Praėjusiais metais Lietuvos muzikos informacijos centro rubrika „Kompozitoriaus teritorija“ siekė geriau susipažindinti su šiandien kuriančių kompozitorių erdvėmis ir kasdienybe, atverti duris į paslaptingą ir kartais sunkiai kitiems pažinią kūrėjo rutiną. Kažko panašaus prieš daugiau kaip 45 metus ėmėsi ir fotografas Valerijus Koreškovas, nufotografavęs visus tuomečius Lietuvos kompozitorių sąjungos narius – kompozitorius ir muzikologus. Ryškų prisiminimą jo atmintyje įrėžęs „projektas“ – jo paties pasakojime, kurį užfiksavo muzikologė Rasa Murauskaitė.

---

Juozo Gaudrimo „projektas“

Tada buvau reporteris ir bendravau su muzikologu Juozu Gaudrimu. Jis paruošė monografiją apie Lietuvos kompozitorius ir muzikologus, kurią reikėjo iliustruoti. Netiko tos „pasinės“ tarybinės nuotraukos – reikėjo gyvų, kad kompozitoriai ir muzikologai būtų realaus amžiaus, laikmečio. Kartą jis man pasakė: „Valerijau, darom šitą darbą. Pabaigęs suprasi, ką padarei. Čia bus istorijai“.

Tuometiniam Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininkui Eduardui Balsiui pritarus, 1971 m. prasidėjo realūs darbai: sąrašas, telefonai, adresai – susiskambini, atvažiuoji. Viską dariau pats. Esu dėkingas Gaudrimui už tokią galimybę įamžinti asmenybes. Iki šiol turiu jo knygą, visus portretus. Tai mano kūrybinis turtas, tačiau šis archyvas nėra mano nuosavybė – jis visuomenės.

Mano darbas truko 2 metus, nufotografavau visus Lietuvos kompozitorių sąjungos narius, kurių tuo metu buvo 75. Padarius visą ciklą, Filharmonijoje Vilniuje buvo surengta paroda, kurią palankiai įvertino ir tuometinė valdžia, ir muzikos bendruomenė, ir visuomenė. Džiaugiuosi, kad Lietuvos kompozitorių sąjunga iki šiol išsaugojo originalias ekspozicines parodos fotografijas ir fotografinius atspaudus. Pagal savo tvarką aš padarydavau po 15–20 kontrolinių atspaudų, kad Juozui Gaudrimui būtų lengviau atrinkti tinkamus knygai. Tokiu būdu buvo padaryta apie 2000 fotografijų, kurias aš perdaviau Kompozitorių sąjungai. Jos iki šiol pasirodo įvairiuose ekranuose ir puslapiuose.

Frazės visam gyvenimui

Būna, išgirsti vieną kartą kokią frazę, ir ji visam gyvenimui išlieka, it žiburys. Pirmąją tokią išgirdau iš Juozo Miltinio. 1965 m. aš pradėjau dirbti „Vakarinėse naujienose“, o Miltiniui netrukus suėjo 60 metų. Žurnalas „Teatras“ parašė didelį straipsnį apie Panevėžio teatrą, kur visi važiuodavo spektaklių žiūrėti. Sutarėme, kad pas jį atvyksiu. Po repeticijos nuėjome į Miltinio kabinetą ir aš supratau, kad įkliuvau. Tame kambaryje buvo tik viena lemputė, lentyna su knygomis per visą sieną ir nukrautas stalas. Jokio interjero, nėra už ko užsikabinti. Aš, 20 kelių metų jaunuolis sakau: „Tamsta, Jūs gi režisierius. Padarykime jums sceną. Nukraukim knygas nuo stalo“. O jis: „Įdomu“. Bet vis tiek nėjosi fotografuoti. Vėl sakau: „Maestro, reikia Jums kažkur dėti rankas. Gal, tamsta, galite paimti į ranką taurelę?“ Jis pažiūrėjo ir pasakė: „Jūs teisus. Taurelė – intelekto dalis“. Tai pirmoji frazė.

1975 m. buvo minimas Čiurlionio šimtmetis ir Lietuvos kompozitorių sąjungos delegacija važiavo atidengti paminklo į Druskininkus. Į delegaciją mane pasikvietė Eduardas Balsys. Jau buvau jį fotografavęs, todėl žinojau, kad jis serga. Atidarymas gražiai praėjo, bet važiuojant atgal į Vilnių pastebėjau, kad jis liūdnas. Kadangi mūsų santykiai buvo draugiški, o aš toks „nachalas“, paklausiau: „Ko toks nusiminęs, juk šventė! Bet suprantu, turbūt jauti, kad netrukus gali tekti išeiti...“ O jis: „Tu teisus. Galvoju, ką dar galiu padaryti“. Ši frazė – antroji, įsiminusi man visam gyvenimui. Iš visų susitikimų, pokalbių, kurių mano gyvenime buvo labai daug... Tos frazės – savotiška gyvenimo ašis.

