų grupė, paviljonu pasivadinusi reprezentacinė kompaktinė plokštelė, matyt, taip pat yra tam tikram laikui atliepiantis reprezetacinių pasirinkimų ir subjektyvios autorystės mozaikų fragmentas. Įdomu, kad tik fragmentai tokiais atvejais tampa realūs, veiksnūs ir matomi. Kai paviljonas kone sąmoningai primena palapinę, matyt, apmąstomi ir kai kurie pamatiniai jo egzistavimo principai ir menamos (ar realios) alternatyvos. Alternatyvos atveju paviljonas tampa ir vaizdinga, nosį kutenančia metafora.

Panašių institucinio reprezentacinio pasirinkimo ir autorinės kuratorystės sąjungos pavyzdžių gausa labiausiai pasižymi šiuolaikinio vizualaus, tarpdisciplininio ir medijų meno laukas. Šiuo konkrečiu atveju tokių pavyzdžių netgi nereikia ieškoti atsispiriant nuo charakteringiausių bendrybių, kadangi piršte peršasi ir viena biografinė paralelė. 2008 m. Šiuolaikinio meno centrui surengus trejetą garso medijai skirtų parodų, teminį „ŠMC interviu“ leidinį lydėjo Arturo Bumšteino sudaryta kompaktinė plokštelė, kurioje publikuoti tarptautinėje garso meno scenoje daugiau ar mažiau pripažintų autorių darbai. Nei selektyvumu, nei subjektyvumu abejoti tuomet taip pat nebuvo jokio apčiuopiamo pagrindo. Atrodo, jog susiklosčiusi šiais principais besiremianti praktika jau tapo naujuoju kanonu, kurio santykines vertes tikrina aktualijomis kvėpuojantis laikas ir retrospektyvūs atsigręžimai (atvirai tariant – ne itin gausūs, ne perdėm populiarūs).

Manifestinį, deklaratyvų teiginį „Aš nekuriu muzikos. Aš pristatau savo klausymosi praktikas“ praėjusio dešimtmečio viduryje šiuolaikinio meno publikai pirmasis suformulavo menininkas neokonceptualistas Darius Mikšys. Tiesa, tuomet ši idėja ypatingo atgarsio nesulaukė. Matyt, įtakos tam turėjo ne itin įtikinančios tokios idėjos realizavimo regimybės: naktiniame klube „Intro“ įrengtoje scenoje menininkas teturėjo galimybę ekscentriškai paeskizuoti savo sumanymą prisistatydamas kaip DJ'ėjus, pasirodydamas tarp kitų atlikėjų, įsiterpdamas į išskirtinai pramoginių formatų rėmus. „Klausymosi praktikos“ tuomet apsiribojo internetinių transliacijų (tuomet dar visai naujo žanro) euforija. Menininko demonstruoti techniniai (o ir konceptualūs, programiški) navigacijos bei miksavimo įgūdžiai kone akivaizdžiai bylojo, kad stebime ne konkretų idėjos realizavimo aktą, o kone sąmoningai prastai artikuliuotą tokio realizavimo (nesusiformavusios praktikos) gestą. Ko gero, tai visai natūralu, mat nei garsas, nei muzika niekada nebuvo Dariaus Mikšio – akredituoto idėjų piloto šiuolaikinio meno kontekste – išskirtinis interesas. Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį, kad  „įprasto formato“ scena „su dedikacija“ kartais gali palikti pėdsaką fragmentiškai besiplėtojančiuose naratyvuose ir užsiminti apie tam tikrą poreikį, potencialią kryptį. Diskreditacijos čia būta ekscentriškai performatyvios, aikštingai šarlataniškos. Kita vertus, foninis pramoginis šurmulys yra įprasta kakofonijos praktika vakarinėje, neoficialiojoje šiuolaikinio meno paunksmėse besiskleidžiančios socializacijos programoje.  

Kompaktinės plokštelės „Paviljonas. Lietuvos menininkų klausymosi praktikos“ kuratorius Arturas Bumšteinas pastaraisiais metais susilaukė nemenko pripažinimo kaip produktyvus garso menininkas ir kompozitorius, savo kūryboje besidomintis radiofonikos žanrui artimais kūrybos metodais bei specifinėmis kūrinių atlikimo situacijomis. Puikiai įvaldyti elektroakustinio montažo bei koliažo principai menininkui leido išplėtoti unikalų autorinį stilių, pasinaudojantį turtingu elektroakustinės muzikos raiškos priemonių arsenalu. Jo kūriniuose skamba XX a. antros pusės kompozitorių kūrybos interpretacijos, atgyja kanoniniai eksperimentinio kino ir audiovizualinio meno motyvai,  kompozicijos skleidžiasi literatūriškų naratyvų pagrindu, esama nemažai psichodelikos, besirandančios pasitelkiant įtaigias, hipnotiškas naujojo radijo teatro formas. Čia pavieniais balsais niūniuojamos miniatiūrinės operos („Antiradical Opera“) ir lopšinės bandant užmigti („Sleep. An Attempt At Trying“), visu niūrumu bilda Kasparo Hauserio celė („Play Music of Kaspar Hauser“), tęstiniais minimalistiniais garsais it akmenimis prispausti knygų bokštai tarpusavyje susiveja uniformos („This Uniform“), it Marcelio Duchamp’o tapyboje laiptais leidžiasi Gamelano orkestras („Gamelan Descending a Staircase“; garsinė medžiaga įrašyta Berlyno etnografinių instrumentų muziejuje), įgarsinamas psichodelinis grybas, palydintis į susitikimą su Šėtonu („Pastoral“), klampaus oneiriško grotesko šypsniu daugiakanalio seanso klausytojus it pelkių samana užkloja audiokaukiško vaiduoklio antklodė („Audiokaukas“), į žiūrovus kreipiasi kolonėlės-personifikacijos, iš kurių sklinda emociniais tonalumais pulsuojantys monologus sakančių menamų pašnekovų balsai („Olympian Machine“).

