Kaip kino kompozitorė Jurga Šeduikytė debiutavo 2015-aisiais. Debiutas priminė tikrą sprintą. Sukurti muzikinį takelį Giedrės Žickytės dokumentiniam filmui „Meistras ir Tatjana“ jai buvo duotos dvi savaitės. Tačiau tai neatbaidė, atvirkščiai – tik sustiprino norą kurti muziką kinui. Svarbiausias Jurgos darbo įrankis – hiperjautrumo išlaisvinimas, o nuostata – pasitikėti filmo režisieriumi. Net ir tada, kai iš aštuonių muzikinių temų lieka viena nata.

Tai antrasis interviu iš pokalbių ciklo su lietuviškų filmų kompozitoriais.

Kalbina Diana Lukoševičienė

---

Kaip atsiradote filmo „Meistras ir Tatjana“ filmavimo aikštelėje?

Tai buvo sudėtinga situacija. Giedrė paprašė: „Gelbėk mane. Dega. Turiu dvi savaites.“ Atsakiau: „Tu išprotėjai. Niekada nekūriau muzikos filmui, o tu man sakai – dvi savaitės.“ Per tas dvi savaites buvo visko: ir verkiau, ir prašiau kitų pagalbos, jei natų taip greitai nepavykdavo išrašyt. Ne kartą buvo kilusi mintis, kad turėjau pasakyti ne. Bet, viena vertus, pagalbos prašė draugė, kita vertus, visada svajojau sukurti muziką kinui. Nuo vaikystės filmų pasaulis man buvo kaip antra realybė, kurioje pailsėdavau nuo rutinos, pasisemdavau įkvėpimo ir gaudavau palaikymą daryti savaip. Visos mano dainos pradinėje fazėje panašios į garso takelį – vizualiai matau jų ritmą, spalvas. Vaizdas padeda gimti ir tekstui.

Ar filmą žiūrėjote atskiromis scenomis, ar jau galutinę versiją?

Giedrė turėjo labai konkretų muzikos įsivaizdavimą. Ji jau buvo įtraukusi Giedriaus Puskunigio kūrinius. Keisčiausia, kad parinko spektaklyje kažkada skambėjusius kūrinius su mano balsu. Todėl man nebuvo sunku ir netikėta įsijungti – pažįstama stilistika.

Vienas iš Giedrės pageidavimų – „Pink Floyd“. Gerai, sakau, žinau, kas gali sukurti kažką panašaus. Susikooperavome su Romu Rainiu, kuris puikiai valdo gitarą. Jis išties sukūrė panašios nuotaikos, bet kartu ir originalų kūrinį. Man labai patinka dirbti komandoje. Iš anksto žinau: jei prireiks klasikinės muzikos, kreipsiuos į vieną komandą, jei gitarų – į kitą, jei elektronikos – taip pat turiu žmogų, su kuriuo kartais dirbame. Kartais filmas reikalauja, kad vienas pats sėstum prie garso, nes turi išgauti, tarkim, vienatvę. Kartais reikia labai skirtingų nuotaikų, o jų paletė kur kas platesnė, kai kuri ne vienas. Tai padžeminam su kitais žmonėmis. Nors, žinoma, pradinis kūrybos etapas visada vyksta su režisieriumi: turi tiksliai „nuimti“ jo nuotaikas ir padėti jam išgirsti muziką, kuri skamba jo viduje.

Kitus erzina, kad dirbant kartu reikia derintis, ieškoti kompromisų...

Bet kai tau duotos dvi savaitės, kas belieka? Ateini pas Gediminą Gelgotą ir klausi, ar galime įrašyti styginius. Sako: „Labai mažai laiko.“ „Aš žinau“, – atsakau. Bet man atrodo, kad iš to, kas buvo – Giedriaus muzikos ir mano balso, skambėjusio daugelyje jo spektaklių, tai buvo natūrali tąsa. Manau kad Giedriaus ir mano vidinės nuotaikos sutampa. Tiesiog reikėjo pratęsti ir nepagadinti. Džiaugiuosi, kad pavyko.

Koks jūsų santykis su filmo herojais, istorija?

Kadangi turėjau ribotą laiką, stengiausi kuo labiau įsijausti į filmo istoriją, pagauti garso detales, kurių trūksta vaizdui. Jei nesuprasi, kuo gyvena pagrindinis herojus, kurias vietas režisierius nori pabrėžti – iš pirmo karto gali nepataikyti. Taip pat svarbu neperkrauti, neiliustruoti, nekopijuoti. Man patinka, kai minimaliomis priemonėmis kuriama tiksli nuotaika. Tuomet garso takelis išlaiko lankstumą, atsiveria variacijoms, tarnauja režisieriaus įvardintam tikslui konkrečioje filmo vietoje: sustiprinti, prieštarauti, paslėpti, pakylėti, kurti tuštumos jausmą... Kompozitoriaus tikslas panašus į aktoriaus: pagauti, kaip režisierius jaučia, būti jo įrankiu, pratęsimu, galbūt – papildomu gabumu. Kitaip tariant, jei jis pats kurtų muziką, ji skambėtų taip, kaip kompozitoriaus sukurtoji.

