Daina Dubauskaitė

„Aš esu ponks iš Plungės.“ Taip 1983-aisiais Juozas Milašius prisistatė Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniosios muzikos mokyklos (dabar – konservatorijos) priėmimo komisijai. Toks akiplėšiškumas ir plikai skusta galva, žinoma, negarantavo palankaus sprendimo, bet žodį užtarė dešimtmečiu vyresnis plungiškis Petras Vyšniauskas, vėliau pakvietęs Juozą į savo muzikos kolektyvą ir padėjęs įsidarbinti Filharmonijoje. Su šiuo saksofonininku ir vėliau ne kartą pynėsi J. Milašiaus, kurį šioje vietoje derėtų pristatyti kaip gitaristą, muzikiniai keliai. Prieš gilinantis į tai, kas J. Milašiaus gyvenime įvyko nuo atsikraustymo į Vilnių iki 2018-ųjų balandžio, – beje, penkiasdešimtojo gimtadienio, – dar būtina paminėti paties dažytus ir plėšytus marškinėlius su užrašu „Mokytojas pasmaugė taksistą“, kuriuos paauglys nešiodavo gimtojoje Plungėje. Tėvams teko aiškintis pareigūnams, o Juozui tai buvo dar vienas ženklas, kad metas iškeliauti.

Nuolatinis kismas, ieškojimas (gitarizmo kasinėjimas), neprisirišimas prie konkrečios muzikos srovės, projekto, juo labiau šabloninių įtakų – toks dialogo su J. Milašiumi, ne kartą vadintu Lietuvos džiazo scenos enfant terrible (nors pats savęs nelaiko nei džiazo muzikantu, nei scenos dalimi) leitmotyvas. Groti tai, ką galima vadinti avangardu, noizu, jis pradėjo intuityviai, nežinodamas apie panašių reiškinių egzistavimą: „Kai esi informaciniame vakuume, kaip buvo Sovietų Sąjungoje, arba sąmoningai stengiesi atsiriboti nuo meno informacijos srautų, galvoje užsikuria variklis, nuvedantis į išeitį, ir tai man daug įdomiau.“ Pasakoja anksti supratęs, jog pirmiausia verta išmokti klausytis, jausti garsą ir suprasti, kad garsas, vibracija tobulai egzistuoja visur aplinkui, jie nebūtinai turi būti skleidžiami muzikinio instrumento, būti „teisingi“.

Pripažindamas, kad gitara iki šiol jam yra žiauriai įdomi, J. Milašius siūlo į ją nežiūrėti kaip į instrumentą: „Kai mokaisi groti instrumentu, tavo smegenis jis ir užvaldo, ima diktuoti, tave valdyti, o ne atvirkščiai – išeiti iš instrumentalizmo labai sunku, bet tai man ir yra esmė.“ Dar J. Milašius mokėsi skambinti fortepijonu ir apskritai teigia, kad galima groti bet ką, bet kaip ir bet kuo. Čia pat pasidalina šiandien makabriškai skambančia beveik 30 metų senumo istorija iš Panevėžio: „Atvažiavome penkiese – gitara, bosas, saksofonas, klavišiniai, būgnai, ir nusprendėme groti ratu, keisdamiesi instrumentais. Tai įsiutino žmones, kurie mums iškvietė… miliciją.“ O Rusijoje iš P. Vyšniausko publika buvo atėmusi saksofoną.

Viename pirmųjų „Kaunas Jazz“ grojusiam J. Milašiui pareigūnų niekas neiškvietė, bet iš festivalio koncerto metu jis buvo išprašytas su apsauga ir visiems laikams: „Tais laikais groti buvo iš tiesų žiauriai sudėtinga, neįtikėtinai, kaskart eidavome kaip į kovą. Visi, ir publika, ir kiti muzikantai, buvo priešiškai nusiteikę, žmonės tiesiog bėgdavo iš salės, reikšdavo pretenzijas, rašydavo straipsnius, vadindavo mus ligoniais, peikdavo, kad nesiūlome nei turinio, nei formos.“ Veltis į diskusijas tokiais atvejais jis nebūdavo linkęs nei tada, nei dabar. 

„Kitiems muzikantams siūlydavau neklausyti vienas kito, negirdėti, groti automatiškai, kaip mašina, atlikti solinį veiksmą, net atmintinę prieš vieną koncertą buvau surašęs – ne natomis, o žodžiais, instrukciją, kaip reikia elgtis muzikoje“, – prisimena pašnekovas. Ir iškart išsigina, kad negalėtų būti dėstytoju, nes jam tai neįdomu. Nebent ryžtųsi jau mokantį groti žmogų, nusprendusį nebenorėti to mokėti, atmokyti.