Procesas

Štai Ona Narbutienė, Jadvyga Čiurlionytė – tikra klasika... Čia ir Raudonikis. Štai čia – išskirtinė Giedriaus Kuprevičius nuotrauka, visuose almanachuose buvusi. Visada nuotraukas darydavau ne šiaip, o konceptualiai. Fotografas, Lietuvos fotografijos meno draugijos steigėjas Algirdas Macijauskas mane yra pavadinęs fotografijos konceptualistu. O štai čia – Julius Juzeliūnas, Feliksas Bajoras, Benjaminas Gorbulskis, muzikologė Dana Palionytė. Radai pažįstamą? Tai pataikiau!

Visi man jie buvo palankūs, bičiuliški, nė su vienu nesusipykome. Daugiausia fotografuodavau jų namuose, bet pasitaikydavo įvairių situacijų. Paprastai su savo fotoaparatais „Zenit“ ir „Iskra“ padarydavau net po 125 vieno žmogaus kadrus. Tai reiškia – pusantros valandos trunkantį procesą be pauzių. Kol prisitaikau, randu vieną kadrą, „užgaudau“... O būdavo, kad per dieną nufotografuodavau ir keturis kompozitorius ar muzikologus.

Nepaisant didelio Kompozitorių sąjungos narių užimtumo, jie fotografuodavosi noriai, o nusifotografavę likdavo laimingi. Galbūt čia buvo ir savimeilės elemento, o ne tik principo „reikia“. Be to, žinojo, kad esu ne šiaip 30-metis vaikinas, o profesionalus fotografas, turintis praktikos. Iš tikrųjų, visą „muzikos mokyklą“ praėjau fotografuodamas Filharmonijoje. Dieną važiuodavau daryti reportažų į gamyklas, o vakare – į Filharmonijos koncertus. Tad mane tuo metu pažinojo visi.

Nuotraukų režisierius

Neturėjau teisės galvoti apie tai, kokios jie asmenybės. Mane domino vienintelis dalykas – kadras. Tačiau iš jų veidų dažnai nuspėdavau ir charakterį. Kažkada, atsimenu, pas mane atėjo Juozas Domarkas. Jį ir jo orkestrą pirmąkart fotografavau dar 1964 m., Filharmonijoje. Pažiūrėjo į nuotraukas ir pradėjo juoktis: „Valerka, juokinga, bet tu taip atspėji charakterius!“.

Turiu daug sentimentų. Pavyzdžiui, Raudonikio nuotraukoje justi svajonė – man ji patinka. Fotografuodamas žiūrėjau į žmogų ir ieškojau, už ko būtų galima užsikabinti. Žmogus turėjo gyventi prieš mano aparatą. Būdavo, paprašau sugalvoti kokią nors melodiją ir žmogus susimąsto, veidas iškart pasidaro kitoks, tikras, gyvas. Ėjau režisūriniu keliu – statydavau scenas.

Giedriaus Kuprevičiaus nuotrauką įkvėpė Modiglianis. Kaip tik prieš jį fotografuodamas lankiausi Maskvoje, Puškino muziejuje, kur apžiūrėjau prancūzų dailininkų parodą. Ten pirmą kartą pamačiau Modiglianio paveikslus. Paskui, jau Venecijoje, mačiau tūkstantį jo piešinių. Šio dailininko stilius mane įkvėpė. Kuprevičių nufotografuoti turėjau per valandą. Sutariau su Giedriumi, o jis kaip tik turėjo harmonijos pamoką. Atėjau, matau, natos, gražus piešinys, simpatiškas vaikinas. Nusprendžiau čia ir dirbti. Pamačiau jo nosį ir iškart už to užsikabinau. Vėliau ta nuotrauka atsirado visuose tarybiniuose almanachuose, taip pat Vokietijoje.

Tos dienos vakarą turėjau fotografuoti ir jo tėvą, Viktorą Kuprevičių – tai su šiuo mes susipykome... Jis turėjo groti Kauno karilionu. Susitarėme fotografuotis apačioje, o ten buvo tamsu. Aš jam sakau: „Tamsta, negaliu fotografuoti. Čia tamsu ir niūru“. Kaip jis supyko! „Kaip taip, juk skyriau laiko! – pasipiktino jis. O aš vėl: „Negaliu, techniškai neišeis“. Tai supyko ir išėjo groti. Jau vėliau nusiunčiau Giedriui jo paties nuotraukas, kad pasirašytų. Jis parodė tėvui ir tada šis paskambinęs pasakė: „Fotografuojam kada tik nori“.

---

Valerijaus Koreškovo fotografijos: