Kalbina Toma Vidugirytė

2017-ieji elektroninės muzikos grupei „Golden Parazyth“ buvo produktyvūs. Grupė pristatė daug naujos kūrybos ir surengė ne vieną koncertą. Pasirodymai VU Botanikos sode bei Šv. Kotrynos bažnyčioje nustebino ne tik alternatyvios muzikos grupei neįprastomis erdvėmis, bet ir akustiniu skambesiu. Per pastaruosius tris mėnesius Giedriaus Širkos ir Aurimo Vilkišiaus duetas jau spėjo išleisti keletą naujų kūrinių, koncerto Šv. Kotrynos bažnyčioje vaizdo įrašą, o dabar intensyviai ruošiasi balandžio 15 d. vyksiančiam koncertui dar vienoje naujoje erdvėje – Kongresų rūmuose.

---

Kodėl nusprendėte išbandyti naujas, jums ir jūsų klausytojams ne visai įprastas erdves? Ko tikėtis artėjančiame koncerte?

Truputį pakitus mūsų muzikos stiliui, natūraliai keitėsi ir koncertinių erdvių pasirinkimas. Esame daug kurianti grupė ir kaskart sugrojame bent keletą premjerų, todėl koncertams reikia daug pasiruošimo. Jis užtrunka nuo 3 mėnesių iki pusmečio, priklausomai nuo to, kiek kviestinių muzikantų įtraukiame. Kongresų rūmų scenoje būsime penkiese: prie manęs ir Aurimo prisijungs Ernestas Germanovič (bosinė gitara), Aleksandras Rogoža (būgnai) ir gitaristas Marius Meilūnas iš grupės „Pilnatys“. Šį kartą planuojame net penkias ar šešias premjeras. Tarp jų – jau pristatytos dainos „At My House“ ir „Forbidden Fruit“.

Kuo naujieji kūriniai išsiskiria iš kitos jūsų kūrybos?

Esame gana eklektiška grupė. Turime įvairių dainų: nuo akustinių baladžių iki sunkių triphopinių kūrinių. Mūsų klausytojai yra mąstantys ir muziką mylintys žmonės. Jie supranta, kad, nors ir kuriame skirtingais formatais ir siūlome įvairų skambesį, išlaikome savo esmę, identitetą. Šiemet planuojame ir naują albumą. Gali būti, kad jis pasirodys rudenį.

Kas svarbiausia grojant nepažįstamose, dar neišbandytose erdvėse?

Visada reikia apsiprasti. Kiekviena erdvė yra specifinė, tačiau dirbant su gera komanda, po ilgo ir nuoseklaus soundcheko, galima drąsiai žengti į sceną. Mes nuolat galvojame apie naujas vietas – ir klipų filmavimams, ir koncertams, nes norime surasti žiūrovams patraukliausias bei mums priimtiniausias erdves. Rudenį planuojame grįžti į Šv. Kotrynos bažnyčią. Taip pat svarstome apie „Žalgirio“ arenos amfiteatrą – tai akustiškai palanki erdvė, kur galbūt taip pat išbandysime savo naują muziką.

Per daugiau nei dešimt gyvavimo metų grupė palaipsniui keitėsi, brendo. Mažėjo elektronikos ir koncertuose prisijungė daugiau muzikantų. Kokius „Golden Parazyth“ matysime ateityje?

Pradžioje muziką kūrėme sintezatoriais ir kompiuteriais, ją lydėjo gyvi mano ir Aurimo vokalai. Dabar mums reikalinga didesnė grupė, nes jau kurį laiką patys studijoje įrašinėjame gyvus instrumentus: bosus, gitaras, būgnus. Dviese gyvai negalime to išpildyti, todėl samdome kitus muzikantus. Vienam koncertui pasikvietėme styginių kvartetą, o muzikinio filmo „Simple Man“ kūrimo metu – aštuonis pučiamuosius. Planuojame ir albumus įrašinėti drauge su muzikantais, gyvų sesijų studijoje metu, kaip senais gerais laikais.

Dabar nusistovėjo organiškas mūsų penketas: Marius, Ernestas, Aleksandras ir mudu su Aurimu – grupės senbuviai. Tokią grupę klausytojai matys ir girdės ateityje. Mūsų vienintelė svajonė – kurti ir būti klausomiems. Gyvenimas tuo ir įdomus, kad pats nustebina įvairiomis galimybėmis.

Kiek jums svarbu, kad klausytojas girdėtų jūsų dainų žodžius? Kiek patys skiriate dėmesio kitų atlikėjų tekstams?

Tai priemonė pasiekti žmogų, tačiau klausytojas pirma išgirsta muziką, o tik tada gilinasi į jos formą, ritmą, stilių, tekstą. Žodžiai mūsų ir kitų atlikėjų kūryboje labai svarbūs, tačiau viskas prasideda nuo garso ir dainoje užkoduoto jausmo. Jeigu jis nepaliečia klausytojo, joks tekstas nepadės.

Kokie muzikantai jus įkvepia?

Labiausiai įkvepia tos grupės, kurios atiduoda viską, ką tik gali atiduoti, ir nemeluoja nei sau, nei klausytojams. Iš tikrųjų mes tiesiog norime būti solidi grupė, kuri groja savo kūrybą, bėgant laikui keičiasi ir išlieka aktuali. Nenorime tapti fosilijomis kaip „Scorpions“. Senatvę verčiau leisti su šeima užmiesčio sodyboje.

Lyginant Lietuvos ir užsienio atlikėjus neretai pasakoma: „Kaip lietuviams tai neblogai.“ Kalbama apie ribotas galimybes Lietuvoje, mažą rinką... Ko trūksta, kad atlikėjai laikytų save lygiais užsienio žvaigždėms?

Pasakymas „kaip lietuviai“ įstrigęs ir atlikėjų, ir klausytojų galvose. Jis būdingas ir kitų meno ar verslo sričių atstovams. Atrodo, kad lietuvis pajėgus padaryti tik tam tikrus dalykus, o kiti jam neįkandami. Manau, kad šis nepilnavertiškumo kompleksas yra kartos dalykas. Kada nors gal sakysime „kaip europiečiams tai visai neblogai“.

Ko, jūsų nuomone, trūksta Lietuvos muzikos kultūrai? Ką vertinate iš vietinių atlikėjų?

Labai trūksta valstybės paramos ir truputį kitokio požiūrio į jauną muzikantą, jauną menininką. Važinėdami po Europos showcase muges ir festivalius, matome, kaip baltarusiai, estai, latviai kooperuojasi, gauna valstybinį finansavimą, kad galėtų tinkamai prisistatyti užsienyje, koncertuoti, užmegzti tarptautinius ryšius. Mes turime ką pasakyti pasauliui, turime daugybę jaunų, veržlių, originalių grupių. Tarkim, „Sheep Got Waxed“, „Garbanotas bosistas“, Migloko ir kiti. Tačiau dažnai pritrūksta paskatinimo iš savų.