Kompaktinėje plokštelėje „Paviljonas“ pristatomi aštuoni kūriniai. Jų autoriai – kompozitoriai, atlikėjai, garso ir vaizdo menininkai, tarpdisciplininio meno kūrėjai. Trumpoje įžangoje kuratorius rašo: „Įsivaizduoju tokią klausymosi erdvę, kuri yra tuo pat metu ir uždara, ir atvira. Ji turi stogą, jį laikančius polius, galbūt išretintas sienas, ir savo kiauru kūnu gali atspindėti garsą bei užfiksuoti jo trumpalaikį pėdsaką. Tuo pat metu mano paviljonas yra atviras visur esančiam „laukui” ir jo garsinei tikrovei“. Įžangoje minimas „kiauras kūnas“, matyt, yra visų pirma sietinas su perklausos įvykiu, jo santykiniu, nuo konkrečios situacijos ir aplinkybių priklausančiu laiku, konkretų klausymosi momentą lemiančių aplinkybių. Platesniame koncepcijos aprašyme teigiama: „Čia svarbu tampa ne tik tai, ką mes girdime, bet ir kaip, kada ir kur tai buvo išgirsta“. Taikliau ir paprasčiau apibūdinti „klausymosi praktikų“ sąvokos kažin ar įmanoma. Kiek sudėtingiau būtų rasti vienareikšmišką atsakymą į klausimą, kokiu būdu menininkas pasiūlo (jeigu pasiūlo, o ne tiesiog pristato) vienokią ar kitokią klausymosi praktiką, kai tai, ką jis siūlo klausytis, įrašyta įprastoje kompaktinėje plokštelėje garso takelio (akompanuojamo aprašymu) pavidalu.  

Trapus, nuoširdus, moteriškas Viktorijos Damerell balsas tarsi galinėjasi su disciplinuojančiu kartotės motyvu jai vėl ir vėl skaitant Marcelio Duchamp’o ištarą: „Verčiu save sau prieštarauti, kad išvengčiau pataikavimo savo paties (pačios) skoniui“. Pastanga panešėja į kreipinį, tačiau adresuojamas jis anonimiškam klausytojui. Erdvėje, kurioje įrašytas šis saugumo širmą atidengiantis atsivėrimas, girdisi šaltokas aidas. Flirtas susipina su atsargumu.

Ramūno Motiekaičio kompozicija „Neprisibeldžiu į tave“ perteikia teorinio pažinimo, galbūt net kontempliatyvios pajautos ir kūrybinio gesto neatitikimą. Japonų filosofija besidomintis kompozitorius, pasitelkdamas degtinės stikliukus, po ranka pasitaikiusius būgnelius, gitaros flažoletų garsus atlieka imitacinį gestą, tarsi turintį perteikti aleatorišką praretinto laiko tėkmę, būdingą meditatyvioms japonų sąmoningos aplinkos stebėsenos praktikoms, Rytų muzikos ir teatro estetikai artimai jautrumo rūšiai. Vis dėlto, minimalistinėmis priemonėmis komponuojamo meditatyvaus nuščiuvimo intencijoms šioje kompozicijoje lemta nuslysti paviršiais. Galiausiai, garsai tampa nervingi ir šiurkštūs. Iš to, ką žinome apie garsams skleisti pasitelktus daiktus (instrumentais juos šiame kontekste pavadinti sunku), galime mąstyti apie kūrinyje atskleistą profanacijos temą. Griežtų meistrystės perteikimo tradicijų Rytuose susidūrimai su menkavertėmis imitacijomis Vakaruose nėra tokie jau reti, tad performatyvumas, perteikiantis čia glūdinčią įtampą, yra ganėtinai paveikus. Netikėtumas, atsirandantis kūrinio aprašyme perskaičius apie išgaunamų garsų kilmę, šį efektą paverčia iliustratyviu.

