Kalbina Ugnė Matulevičiūtė

Su Gintaru Grajausku susitinkame pasikalbėti apie „Kontrabandą“ ir „Rokfelerius“. Išgirdus šiuos pavadinimus, viskas turėtų būti savaime aišku. Jei taip nėra, paklausykite „Bliuzo nepilnametei“ arba „Jei eini, tai ir eik“. Dabar jau gerai gerai? Skaitykite toliau. „Tarp poetų buvau muzikantas, tarp muzikantų – poetas“, – sako pašnekovas ir žvilgteli į laikrodį – iškart po interviu Vilniaus universitete jo laukia poezijos skaitymai. Kūrėjas atsidūsta, kad muzikos temos jau paliktos istorijai, jas prisiminti, apie tai pasakoti – „kaip apie buvusią meilužę“. Nors „Rokfelerių“ ir „Kontrabandos“ kūrybinė veikla jau baigėsi, aidus dar galima išgirsti O. Koršunovo spektaklyje „Pašaliniams draudžiama“.

---

O ar groti spektaklyje yra malonu?

Santykinai. Malonu, bet ir smarkus įsipareigojimas. Iš anksto žinai datas ir porą kartų per mėnesį žūtbūt, sirgdamas, mirdamas, turėsi ten sėdėti ir groti. Bet šiaip, groti su gera komanda visada malonu.

Su kuo grojate spektaklyje?

Jame groja didžioji dalis „Kontrabandos“ ir „Rokfelerių“. Dar gitaristas, kuris paslaptingai atvyko į Lietuvą iš Australijos. Netoli Šventosios gyvena su žmona lietuvaite. Ji – gintaro dirbinių meistrė, o jis – jos mokytinis. Šio spektaklio kompozitorius Antanas Jasenka groja klavišiniais. Labai seniai esu pagalvojęs, kad jis – įdomus žmogus, kad būtų įdomu su juo pabendrauti ir pagroti. Netyčia nutiko taip, kad dabar kartu grojam ištisai.

Užsienyje yra įsigalėjęs terminas „music activist“ – taip vadinami muziką atliekantys, kolekcionuojantys, perkantys įrašus. Ar dabar save vadintumėte „muzikos aktyvistu“?

Aš toks labai pasyvus aktyvistas. Bet visgi turbūt aktyvistas. Reikėtų pradėti nuo to, kad viskam, ką darau, muzika davė be galo daug. Kuo toliau, tuo labiau tai suprantu. Tai intuityvus, gal net labiau instinktyvus formos pojūtis. Kai nieko nebereikia aiškinti – viskas ir taip aišku. Kai rašai eilėraštį, pjesę, dar ką nors, ta forma yra labai aiški. Ir ne tik forma. Norint suvaldyti TĄ emociją, reikalingi matematiniai gebėjimai. Pirma – analitiniai, vėliau sintetiniai. Išmokstama. Muzika yra žavus dalykas, nes tas tikslumas visada eina kartu su visiškai nuoga emocija. Šis keistas miksas yra vienas įdomiausių iš visų menų.

O šiaip tai klausausi visokių įrašų, pačios keisčiausios muzikos. Nuo Baroko iki mūsų laikų, paties keisčiausio folko… Tai man vis dar įdomu. Didelė kultūrinio gyvenimo dalis vis labiau tolsta: nebematau prasmės vaikščioti į kokias nors parodas, į kai kuriuos koncertus. Daug mieliau pasiklausau gero įrašo. Tačiau tas muzikinis pamušalas išlieka.

Kalbant apie klausomą muziką: ieškote garsų, kuriuos retas yra girdėjęs? Norite atrasti naujus?

Na, nebūtinai. Tai nuotaikos reikalai. Gali būti ir tai, ką kadaise labai gerai žinojai, bet per dešimtmečius primiršai. Įsijungi kokį Prokofjevą ir nustembi: „O! Nu klausykit...“ O muzikinių naujovių – ir literatūroje, ir visur kitur – 90 procentų bus pamiršta jau kitais metais. Tai sezono naujovės, kurios iš tikrųjų nieko nereiškia. Aišku, informacijos dozės sunkios. „YouTube“ buvau išsiknisęs labai įdomių dalykų. Du mėnesius knisausi, kol galų gale nuleidau rankas. Tai neišsemiami kanalai. Palikau ramybėje. Mano jaunystėje gauti kontrabandinę plokštelę iš po skverno buvo toks įvykis… Po to įrašai persikeldavo į juostas, tos juostos keliaudavo iš rankų į rankas. Klausydavaisi aštuonioliktos kopijos, turėdavai kokias dešimt juostų ir tris plokšteles, ir buvai turtingas žmogus! Nežinau, gerai tai ar blogai, tiesiog tai visiškai pasikeitė.