Tai, kad su Giedre esate draugės, palengvino ar apsunkino kūrybą?

Mes su Giedre labai skirtingos, bet bendraujame nuo vaikystės. Tačiau viena yra bendrauti kasdienybėje, visai kas kita – dirbti kartu. Stengiausi ją gaudyti kiekvieną dieną, žinojau, kad per trumpą laiką turiu maksimaliai iškamantinėti, kokią muziką ji girdi filme. Sakau: „Giedre, duok man raktinius žodžius.“ „Kokius raktinius žodžius? Taigi filmas apie tai ir tai.“ „Aš žinau, bet šitoje vietoje, koks pirmas žodis ateina tau į galvą?“ „Lietus“, – sako. Užsirašiau. Tik paskui supratau, kad raktinių žodžių griebiausi dėl laiko stokos ir norėdama išsiaiškinti režisieriaus viziją. Taip netyčia atradau savo esminį bendravimo su režisieriais principą. Raktinis žodis gali būti spalva, jausmas, stichija, kvapas, daiktas... Gal kas nors griebtųsi už galvos išgirdęs, bet man kur kas aiškiau, kai kuriu „sodriai mėlynos gelmės ramybę“, nei tiesiog „ramybę“. Metaforos ir simboliai – man aiškiausias kodas ir kūryboje, ir gyvenime. Visur ieškau bendro vardiklio ar loginio ryšio.

Tiesa, padėjo ir tai, kad Giedrė gana seniai sakėsi kurianti šį filmą. Sekiau jos kūrybinį kelią. Žinojau apie susitikimą su Tatjana, apie užsimezgusį stiprų jųdviejų ryšį. Kai paprašė pagalbos, gana greitai suvėriau visus karoliukus. Nuotaiką jau turėjau viduje. Reikėjo tik užkaišioti vietas, kai ką pastiprinti ir neužgožti jautriai sudėlioto vaizdo.

Kas jus formavo? Kas turėjo įtakos jūsų muzikiniam keliui?

Manau, kad daugeliu atvejų įkvėpimai ateina iš vaikystės. Man tai buvo klasikinė muzika. Namuose kiekvieną dieną skambėjo patefono plokštelės. Pavadinimų neatsimenu, bet pamenu melodijas, niuansus, harmoniją. Iš pradžių bėgau nuo klasikos. Ieškojau savo kaip kūrėjos ir atlikėjos kelio skirtinguose žanruose – nuo ispaniškos muzikos iki bliuzo ir pankroko. Tačiau klasika jau buvo palikusi žymę. Kurdama daug ką darau intuityviai, tačiau neretai savo muzikoje atpažįstu trumpas garsines ar emocines citatas.

Klasikiniu kūriniu papasakojama visa istorija. Mano, kaip dainų kūrėjos, kelias šiek tiek kitoks – perduoti konkrečią žinutę. Manau, toks ir yra dainos, kaip trumpos formos, tikslas. Kino muzikos kūrimas, skirtingai nuo gana griežtai stuktūrizuoto dainų rašymo, man atriša rankas ir leidžia eksperimentuoti naudojant skirtingas balso atlikimo technikas, ieškant harmonijos kasdien girdimų garsų sąskambiuose.

Kokia jūs kompozitorė? Kaip save apibūdintumėte?

Turiu savo svajonių stilistiką. Esu hiperjautrus žmogus, bet tikiu, kad šį minusą galiu paversti privalumu kūryboje. Hiperjautrumas pasireiškia tuo, kad jei esu pavargusi, mane labai nervina garsai. Tarsi garsas eitų per viską sustiprinantį klausos aparatą, tarsi iš arti atsivertų visas garsinis mikropasaulis. Laukiu filmo, kuriame galėsiu panaudoti tokį sustiprinto garso elementą. Pirmieji bandymai jau buvo, bet dar neįgyvendinau to iki galo, mat mano vizija turi sutapti su režisieriaus. Šiuo metu kuriu garso takelį Marijos Stonytės trumpo metro dokumentiniam filmui. Labai graži filmo idėja. Kai tiki filmu, darbas su juo tampa dovana: gali krapštytis prie garso kiaurą parą. Ilgai ieškojome tinkamo garso drugelio sparnams įgarsinti.

