Vitalijus Gailius

Vilniaus knygų mugės dalimi tapusioje Muzikos salėje šiemet vyko įdomi diskusija neįmantriu pavadinimu „Ar vyksta proveržis Lietuvos džiaze?“. Įsiminė kontrabosininko Vyčio Nivinsko žodžiai: „Jeigu Vilniaus džiazo mokykla vadintume GTČ* trio, tai kas jų idėjas labiausiai reprezentuoja dabar? Manau, kad Liudas Mockūnas, „Sheep Got Waxed“, „Brave Noises“, „Džiazlaif“. Jie yra šalia tų idėjų ir jas vysto.“

Sensacijos, rodos, šiuose žodžiuose nėra. Tačiau klausantis ar skaitant interviu su jaunosios kartos muzikantais nesunku pastebėti, kad kalbai pasisukus apie įtakas ir tradicijas, minimi visai kiti vardai ar išvis vengiama pereiti į konkrečių kūrėjų, o neretai ir žanrų lygmenį. Vengiama save sprausti į rėmus. Tad ar racionalu kalbėti apie lietuviškosios tradicijos tąsą jaunųjų džiazo muzikantų veikloje?

Jaunoji karta – kas jie?

Pedagogo, džiazo istoriko Jono Rimšos straipsnyje Lietuvoje išskirtos trys džiazo kartos. Pirmoji – XX a. 7–8 dešimtmečiais pripažinimą pelnę muzikantai, tarp jų, be abejonės, ryškiausi Ganelino trio nariai bei pianistas Olegas Molokojedovas. Antroji pasirodo 9 dešimtmetyje. Ją reprezentuoja saksofonininkai Petras Vyšniauskas ir Vytautas Labutis, pianistas Gintautas Abarius, multiinstrumentininkas Skirmantas Sasnauskas, bosistas Leonidas Šinkarenka ir kt. Trečioji – 10 dešimtmetyje iškilę muzikantai: plejada pianistų – Dainius Pulauskas, Artūras Anusauskas,  Tomas Kutavičius, Egidijus Buožis, kontrabosininkas Eugenijus Kanevičius, saksofonininkai Liudas Mockūnas ir Janas Maksimovičius, trimitininkai Valerijus Ramoška bei Vytautas Grubliauskas,  perkusininkai Arvydas Joffė ir Arkadijus Gotesmanas, gitaristas Juozas Milašius ir kt. Na, o vėliau iškilusius muzikantus J. Rimša priskiria jauniesiems muzikantams. Tarp jų – saksofonininkai Kęstutis Vaiginis, Dovydas Stalmokas, pianistas Dmitrijus Golovanovas, perkusininkai Darius Rudis bei Marijus Aleksa ir kt.

Dabar J. Rimšos sąrašą galėtume pratęsti. Iškilo kolektyvai „Sheep Got Waxed“, „Brave Noises“, „Reinless“ ir daugelis kitų, kurių nariai tapo aktyviais scenos dalyviais. O kur dar jauni muzikantai, kurių negalėtume susieti su konkrečia grupe – pianistas Richardas Banys ar Giedrius Nakas.

Santykis su Ganelino-Tarasovo-Čekasino palikimu

Pašnekesiai apie Lietuvos džiazo istoriją vargu ar įmanomi apeinant Ganelino trio tradiciją, kuri dažnai pavadinama ir tiesiog Vilniaus mokykla. Vis dar ieškoma tų tradicijų tąsos dabartinių muzikantų kūryboje, nors nėra neginčytino sutarimo, jog tai tikrai galime vadinti mokykla. Savo mintimis pasidalinti sutikęs jaunosios kartos saksofonininkas Kazimieras Jušinskas („Katarsis4“, „Džiazlaif“, „Brave Noises“) prasitarė, kad, jo manymu, būtų sunkoka išskirti Lietuvos džiazo mokyklą, juo labiau Vilniaus. Muzikantų bendruomenė nėra didelė ir autoritetai tikrai daro įtaką jauniems muzikantams, tačiau, pasak pašnekovo, tai nesuformuoja mokyklos.