Kalbėdamiesi apie artimesnį santykį su kitais muzikantais iškristalizuojame dvi pavardes. Tai – architektas ir garso menininkas kaunietis Darius Čiuta ir Dalius Naujokaitis, būgnininkas, 1995-aisiais emigravęs į Niujorką, dažnai grįžtantis į Lietuvą, Vilniuje organizuojantis džiazo festivalį. Įdomu, kad tuomet į JAV išvykti turėjo ir J. Milašius. Abiem smarkiai jauniems ir karštai užsidegusiems lietuviams, meniškai per ankštoje, dar tik ant kojų besistojusioje šalyje, vizas tuomet išrūpino Jonas Mekas, vyresniojo D. Naujokaičio brolio pažįstamas. Dalius išvyko, Juozas liko Vilniuje: „Mano dukra tuomet buvo dar kūdikis – sustojau ir pamąsčiau, kodėl aš turiu kažkur važiuoti pildyti savo egoistinių, net mistinių tikslų? Čia, Vilniuje, yra mažas žmogus, kuriam reikia tiesiog virti košę ir keisti vystyklus.“ Sprendimas neišvažiuoti netapo auka – muzikantas išduoda savo bičiuliui jau tuomet įrodinėjęs, kad ateis laikas, kai nebebus prasmės fiziškai draskytis ir lakstyti tarp žemynų. Kai bus galima sėdėti miške ir dirbti, labiau susitelkti į kūrybą, labiau išsigryninti tikslus ir motyvaciją, o jei darbas bus vertas dėmesio, jis jo ir sulauks. Pranašiška?

Eikime prie draugystės su Dariumi Čiuta. Ir čia yra istorija apie mišką bei tą paslaptingą būdą jame dirbant būti įdomiam visam pasauliui. Lietuviško interneto aušroje viena telekomunikacijų bendrovė parėmė kūrybinį J. Milašiaus ir D. Čiutos projektą. Pastarasis signalo laukė ŠMC, kartu su publika, o gitara su J. Milašiumi tūnojo gūdžiame miške, maždaug 30 km už Vilniaus. Projekte „dalyvavo“ ir daugybė storų kabelių, antenų ir kitokios technikos – visa tai šiandien jau atrodo archajiškai, o tuomet, sutikite, vizionieriškai.

Kitas bendras J. Milašiaus ir D. Čiutos projektas albumo pavidalu išleistas 2016 m. „Tai buvo įrašas ne dėl įrašo, kas iš esmės vargintų – mus vežė procesas, kuris vyko mums net nesusitinkant“, – pasakoja menininkas. Proceso pradžioje – paukštis, ankstyvą rytą pačiulbėjęs prie D. Čiutos namo Kaune. Čiulbesys buvo įrašytas ir internetu išsiųstas į Vilnių, kur beveik trejus metus Juozas ramiai ieškojo santykio su tuo paukščiu. Visą tą laiką įrašas buvo tobulinamas ir  siuntinėjamas pirmyn atgal, ilgai diskutuojant telefonu apie milimetrus, atspalvius, fonus, tylą… Tai buvo Vilniaus ir Kauno bendrystė garse.

„Mano credo nuo pat pradžių buvo nedaryti iš muzikos karjeros, verslo, savęs nekišti, neproteguoti, neorganizuoti“, – mintį apie tikslą, kuris savaime kenkėjiškai vargina, pratęsia J. Milašius. Muzika ir sklaida jo sąmonėje nėra susiję, todėl galbūt ir diskografija nėra tokia ilga, kokia galėtų būti. „Aš esu pats su savimi ir darau tik tai, kas man įdomu, tiek, kiek man įdomu. Darau su tais žmonėmis, kurie randa tam laiko.“ Iš tiesų, rasti laiko eksperimentams, procesams, kūrybai tuščioje erdvėje, tikslo neturėjimui, finansavimo neegzistavimui ir pasirodymų negarantijai šiais fondų ir programų įkvėptais laikais nėra paprasta. Tačiau J. Milašius, pasirinkęs vieno žmogaus kelią, dėl to neturi niekam jokių priekaištų.

Pasigirsta ir kauniečio kompozitoriaus, multiinstrumentininko Raimondo Eimonto vardas. Anot pašnekovo, šio žmogaus atrandamose ir kuriamose Kauno erdvėse – „durnose, be ryšio“, – groti visada malonu. Vilniuje jis šiandien išskiria Kirtimų kultūros centrą, „Braille Satellite“ festivalio komandos organizuojamus įvykius, po konvenciniu „Kabliu“ esantį rūsį.

