Radvilė Buivydienė

Laikais, kuomet muzikos industrija išgyvena ne patį geriausią savo istorijos etapą, vis dar yra kovojančių ir besistengiančių, kad muzikos vartotojus pasiektų legalūs produktai. Internete randasi vis daugiau įvairių rūšių intelektinę nuosavybę saugančių platformų, kuriose už nedidelį mokestį galima legaliai klausytis muzikos, žiūrėti filmus ar parsisiųsti vizualinės medžiagos. Tuo tarpu natų verslas, ypač atsiradus kopijavimo aparatams ir internetui, susiduria su dar didesniu piratavimu nei iki tol. Sunku kontroliuoti net ir legaliai parduodamų skaitmeninių natų kelius, todėl natų leidėjai ir pardavėjai yra priversti imtis ne tik savo veiklos optimizavimo, papildomų verslų, bet ir edukacijos. Apie tai, kokia situacija šiuo metu vyrauja natų versle Lietuvoje ir pasaulyje, kalbamės su vienu iš „Natų knygyno“ įkūrėju Vygintu Gasparavičiumi ir knygyno direktore Orinta Budnikaite.

---

Vygintai, kaip gimė „Natų knygynas“?

Vygintas Gasparavičius: Čia tokia sena istorija. Aš tada dirbau Lietuvos kultūros fonde, kuris turėjo panaudai patalpas Gedimino prospekte – tuo metu ten buvo įsikūręs knygynas „Nata“. Kadangi knygynas savo funkciją jau vykdė ne kaip, o aš tuo metu buvau labai jaunas ir aktyvus, gavau mandatą spręsti šį klausimą. Tada 2002 metais drauge su Eugenijumi Butvydu įsteigėme viešąją įstaigą „Natų knygynas“ ir pirmas mūsų uždavinys buvo susirinkti visas Lietuvoje išleistas natas.

Orinta Budnikaitė: Tikslas buvo prekiauti tik muzikine literatūra, be jokių kitų knygų.

VG: Tačiau surinkus viską Lietuvoje vaizdas buvo liūdnas – natų buvo mažai. Tai buvo likučiai iš senų leidyklų, o naujos leidybos beveik apskritai nebuvo. Todėl mes supratome, kad reikia ieškoti asortimento. Vienas iš pirmųjų darbų – kartu su Eugenijum ir Žana Lebedeva sėdome į automobilį ir nuvažiavome į Sankt Peterburgą, kur nusipirkome pilną senos „Audi“ bagažinę natų. Muitininkai ilgai negalėjo patikėti, kad vežame natas. Taip mes ir pradėjome kurti tą asortimentą. Parsivežti natas iš Rusijos buvo gan komplikuota, todėl akys pradėjo krypti į Vakarus. Pirmas impulsas buvo kelionė į „Musikmesse“ Vokietijoje turbūt kokiais 2003 metais – ten nuo siūlomo asortimento mums apsisuko galvos ir apraibo akys.

OB: Iš tos mugės jie grįžo ne su pilna bagažine natų, o su pilnu mikroautobusu katalogų. Paskutinę dieną visiems mugės dalyviams nebebuvo kur jų dėti, tai jie viską atidavė jums (juokiasi).

VG: Mes visai neišmanėme tuometinės jų pasiūlos, tačiau ten supratome, kad visgi natos yra industrija ir kad tai gali būti verslas. Leidžiamą popmuziką žmonės perka ir groja. Gal ir įsivaizdavome, kad taip yra ir turėtų būti, bet lyginant su tuo, ką mes turėjome Lietuvoje – vienintelį mūsų natų knygyną – mugė padarė įspūdį ir mes pradėjome dar rimčiau žiūrėti į šitą reikalą. Aišku, labai greitai supratome, kad vien iš natų mums gyventi būtų sunku. Taip atsirado kiti verslai ir net dabar knygynas pats savaime niekaip neišgyventų be kelionių agentūros „Menų turas“ ir kitų pridėtinių verčių. Tam, kad knygynas gyvuotų, mes turime dar kažką veikti.

Norėčiau dar šiek tiek grįžti prie asortimento. Kaip jį formuodavote? Ar remdavotės savo įžvalgomis ir nuojautomis, ko galbūt pirkėjams reikėtų, ar visgi patyrinėdavote jų poreikius?