Tarp muzikantų, su kuriais pavyko pabendrauti, kvestionuojančių GTČ indėlį į Lietuvos džiazo istoriją nebuvo. Tačiau gilinantis į trio tradicijų aktualumą ir tęstinumą dabartinėje scenoje visų pirma reikia pasakyti, kad didžioji dalis jaunųjų pašnekovų sakė, kad visai nėra klausę ar, geriausiu atveju, tik viena ausimi yra girdėję šio trio įrašų. Tarp jų – ir tų kolektyvų, apie kuriuos užsiminė V. Nivinskas, nariai. Taigi kalbėti apie tiesiogines įtakas nevertėtų.

Antrasis niuansas – gana akivaizdi praeities ir dabarties takoskyra. Jaunoji karta skeptiškai žvelgia į bandymus ieškoti Ganelino trio tradicijų atspindžių jų kūryboje. Paulius Vaškas („Sheep Got Waxed“, „Džiazlaif“), Simonas Šipavičius („Sheep Got Waxed“) ir Danielius Pancerovas („Džiazlaif“, „Katarsis4“), paklausti apie trio tradicijų tąsą savo kūryboje, teigė maną, kad tai tėra noras dirbtinai pritempti juos prie lietuviško džiazo tradicijos. Panašumų su GTČ jie savo kūryboje nematą. Senosios kartos muzikos apraiškų savo kūryboje taip pat nėra linkę matyti gitaristai Žygimantas Bačkus („Bete Smate“, „CinAmono“), Tadas Petkevičius-Grajauskas („Ąžuoliniai berželiai“). Apie tiesioginės įtakos jaunajai kartai nebuvimą užsimena ir Jievaras Jasinskis („Reinless).

Panašaus požiūrio laikosi kontrabosininkas Aurelijus Užameckis („Džiazlaif“). Anot jo, jaučiamas perdėtas trio heroizavimas, o dabartinė džiazo/improvizacinės muzikos karta nėra tiesiogiai šio trio paveikta, nelaiko jo savo įkvėpėjais ir išvis jų neklauso. Aiškią skirtį pabrėžia ir Mindaugas Stumbras („Brave Noises“): „Šiuolaikinį Lietuvos džiazą sunkiai susiečiau su tuo, kas vyko prieš 30–40 metų. Mano manymu, toks didelis jaunosios džiazo kartos proveržis įvyko dėl galimybių keliauti, studijuoti užsienyje, didesnės muzikos sklaidos. Tarp GTČ ir šių dienų džiazo scenos žioji didžiulė praraja.“

Aiškią takoskyrą tarp laikotarpių regi ir Klaipėdos džiazo orkestro vadovas Kęstutis Sova. Anot jo, mokymosi sąlygos bei savišvieta nebėra apribotos geležinės uždangos, priėjimas prie muzikos yra visiškai laisvas, todėl jaunoji karta vystosi apsupti visiškai kito konteksto.

Kiek nuosaikesnės pozicijos laikosi trimitu ir klavišiniais grojantis Mantvydas Pranulis („Brave Noises“). Jo manymu, Ganelino trio būdinga laisvė improvizuoti/eksperimentuoti yra padariusi įtaką naujiesiems kolektyvams. Pasak pašnekovo, jaunoji karta yra dalis tos laisvosios tradicijos, kurią paliko vyresnieji. Tokiam požiūriu antrina vokalistė, kolektyvo „CinAmono“ narė Laura Budreckytė. Anot jos, šiandien Ganelino trio nariai vis dar yra autoritetai ir priduria, kad jų įtaka muzikantams ar mokymo tradicijoms neabejotinai išlikusi, juolab kad jie patys dėsto ir veda mokymus, koncertuoja, lankosi festivaliuose. Apie tradicijos aktualumą taip pat kalba pianistas D. Golovanovas („Infiltrators trio“), nors priduria, kad žmonių, atidavusių savo gyvenimus džiazo muzikai, įtakų ir žinių ratas yra gerokai platesnis nei vien Lietuvos džiazas. Ypač tų kūrėjų, kurie gimė nepriklausomoje Lietuvoje ir turėjo galimybę gerti žinias ne tik iš vietinių šaltinių.  

Verta atkreipti dėmesį, kad dalis muzikantų bandė samprotauti apie pedagoginę trio tąsą. J. Jasinskio manymu, V. Čekasino muzikavimas bei pedagoginė veikla ir lietuvių džiazo saksofonininkų gausa nėra tik sutapimas. Kadangi studijuodami susidūrė su GTČ narių mokiniais, apie tikėtiną pedagoginį tęstinumą užsiminė ir S. Šipavičius, P. Vaškas, D. Pancerovas, K. Jušinskas.