Videomenininkės, performatyvių situacijų ir filmų kūrėjos Kristinos Inčiūraitės kūrinys „Motina“ yra didesnio meninio projekto dalis. Eksponuojamoje versijoje garso takelį lydi dviejų dalių fotoprojekcija. Kompaktinėje plokštelėje girdime tik garso įrašą. Juo dokumentuojamas dramatizuotas menininkės pasivaikščiojimas po Kijeve 1981 m. pastatyto monumento „Motina Tėvynė“ (skulpt. Jevgenijus Vučetičius) vidines konstrukcijas. Monumentas skirtas Antrojo pasaulinio karo aukoms. Pasivaikščiojimo garsai primena atminties industrijoms būdingas aštraus siužeto atrakcijas – pradedant registracija, kurios metu girdime nuožmų, įsakmų, kiek grasinantį būsimos ekskursijos gido toną, baigiant pasąmonės užkaborius kabinančiais nuotykiais šaltų metalinių konstrukcijų viduje „anapus vizualios regimybės“.

Menininkės Emilijos Škarnulytės „Ledo tirpsmo zona“ kompaktinės plokštelės žanrą išnaudoja savotiškam atvirlaiškiui sukurti. Trumpa rašytinė miniatiūra, primenanti fiktyvius, sapniškus memuarus, sklidinus lyriškos poetikos, pasidengia garso įraše šiugždančiomis sniego pusnimis. Arturo Bumšteino „Katašunio metų“ mizanscena taip pat vyksta gamtoje, prie rusenančio laužo. Tačiau gamtos lyrizmą čia keičia iš pokalbio nuotrupų vientisame laiko krislelyje besiskleidžiantis skirtingų žmonių grupės portretas. Nieko bendro neturinčiųjų bendrijose žarijos ugnyje pokši it veidrodžio skeveldros jaukinimosi arba atsiribojimo ritualuose. Įdėjus pastangų, žinoma, galima kūrinio klausytis ir kaip nors kitaip.  

Gailės Griciūtės kūrinys „Truputis viso to“ iš esmės yra pastanga perteikti santykį su žmonių veikiama aplinka visu juntamu jos materialiu apčiuopiamumu. Anot autorės, ją įkvėpusi kompozitoriaus Michaelio Pisaro mintis, jog „...spektras nuo triukšmo iki konkretaus garso aukščio yra pasaulio garso spektras ir jeigu mes susitelksime minutei ir pasiklausysime savo aplinkos, tuomet išgirsime „truputį viso to“ “. Šlamėjimo, akmenėlių tarškėjimo, kvėpavimo garsus menininkė imituoja pasitelkdama savo balsą, panirdama į intymią akistatos su išorybe patirtį. Šioje patirtyje tarpusavyje tarsi mainosi du poliai, kuriuos galima būtų apibūdinti tokiomis atpažinimo, priėmimo ir atmetimo gestų sekomis: atsimerkti-įvėpti-užsimerkti; užsimerkti-įkvėpti-atsimerkti. Ir, žinoma, „truputis viso to“ tarp viso to. Garso takelis buvo eksponuotas „Pasaulinės klausymosi dienos“ renginyje Valdovų rūmų apžvalginiame bokštelyje instaliacijos pavidalu. Po kojomis driekėsi akimis neaprėpiami architektūros tūriai.

Julijono Urbono „Skambančios durys“ gana ironiškai tetrunka aštuoniolika sekundžių. Tai yra trumpas fragmentas iš jo 2009 m. vykdyto to paties pavadinimo projekto metu sukauptos garsinės medžiagos. Kaip ir „Demokratiškos durys“, projektas kalba apie institucijų slenksčiuose varstomas duris, jų viešumą. Šios kompaktinės plokštelės kontekste nuspręsta tiesiog pademonstruoti sunkiasvorį vyrių garsą durims atsiveriant ir užsitrenkiant. Dariaus Čiutos mikrotoninė kompozicija „Skaičiai“ yra meistriškas garso karpinių koliažas iš minkšto skambesio garsų. Šį kartą menininkas susitelkia į plastiko formas primenančią materiją, jos vaizdinį perteikiančio skambesio tonaliuosius elementus, fone palydimus dienos šviesos skaidrumą menančiais melodijų motyvais. Skaidriais kaip saulėje švytintys voratinkliai pirmosiomis rudens savaitėmis.

Nepaisant ganėtinai santūraus šio intriguojančio leidybinio projekto užmojo, apie kurį byloja tiek užrašų sąsiuvinį primenanti kompaktinės plokštelės pakuotė, tiek ir mikronaratyvais pabrėžtinai besiribojanti retorika, leidinio iniciatorius ir menininkus reikėtų pasveikinti atvėrus naują puslapį naujai rašomoje garso meno praktikų istorijoje. Verta pridurti, kad klausymosi praktikos vien joje neįsitenka. Kaip ir kompaktinėje plokštelėje, galinčioje tapti ne tik kūrybinio proceso atomazga, bet ir akstinu iš jos kylančioms inspiracijoms.