Kaip susitikote su būsimais grupės nariais? Kada tapo aišku, kad būsite grupė? Ar ieškojote vieni kitų, ar...

Tai raizgoka istorija. Iš pradžių buvo dvi atskiros grupės, viena vadinosi „Hidromasažas“, grodavo bliuzovą pankroką. O kita dalis buvo new wave atstovai „Prognozė“. Ten grojo mūsų būgnininkas. Kažkuriuos iš mūsų išmetė iš repeticijų patalpų, pradėjom repetuoti bendroje erdvėje ir viskas tiesiog lipdėsi, lipdėsi… Taip tapome nauja grupe, kuri vadinosi „Kontrabanda“. Atsimenu, ilgai svarstėm, kaip pasivadinti, kol galiausiai iš kepurės traukėme lapelius: „O, „Kontrabanda“ – ai, gerai, tiks.“ Grupei reikalingo tikslumo pridėjo būgnininkas – jis buvo absoliutus laikrodukas. Vėliau paaiškėjo, kad gali būti ne tik laikrodukas, bet ir garvežys. Jis galėdavo pamiršti tikslumą, išeiti iš proto ir kalti penkiolikos minučių solo improvizaciją, kurios visi išsižioję klausydavosi. Visi vieni kitus papildė tokiu keistu būdu.

Atrodė, kad „Rokfelerių“ ir „Kontrabandos“ kūrybiniai šaltiniai – nesibaigiantys. Galėjote groti dar dešimt metų. Kodėl ateina pabaiga?

Visas muzikos grupės reikalas yra kolektyvinis darbas. Labai daug priklauso nuo sudedamųjų dalių. O kai žmonių daug, kiekvienas turi savo kūrybinių ambicijų, vienas nori į vieną šoną, kitas į kitą. Kartais smagračiai, mechanizmai sutampa, o vėliau – žiūrėk, jau ima byrėti. Tai turbūt normalu. Nežinau didelių roko grupių, kurios dešimtmečiais grotų ta pačia sudėtimi. Gal tik kokie rolingai? Bet ir jie ne visą laiką grojo kartu. O kūrybinių idėjų visada yra labai daug. Tarp kitko! Pats niekada nesijaučiau esąs muzikantas. Buvau toks tarpinis tipas: tarp muzikantų – rašytojas, tarp rašytojų – muzikantas. Toks personažas. Man visuomet buvo labai smalsu ir gyvybiškai svarbu kažką pamačius užrašyti eilėraštį. Rašymas išvis yra egoistinis reikalas – už tai, ką parašai, esi atsakingas tik vienas pats ir niekas tavęs nereguliuoja.

O grojimas? Labiau altruistinis?

Sakyčiau, tai optinė apgaulė. Bet kai grojome, atrodė, kad taip. Beveik neįmanoma papasakoti apie koncertus. Kadangi muzika buvo improvizacinė, scenoje niekada neskambėdavo visiškai taip pat, o kai pagaudavo draivas – liaudiškai tariant, duodavom garo – tie momentai būdavo žaviausi. Kai akivaizdžiai žinai, ką artimiausias penkias sekundes darys tavo kolegos ant scenos. Kažkokia nuojauta, intuicija. Ir nuo to žinojimo – toks kaifas, džiaugsmas! Tada atrodydavo, kad visi vienas kitą labai mylim.

„Kontrabanda“ prasidėjo 1990-aisiais. Kaip tuo metu atrodė Lietuvos muzikos scena? Koks buvo kultūrinis kontekstas?

Keistokas. Baiginėjosi tokių sovietmečio kaip-ir-roko-grupių laikotarpis. Jos jau buvo gavusios laisvės, tačiau repetuodavo gamyklose, fabrikuose ir oficialiai dar buvo užrašomos kaip vokaliniai-instrumentiniai ansambliai. Atseit grupėje groja patys medžio kombinato darbininkai. Štai toks laikas baiginėjosi ir atėjo didelė banga. Prasidėjo „Roko maršai“ – labai rimtas ir masinis dalykas. Koncertai vykdavo stadionuose, kaip mitingai. Mes visada buvome „iš krašto“, visgi šiek tiek teko dalyvauti. Jau tada buvo aišku, kad negrojame stadioninės muzikos, tai ne mūsų žanras. Nepasakyčiau, kad labai norėjome tuose stadionuose groti. Buvo aišku, kad tokiu atveju reikia groti atitinkamą muziką, atitinkamai atrodyti. Matėm puikių pavyzdžių, kurie grojo žvaigždės formos gitaromis, apsitempę lateksu, 27 laipsnių karštyje. Su kažkokiais dinozaurais ir drakonais [turimi omenyje „Tigro metai“, – red. past.]. Tačiau prie scenos muzikantai vieni kitiems, žiūrėk, vis kokį laidą su mėsa išlupa iš gitaros. Prasidėjo konkurencija. Pakvipo gal ne tiek pinigais, kiek šlove. O mes buvom paprasti vaikinai, niekada šitų dalykų nekandę, mūsų niekas nemokė, kaip reikia elgtis.

Egzistavo mados?

Buvo tos mados, bet tuo metu srautas buvo platesnis, viskas vienodai gerai sueidavo – ir hardrokas, ir metalas, ir artrokas. Nuo „Pink Floyd“ iki „Police“, ir visas popsas. Viskas visiems labai patiko. Gal tik džiazo mažiau klausėsi – tai buvo sudėtinga muzika.

Ar norėjote būti panašūs į kokią nors grupę?

Vargu. Klausydavomės visko, nebuvo vienos išskirtinės. Kadangi buvome susijungę iš kelių grupių, vieniems patiko Stingas, kitiems ledzepai, tretiems – „King Crimson“.

Kokia buvo jūsų paties mėgstamiausia grupė?

Claptonas, pinkfloidai, ledzepai, „King Crimson“ ir daugybė lengvesnių... Visko buvo daug. Tai buvo visavalgystė. Jeigu gaudavom Ninos Hagen įrašą – visi klausydavom. Nors ne visi suprasdavo, kas tai per stilius, kažkoks pankrokas... Toks totalus alkis. Viskas, kas mus pasiekdavo iš anapus uždangos, atrodė dieviškai gerai.

Tai jūs buvote „Kontrabandos“ idėjinis lyderis?

Nepasakyčiau, kad būtų buvęs vienas lyderis. Tik vėliau prasidėjo lyderystės ir galbūt trintys. Kiekvienas sau buvo lyderis. O aš po daugybės metų pradėjau galvoti, kad iš tiesų pagrindinė „Kontrabandos“ ašis, dėl kurios nesubyrėjome, buvo mūsų būgnininkas!

O kaip jus pasiekdavo grįžtamasis ryšys iš publikos? Gaudavote gerbėjų laiškus? Prieidavo ir pasakydavo, kad išleidote labai gerą albumą?

Buvo tokių dalykų. Laiškų neprisimenu, bet pažindavo gatvėje: „O, chebra, žinau, gerai varot!“ Kartą esu negavęs į skūrą vien todėl, kad grojau. Naktį ėjau Klaipėdoj, o priešais ėjo kompanija, kur akivaizdžiai duos. Nebuvo kur trauktis. Staiga vienas rusakalbis sako: „Pala, žinau jį! Geras!“ ir aš praėjau. Cha cha!

„Kontrabanda“ įrašė penkis albumus. Tiesa ar melas, kad keturi iš jų buvo leisti pogrindžio leidyklose?

Tos leidyklos buvo fikcija. „Old Bones Records“ iš tiesų neegzistavo. Albumą įrašydavome savo pajėgomis, ant viršelio reikėdavo kažką užrašyti, kad neliktų tuščia vieta. Tai ir užrašydavom.

Įrašinėdavote savo studijoje?

Ne. Pirmuosius albumus įrašėme Panevėžyje, ten, turbūt nelegaliai, įrašinėdavo grupes. Ir visai kokybiškai – magnetofonai buvo profesionalūs.

O kokie liko įsimintiniausi koncertai? Grodavote užsienyje. Ar to, ką pamatydavote ten, vėliau pasigesdavote Lietuvoje?