Tačiau vėlgi kalbėti apie unikalią ir savitą pedagoginę mokyklą būtų per drąsu. Mokyklai reikalinga aiški koncepcija, pagrįsta unikaliais metodais ir principais, kuriu tąsa būtų užtikrinama per nuolatos ruošiamus naujus mokytojus. Ganelino trio atveju galima kalbėti nebent apie tam tikrus fragmentiškus pedagoginius impulsus, kurie galimai turi tąsos. Kitas klausimas, ar detali pedagoginės minties analizė neatskleistų, kad tai viso labo kažkieno kito kadaise sugalvotų metodų tąsa, o ne nauja, savita metodika?

Žvilgsnis kitu kampu

O ką apie jaunųjų muzikantų santykį su tradicija mano vyresnieji kolegos? Perkusininkas V. Tarasovas sakosi negalįs įvardyti, kiek toji tradicija aktuali, tačiau vienareikšmiškai ji tęsiasi, taip pat ir jaunųjų atlikėjų gretose. Kita vertus, jo manymu, pedagoginės tąsos nėra. Dalinai tuo užsiima tik Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dėstantis L. Mockūnas bei Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje dirbantis V. Labutis. Pasak V. Tarasovo, didžiausia bėda ta, kad daugelis dėstytojų nelabai supranta, ką darė GTČ, ir įstumia mokinius į tradicinių kūrinių rutiną. Žinoma, pravartu pažinti standartus, tačiau aukštosios mokyklos užduotis kita – atskleisti muzikanto asmenybę ir suteikti galimybių atrasti savitą kalbą, o ne užsiiminėti kopijavimu.

LMTA Džiazo katedros vedėjas, pianistas A. Anusauskas prisiminė, kad 1983 m., jam stojant į tuometinę Vilniaus konservatoriją, daugelis studentų prieš tai muzikos mokslus krimsdavo arba M. K. Čiurlionio, arba  B. Dvariono mokyklose. Ganelino trio saksofonininkas V. Čekasinas darbavosi pastarojoje. Iš dvarionkės atėjusiems studentams GTČ saksofonininko pedagoginė tradicija ir palikimas tikrai buvo juntamas, tačiau apie kitą dalį studentų to paties pasakyti negalima. Vadinasi, anuomet taip pat egzistavo kelios kryptys.

Kaip pasakoja A. Anusauskas, vėliau V. Čekasino karjeroje buvo ir LMTA etapas. Jis vadovavo šios įstaigos bigbendui, tačiau ilgėliau akademijoje neužsiliko. Jo mokiniai V. Labutis, L. Šinkarenko tęsė darbus B. Dvariono mokykloje, o LMTA ėjo savo keliu, todėl karta, kuri baigė studijas po 2001 m., iš esmės nelabai turi ką bendra su Ganelino trio. Galima išskirti tik L. Mockūną, kuris, dėstydamas LMTA bei būdamas V. Čekasino mokiniu, gali perduoti dalį trio tradicijos.

LDF prezidentas J. Grickevičius buvo linkęs pritarti V. Nivinsko išsakytai minčiai, kad GTČ tradicijos tąsą galima įžvelgti, tačiau pabrėžė, kad Vilniaus mokyklos egzistavimas yra diskutuotinas klausimas. Jo manymu, tam tikra tąsa juntama per V. Čekasino mokinį L. Mockūną, o ir pats V. Čekasinas vis dar dirba Vilniaus kolegijoje. Vis dėlto J. Grickevičius pridūrė, kad įtakos dabartiniams muzikantams yra globalios. Globalumo aspektą pabrėžė ir Niujorke gyvenantis, bet į Lietuvą vis sugrįžtantis ir su jaunimu aktyviai bendradarbiaujantis perkusininkas Dalius Naujokaitis. Pasak jo, dabar jauni muzikantai mato daugybę tradicijų ir netradicijų iš viso pasaulio, tad GTČ nėra vieninteliai, kurių tradicija yra aktuali.