Prisimindamas pirmuosius buvusiuose Geležinkeliečių rūmuose vykusius renginius pamini kraują. „Devyniasdešimt kažkelintais čia koncertus organizuoti pradėjo grupės „Antis“ narys Sniegius. Stoties rajonas tuomet buvo be galo pavojingas, tad nekeista, kad į vieną pirmųjų renginių įsiveržė vietiniai marozai ir padūrė jauną apsaugos darbuotoją, visur telkšojo tas raudonas kraujas.“ Tokios istorijos žmonėms, kuriems nauji džinsai reiškia tiesiog naujus džinsus, o Berlynas – per dvi valandas pasiekiamą vakarėlį, skamba keistai. Bet jie, galbūt dėl interneto greičio, – nesuprasi, juokauja ar rimtai pastebi pašnekovas, – šiandien daug imlesni ir atviresni naujiems garsams ir negarsams. Šablonų ir klišių kupinas sąstingis, kamavęs daugiau nei kelis dešimtmečius, baigėsi. Į muzikantus nebeskrieja buteliai, į sceną nebetenka lipti kaip į ringą. Nors galbūt tame irgi buvo žavesio? Noro užkariauti teritoriją, palenkti bent vieną žmogų į savo pusę?

„Konfrontacijos laikais turėjau vidinį tikslą sukelti impulsą – žinojau, kad pirminė reakcija greičiausiai bus labai neigiama, bet galbūt po tam tikro laiko tai taps postūmiu pasidomėti giliau? Tai energijos kelionė, transformacija. Juk žmogaus smegenys veikia kaip kietasis diskas, mes daugiausia nevalingai sintetiname gautą informaciją, siekdami savitos raiškos ir netgi ignoruodami šiuos dėsnius norime žengti truputėlį toliau. IMPULSAS“, – aiškina J. Milašius. Taip, pasitaiko žmonių, po kelių ar keliolikos metų prieinančių padėkoti už postūmį ar įkvėpimą.

Tokie žmonės galbūt lankėsi Menininkų rūmuose, kai jie dar nebuvo LR Prezidentūra, ir matė, kaip J. Milašius su gitara skrieja per sceną, kurioje ištempta viena styga. Arba „Lange“, kultiniame klube, kokio „niekur daugiau nebuvo ir nebus“, ar festivalyje „Vilnius Jazz“. Pašnekovas pripažįsta, kad dažniausiai lokacijos jam įsimena ne dėl akustikos ar kitų techninių niuansų, o dėl tūso ar laisvės dydžio. Džiaugiasi, kad šiandien jį labiau supranta jaunimas. „Jaunimas“? Ar tai reiškia, kad Juozas Milašius – senas muzikantas?

„Tokiu pradėjau jaustis prieš keletą metų. Man penkiasdešimt, nebėra to fanatiško džiaugsmo, mistinio tikslo kvapo, supranti, kad gyvenimas yra visoks ir būtų kvaila daužytis į krūtinę rėkiant „aš muzikantas“. Ne, aš nebenoriu būti „muzikantu“. Nesąmonė! Ir manęs tai visai neliūdina“, – beria naujai iškeptas penkiasdešimtmetis. Ir vardija mišką, upę, baidarę, durnas keliones, kolekcionavimą. Žinoma, plokštelių, kurių namuose turi tūkstančius. Labai daug, labai gerų, labai retų: „Čiuta sako, kad užsiimu muzikos archeologija, man įdomūs pirminiai šaltiniai, knisu, atseku, kas kam padarė įtaką, kam pasisekė pajudėti vos vos toliau.“

Prisimenant dar pradžių pradžią ir darbą Filharmonijoje, koncertus su P. Vyšniausku, įdomu, ar iš kelionių po Sovietų Sąjungą ir Vakarų scenas parsivežtų plokštelių ir šiandien yra kolekcijoje? „Už koncertus gaudavome gerus honorarus ir neturėdavome kur jų dėti – įstatymai vis keitėsi, nebuvo galima į Lietuvą įvežti valiutos, tai pirkdavau kokį magnetofoną, kurį namie buvo galima parduoti, ir, žinoma, gitarinio džiazo plokštelių, nors tuomet nelabai galėjau žinoti, ką verta pirkti“, – neslepia kolekcionierius, galintis pasigirti ir bičiulio slapčia iš televizijos išneštų „Betacam“ kasečių su koncertų įrašais rinkiniu. Taip, blokados laikais televizijose trūko kasečių, taigi ne vienas vertingas lietuvių pasirodymo įrašas buvo tiesiog sunaikintas. Po truputėlį, po iškarpą J. Milašiaus archyvas keliamas į „YouTube“. Alternatyvioji džiazo istorija? Juokiasi.

Beje, pardavus tą Vakaruose pirktą magnetofoną likusi pinigų suma prilygo metiniam mokytojo atlyginimui. Bet tai dar iki Nepriklausomybės atkūrimo, kuris sutapęs su CD formato įsigalėjimu, CD persirašymo galimybe ir dar daug kitų virsmų, daugelį muzikantų privedė prie rimtų pasirinkimų ir išbandymų. Pavyzdžiui, „Literatų svetainėje“, buvusioje intelektualų susibūrimo vietoje, jų stalelius užėmė banditų įvaizdį mėgstantys turgaus prekeiviai. Bet apie tai mes jau kalbėjome, į Niujorką išvažiavo tik vienas.

---