Užsienio buvo labai nedaug. Tik porą koncertų sugrojome kaip tikra „Kontrabanda“. Vienas jų – Maskvoje, visiškai beprotiškas Jimi Hendrixui skirtas koncertas. Po jo afterparčio vos likome gyvi. Kriminalinis toks. O į kitus koncertus – Švedijoje, Danijoje – važiavome su rock-poetry projektu.

Kaip jis vykdavo?

Skaitydavau tekstą, jį kuris nors muzikantas pasigaudavo, ir improvizuodavome. Būdavome tik sutarę, kaip pradėsime ir kaip baigsime. Keistos struktūros, kartais visai gerai pavykdavo. Švedijos festivalyje mūsų klausiusi publika liko išsižiojusi, nors visus tekstus skaičiau lietuviškai. Ekrane rodydavo tik kas trečio teksto vertimą. Turbūt buvo emociškai atpažįstama.

Devyniasdešimtieji. Subkultūros buvo gajus reiškinys? Ar buvo aišku, kad „Kontrabanda“ yra tam tikros subkultūros grupė?

Na, sakyčiau, viskas buvo gerokai paprasčiau. Subkultūra, vėlyvojo sovietmečio šou verslo teritorijoje, buvo tikroji kultūra. Popsas, estrada – nyki, neįdomi, melaginga kultūra. Tad visi kiti judėjimai tapo tam tikra pozicija. Nesvarbu, pankai ar metalistai – visi buvo bendras frontas. Buvo akivaizdu, kad popsas yra melas scenoje.

Kodėl?

Tas pompastiškumas... Puošnūs žodžiai, žodžio devalvacija – dvidešimt keturi nuostabiai gražūs žodžiai, kurie bendroj sumoj nereiškia nieko. Kai prisimenu sovietmečio oficialiąją kultūrą, apskritai – viską, pirmas vaizdinys galvoje – didžiulė melo krūva. Buvo meluojama devyniais aukštais. Visi gyveno sutartiniame pasaulyje, kur viskas labai sąlygiška ir tik grįžę į virtuvę žmonės pradėdavo šnekėti kaip normalūs.

Bet juk dabar irgi taip pat, ne?

Ne! Dabar tikėjimų ir ideologijų yra be galo daug. Iš vienos pusės gali sakyti, kad dabar – žiaurus kapitalizmas, turi viską pats padaryti, o jeigu nepadarai – esi lūzeris. Iš kitos pusės gali sakyti, kad mus valdo sąmokslas ir penki pasaulio bankininkai, reikia skubiai daryti proletarinę revoliuciją. Visa tai vyksta vienu metu. Skirtingais laikotarpiais didesni niekšai išlipa į viršų, paskui išlipa mažesni.

Grįžtant prie muzikos – klasikinis klausimas. Ar muzikoje svarbiau žodžiai, ar muzika? Kaip į šį klausimą atsako poetas?

Svarbūs tie žodžiai. Bet jie yra svarbūs kaip vienas iš sriubos komponentų. Reikia ir vieno, ir kito. Žodžiai kartu su muzika visai kitaip veikia. Kartais žodžiai gali būti labai primityvūs ir absurdiški, bet jeigu tiksliai atitinka muziką – pradeda veikti visai kitaip. Pagalvoji: „Kokios čia banalybės klausausi? Bet kaip gerai padaryta!“ Daugybė muzikos yra be teksto ir nieko daug nepraranda. Bet jeigu sugebi kelis komponentus sumesti į puodą ir pavyksta kažkas skanaus – kodėl gi ne?

O repas – muzika?

Muzika. Nors... Repas – labai arti poezijos. O kai pasiklausai bliuzo, kur sukasi vis tas pats kvadratas, nieko naujo, o žodžiai – tiesiog šnekos... Tai irgi poezija.

Kaip suprantu, „Kontrabanda“ kuriam laiko tapo „Rokfeleriais“, nes ėmėtės kito stiliaus?

Na, taip. „Kontrabanda“ buvo išsivaikščiojusi, tačiau vis dažniau vėl kildavo noras groti. Tuomet susiradom gitaristą – ieškojome tokio nestandartinio, kuris vakare nesakytų „ai, žinot, turiu eiti, chaltūrkę pagroti“. Kažkas mums pasakė, kad Gargžduose gyvena keistas žmogus, kuris groja užsidaręs rūsyje ir niekam nesirodo. Bet groja labai gerai. Mes susiradome tą žmogų, prisikvietėme į repeticiją.