Esminiai Jurgos, kaip kino kompozitorės, bruožai – hiperjautrumas, garso sustiprinimas, raktiniai žodžiai…

Ir balso naudojimas. Jei nereikia, to nedarau. Bet kartais filmas reikalauja originalaus priėjimo. Vienas paskutinių mano darbų kinui – muzika Gruzijos režisieriaus Zazos Khalvashi filmui „Name“. Parašiau 8 kūrinius. „Na ką tu, nereikia tiek muzikos.“ Bet, sakau, jūs prašėte. Režisierius rinkosi rinkosi ir atsirinko pusę vieno kūrinio, kuris skambės filmo pradžioje ir pabaigoje. Iš tiesų tai yra viena nata. Kvėpavimas ir ant viršaus užsiklojantis balso ir styginių unisonas. Tikrai gerai pastiprinta emocija. Kartais mažiau yra daugiau. Tą supratau pažiūrėjusi filmą, bet kai sužinai, kad visas tavo darbas nuėjo po velnių... Nesusilaikiau per pristatymą nepajuokavusi: „Režisieriau, turime vieną natą, gal padarykime ir antrą.“

Turi nugalėti savo ego, patikėti tuo, ką mato režisierius, leisti jam suklysti arba savaip įsivaizduoti, nes tik jis žino, apie ką jo filmas. Garsas ir muzika yra tarsi klijai, siūlai, sujungiantys atskiras kino detales į vientisą kūrinį. Galbūt dėl to dažniausiai jis kuriamas galutiniame etape. Bet tai ne vienintelis kelias.

Su šiuo režisieriumi dirbote panašiu principu? Raktiniais žodžiais...

Darbas vyko susirašinėjant. Raktinių žodžių taip pat prašiau. Iš pradžių nelabai suprato, ką turiu omenyje, bet paskui sako: „Turi omenyje simbolius? Gerai, parašysiu.“ Surašė, bet jau daugmaž jaučiau, į kurią pusę turėtų krypti muzika. Filmas pasakoja apie merginą, kuri turi perimti šeimos tradicijas – tapti vandens saugotoja. Tai alegorinis pasakojimas. Mūsų laikų kontekste – visiškai kitas tempas, kiti vaizdai. Visos tos Gruzijos spalvos, gamta... Labai gražu, tik žmonės rengiasi labai tamsiai, pilkai. Jei žmogus turi kelis gyvenimus, tai aš ankstesniame gyvenau kalnuose. Kalnų muzika man labai artima. Improvizuodama dažniausiai sukuriu kažką „kalnietiškai“ melodingo.

O ką daryti režisieriui, norint išgauti geriausia, ką sugeba kompozitorius?

Pasitikėti kompozitoriumi ir dirbti su juo nuo pat pradžių – juk tai komandinis darbas. Niekada negali žinoti, ar garsas neįkvėps vaizdo, ir atvirkščiai. Suprantu, žmonės planuoja finansus, tačiau pradiniu kūrybiniu etapu svarbiau yra išgryninti idėją, apgyvendinti savo filmo pasaulį ir įpūsti jam gyvybės, o tam kelios galvos yra geriau nei viena. Pas mus dažnai daro daro filmą, tada ateina ir paprašo muzikos. O aš net nežinau, kad toks filmas kuriamas, turiu skubėti įsijungti. Taigi siūlyčiau nebijoti kreiptis į kompozitorių iškart. Kur kas daugiau idėjų ir inspiracijų gimsta neskubant, leidžiant idėjai išaugti viduje. Negaliu pakęsti skubėjimo.

Išlaikyti balansą tarp vaizdo, efektų ir muzikos – tikras menas. Iš ko sprendžiate, ar pavyko?

Kai jauti, kad filmas kvėpuoja. Man atrodo, taip paprasčiausia apibūdinti, nes tai jau ne žodžių sfera, o pojūčių. Darni muzikos ir vaizdo jungtis sukelia jausmus. Kartais labai svarbios pauzės. Jei visur dėsi muziką, žiūrėdamas filmą nesuprasi, kas tau darosi – jausies labai pavargęs. Muzika eina į gilumą. Sakoma, kad jei vaizdu dar gali apgauti, tai falšas garse iškart fiksuojamas.

Man labai patinka individualus priėjimas… Įsivaizduok, kompozitorius neužgoždamas vaizdo sukuria minimalistinį garso takelį, su daug tylos pauzių, o tu iš tų pauzių atpažįsti jo braižą. Stebuklas – į tai, ko reikalauja režisierius, įdėti save. Turėti tą savo liniją, kurią perduodi kaip kokį siūlelį kosmose. Palikti save muzikoje. Tokia autorinė muzika man gražiausia.

Parekomenduokite mūsų skaitytojams vieną kitą kino kompozitorių.