Džiazas – tik dalis kūrybinio pasaulio

Stebint dabartines globalias muzikos pasaulio tendencijas, matyti grynųjų žanrų nykimas, kurį, labai tikėtina, nulėmė milžiniški informacijos srautai ir lengva prieiga prie jų. Norint išgirsti baroko epochos kompozicijų, zulusų tradicinės muzikos, džiazo klasikos ar radikalių šių dienų eksperimentų, pakanka vos kelių pelės paspaudimų.

Muzikantas, per savo gyvenimą susidūręs su šimtais skirtingų muzikinių tradicijų, savo kūryboje ima plakti, rodytųsi, kadaise diametraliai priešingais laikytus žanrus. Tokios tendencijos pastebimos ir Lietuvoje. Nereikia unikalios klausos, kad klausydamas su džiazu siejamų jaunosios kartos muzikantų išgirstum, jog jie gerokai peržengia tradicinio džiazo suvokimo ribas. Tai pripažįsta ir patys kūrėjai.

Beveik visus, sutikusius pasidalinti mintimis, vienija panašus požiūris į džiazą ir muziką apskritai. Jiems svetimas savęs spraudimas į stilistinius rėmus, o džiazas – tai tik vienas, toli gražu ne vienintelis, iš inspiracijos šaltinių. Gitaristui P. Vaškui nueitas džiazo mokyklos kelias leido išlaisvinti galvoje kirbėjusias mintis ir leido suprasti, kad kūryboje galima jungti ką tik nori. Taip pat gitara grojantis Ž. Bačkus privengia tapatinimosi su džiazu. Iš skirtingų šaltinių semdamasis tai, kas sužavi, jis lipdo savitą skambesį. Būtent dėl to su džiazu savęs sieti nėra linkęs ir laiko šį stilių tik vienu iš inspiracijos šaltinių. Netgi kiek tradiciškesnio džiazo kolektyvų „Reinless“ ir „CinAmono“ atstovai – J. Jasinkis ir L. Budreckytė – taip pat dairosi įkvėpimo už džiazo ribų, ieškodami naujų išraiškos priemonių nuolat eksperimentuoja su skirtingomis muzikinėmis tradicijomis.

Bene geriausiai jaunosios kartos muzikantų gretose vyraujančias tendencijas iliustruoja K. Jušinsko žodžiai. Paklaustas, ar džiazas svarbus jo tapatybei, jis sakė: „Mano tapatybei svarbi muzika, kadangi tai man pati artimiausia saviraiškos forma. Muziką stengiuosi groti įvairią ir į muzikinius rėmus savęs nestatau.“

Atvirą jaunosios kartos požiūrį pastebi ir V. Tarasovas. Pasak jo, jaunimas žengia koja kojon su laiku. Fanko ar džiazroko era baigėsi arba ji įgauna sudėtingesnes muzikinės koncepcijos formas, kaip kad „Reinless“ kūryboje. Pašnekovas džiaugėsi, kad jaunimas grįžta prie akustinių garsų, svingo, tačiau nekopijuoja to, kas buvo, o kuria savitą skambesį. „Jei jaunoji karta į muziką žvelgia itin plačiai, tai man yra didžiausia laimė“, – sako ir A. Anusauskas. Pasak pašnekovo, tai parodo, kad mūsų mokykla ne konservatyvi, bet progresyvi.

Apibendrintai galima pasakyti, kad jaunosios kartos saitai su Lietuvos džiazo istorijoje gilius pėdsakus palikusiu Ganelinio-Tarasovo-Čekasino trio nėra perdėm tvirti. Jaunimas supranta vyresniųjų kolegų reikšmę praeityje, tačiau save regi kitų įtakų bei tradicijų akivaizdoje. Jie nuolat ieško, domisi, stengiasi kurti savitą muzikinę kalbą, o džiazas, kaip žanras ar mokykla, jiems tik vienas iš, bet toli gražu ne vienintelis.

---

* Viačeslavo Ganelino, Vladimiro Tarasovo ir Vladimiro Čekasino trio trumpinys. 2017 m. V. Ganelinas spaudoje išplatino savo nuomonę dėl šios santrumpos ir narių indėlio trio veikloje. Jis nėra patenkintas GTČ trumpinio įsigalėjimu, jo manymu, pagal trumpinimo taisykles turėtų būti GČT. Tačiau atsižvelgdami į GTČ santrumpos populiarumą ir įsigalėjimą, tekste vartosime pastarąjį variantą.

---