Tiesiog jam paskambinote?

Kaip ir dera, tai padarė mūsų būgnininkas. Gitaristas atvažiavo, sugrojome pirmą repeticiją, viskas buvo labai gerai, tačiau visą repeticiją jis nekalbėjo. Vėliau pradėjome jo klausinėti, galbūt susitiksime ir kitoje repeticijoje... Ir jis sako: „Taip.“ Antroje repeticijoje kokius penkis žodžius pasakė. Jis buvo ir drovus, ir mažakalbis, ir tipiškas žemaitis. Su juo buvo smagu groti. Vėliau apie jį paaiškėjo įvairių detalių – pavyzdžiui, kad jis kolekcionuoja raktus.

„Rokfeleriuose“ buvo daug žmonių, net ir pučiamųjų grupė. Vienas kitas vis išvažiuodavo studijuoti į užsienį. Labai vargino amžina rotacija. Galų gale mūsų gitaristas visiškai netikėtai pasakė: žinote ką, metu viską, išvažiuoju į Škotiją ganyti avių. Ir išvažiavo. Iki šiol gyvena Škotijoje, turi savo dažytojų komandą, labai smarkiai dirba, daug uždirba ir tuomet važiuoja, tarkime, į Braziliją – pasiklausyti, ką žmonės groja. Taip pat nusipirko instrumentų, įsirengė namuose mažą įrašų studiją ir kuria sau. Toks jo gyvenimo būdas.

2003 m. interneto forume radau kelis sakinius apie „Rokfelerius“: Rokfeleriai – turtingiausi Lietuvos muzikantai. Grupė, kurios gitaristas dažnai neturi už ką nusipirkti duonos, bet pakelis „Prima“ ir naujos gitaros stygos visada guli nuplyšusių kelnių kišenėje. Grupė, kuri neturi tikro vadybininko, jau išleido antrąjį albumą, kuris nepasirodys shop’ų lentynose ar TV reklamose, bet tikiuosi kada nors papuls į mano rankas. Kažkas į šį komentarą atsako: Primos jie nerūko, šiaip visados tiktai Monte Carlo, o jei eini tai ir eik yra idealiausias gabalas ko nors fonui – visokiems pasisėdėjimams prie vyno butelio geresnio gabalo nežinau. Paskutinis jų koncertas buvo mano gimtadienio šventėj. Pagal idėją jie nėra vestuvių muzikantai, tačiau vykusiam renginiui užsisakyti juos galima.

„Monte Carlo“ iš tiesų rūkėm, bet ar grojome kokiame nors gimtadienyje?

Gyvenote rokstarišką gyvenimą?

Visai nežinau, kaip atsakyti. Gyvenome paprastai. Momentų būta visokių, bet iš tiesų gyvenome kaip paprasti žmonės, visi turėjome darbus ir nei vienas iš muzikos negyvenome. Siautulingos bohemos nebuvo.

Na, o ar anksčiau rokas buvo tikras, o dabar ne? Kokius dalykus jau galima įrašyti į Raudonąją knygą? Ko ilgitės?

Anksčiau rokas buvo tikras. Tačiau, kai jį grojome Lietuvoje, pasaulyje rokas jau buvo miręs. Kai kažkas pamato, kad reiškinys yra įdomus ir iš jo galima padaryti pinigus, jį pasiglemžia industrija. O industrija niekada nesibaigia – vieną keičia kita. Bet su tikrumu ir įdomumu tai neturi nieko bendro. Atrodo, kad to tikro roko galima ilgėtis.

Bet „Kontrabanda“ buvo autentiško roko grupė.

Manau, kad taip. Žiūrint iš distancijos, galėčiau pasakyti, kad buvome tikrai įžūlūs, nekreipėme dėmesio į madas, visiški bebaimiai. Kas dar galėtų sau tai leisti gyvenime?

Tai tokia ir pabaiga.

Labai jau aukšta nata baigėm.

Galite tarti ant žemės nuleidžiantį paskutinį žodį.

Padėėkooooti visieeems klauuuusyytojams.

---