Iš lietuvių, besąlygiškai, Giedrius Puskunigis. Buvau keturiolikos, kai jis atvažiavo į Palangą pas mano sesę į svečius. Jiedu klasiokai. Išgirdau kažką iš Giedriaus kūrybos ir pasakiau labai norinti kada kartu padainuoti. Jis atsakė: „Kai būsi tokia dainininkė kaip Neda, tada ir ateik.“ Pyktelėjau, buvau maža ir be patirties, bet tas įvykis pasėjo savo sėklą. Esu dėkinga Giedriui už atvertą kino ir teatro muzikos grožį. Iš dalies tai ir įkvėpė pasukti teatro ir kino kompozitorės keliu.

Arvo Pärtas – gal labiausiai mano stygomis grojantis kompozitorius. Jo klausausi, kai būna labai sunku arba kai reikia nusiraminti, kai siaučiant stichijai reikia šviesos įrodymo. Yra posakis: eilinis kūrinys yra apie kažką, meno kūrinys – apie viską. Pati mokausi kurdama pagauti tą sekundę, žodį, natų sąskambį, kuris pažadina ir talpina savyje šviesą ir tamsą, ramybę ir gyvybingumą, pradžią ir pabaigą, žmogų kosmose ir kosmosą žmoguje.

Labai patinka Alexandre‘o Desplas kino muzika. Ji tikrai kvėpuoja ir turi aiškų kompozitoriaus braižą. Gerbiu Hanso Zimmerio talentą – jo muzika plati ir laisva. Labai mėgstu Philippe‘o Jaroussky atlikimo švarą. Kai jo klausau, grįžta tikėjimas, kad vidinė laisvė įmanoma.

Ir… tyla. Geriausias ir talpiausias kino ir gyvenimo garso takelis. Tyla turi daug veidų. Vienokia – dykumoje, kitokia – kalnuose, dar kitokia – išsiskyrus su mylimu žmogumi. Per plaukimo treniruotes tyla po vandeniu prisipildo širdies plakimo ir judesio. Tai savęs nugalėjimo, gyvybės tyla. Labiausiai maitinanti ir poilsį teikianti tyla, kai ramiai sėdėdama stebiu savo kvėpavimą ir kylančias bei dingstančias mintis. Rytų filosofija sako: jei nori pailsėti, daryk visai priešingą dalyką, nei darei. Ėjai – stovėk, stovėjai – gulėk, kalbėjai – tylėk.

Kokį tempą kūryba jums diktuoja šiuo metu?

Anksčiau dirbdavau etapais turiu / neturiu darbo. Dabar negaištu laiko, visą laiką stengiuosi judėti pirmyn ir ruošiuosi. Tai koncertuoju, tai garsinu animacinį filmą, tai vaidinu kine, tai dėstau. Anksčiau bėgau nuo pomėgio reikštis keliose sferose, kol supratau, kad visa tarnauja kūrybai ir padeda pasiruošti muzikos kūrimui: dainavimas ir filmo garsinimas tobulina balsą, neleidžia jam užmigti, vaidyba kine ir darbas su studentais reikalauja emocinio atvirumo, įsiklausymo ir muzikalumo. Žmogus – tarsi multiinstrumentas, kuriame dera klavišai, stygos ir pučiamieji. Jei tik jam leidžiame, mūsų vidus pats pasirenka kelią kažką perduoti ar pasiimti.

Man ramu, kai matau, kad mano sūnus ilsisi kurdamas kažką savo. Labai džiaugiuosi, kad jis turės savo oazę, kurioje galės pailsėti po mokyklos, o vėliau – ir kitų gyvenimo iššūkių. Kurdamas žmogus tarsi sustabdo laiką. Kūryba priartina prie vidinės laisvės. Kūryba priartina prie savęs. Tada supranti, kas tau gražu, ko tu nenori, kas yra tavo įrankiai, su kuriais pasakoji pasauliui, kaip tu jį matai, kaip gali jį pagerinti. Mano nuomone, evoliucija yra kiekvieno mūsų pasistūmėjimas žingsneliu į kurią nors pusę. Pageidautina – ne atgal, bet „atgal“ gal iš viso nėra.

Šiandien šnekėjom su taksistu. Jis guodėsi, kad kažkada nutrenkė kiškį ir nuo to laiko… Ant mūsų kelio tupėjo paukščiukas, jis padarė staigų lankstą ir mes vos neįvažiavom į medį. Sakė, po to karto, kai nutrenkė kiškį, saugo gyvūnus. Va tai yra muzika. Visur aplink yra muzika. Gyvenime muzika yra esminis žodis, kuris veda mane į priekį. Kitam galbūt tai yra Dievas, man tai yra muzika. Absoliuti komunikavimo priemonė su savimi, visu pasauliu, su ateitimi, su praeitimi, su vaikais. Muzikalumas veikia visur. Tas, kuris mokosi klausytis, vieną dieną tikrai kažką išgirsta.

---