VG: Pirmą kartą iš Sankt Peterburgo parsivežėme po 2-3 egzempliorius visko, kas buvo išleista.

OB: Kadangi į kelionę važiavo muzikologė Žana ir pianistas Eugenijus, tai į asortimento formavimą buvo žiūrima empiriškai, maždaug principu „ką atsimenu, kad akademijoje groja – tą ir imame“.

O kaip asortimentą formuojate dabar?

OB: Nelabai kas pasikeitė. Esminis dalykas, kurį dabar jau žinome – labiausiai natų reikia grojantiems fortepijonu. Mozarto, Bacho ir Chopino natų visada turi būti lentynoje, nes bet kurią dieną šiuos autorius perka. Kitas dalykas – labai populiarūs yra pradžiamoksliai. Iš lietuviškų leidinių „Jaunąjį pianistą“ esame pardavę daugiausia kartų. Taip pat atsižvelgiame į kai kurių dėstytojų rekomendacijas ir atsivežame Vokietijoje, Anglijoje ar JAV išleistus pradžiamokslius. Visa kita daugiausiai remiasi į praktiką.

Su kokiomis organizacijomis bendradarbiaujate, kas yra jūsų draugai ir partneriai?

OB: Tai užsienio leidyklos, orkestrai, bibliotekos, Lietuvos nacionalinė filharmonija, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras ir kitos koncertinės įstaigos. Aš nemaniau, kad su užsienio leidėjais dirbti bus taip paprasta – aišku, mes važiavome į muges derėtis dėl geresnių kainų ir sąlygų, bet kai tik reikia, užtenka parašyti laišką ir jie suteikia nuolaidas, nes esame specializuotas natų knygynas.

VG: Pagrindinis mūsų tikslas toks, kad natos, esančios knygyne, nebūtų brangesnės negu internete. Mūsų verslo modelis nelabai skiriasi nuo knygų platinimo. Yra leidėjų, kurie stengiasi su galutiniu vartotoju nebendrauti ir labai džiaugiasi, kad Vilniuje yra natų namai ir kad mes daug geriau pažįstame vietos atlikėjus, kolektyvus ir visus kitus.

OB: Net jei kažkas iš Lietuvos kreipiasi į juos tiesiogiai, jie nukreipia į mus.

Ar daug investuojate į savo veiklos sklaidą?

VG: Nelabai turime ką investuoti. Aišku, pasitelkiame socialinius tinklus, stengiamės būti matomi tikiuosi renginiuose kaip Vilniaus knygų mugė, Klaipėdos knygų mugė, „Sostinės dienos“ ir pan. Jeigu kalbėtume apie besimokančius ir mokančius muzikos, daugelis vilniečių žino, kur mes esame ir ką mes siūlome. Siunčiame naujienlaiškius.

OB: Su muzikos mokyklomis mes bendraujame tiesiogiai el. paštu. Jų nėra tiek daug, todėl užtenka nusiųsti naujienas. Jie tuomet pamato, ką gali gauti, nes patys to dažniausiai nežino.

VG: Mūsų tikslinė auditorija – besimokantys ir mokantys muzikos – iš esmės yra labai lengvai pasiekiami. Aišku, lengviau yra vilniečiams, kurie gali atvykti ir pačiupinėti mūsų asortimentą. Kita svarbi mūsų klientūros dalis – žmonės, jau pabaigę muzikos mokyklas ir namie turintys pianiną, kuris galbūt jau tapo baldu. Jie jaučia nostalgiją ir visgi prisimena, kad mokėsi ir kažko išmoko bei nori atgaivinti savo žinias. Šie žmonės galbūt yra mokesni, norintys turėti tikrą daiktą, o ne šusnį atšviestų popierių, tačiau juos sunkiau pagauti.

Ką tokie žmonės nori groti?

OB: Turbūt trečdalį mūsų asortimento sudaro populiarioji muzika. Užsakydama leidinius iš didžiųjų kompanijų, tokių kaip „Music sales“, aš peržiūriu jų chartus, bestsellerius ir užsakau jų leidžiamų EMI atlikėjų natų.

VG: Jeigu kokie nors popmuzikos arba roko dievaičiai išleidžia albumą, po kokių keturių mėnesių pasirodo ir spausdintos natos. Aišku, dabar ta industrijos dalis yra smarkiai sumažėjusi, kaip sumažėjo ir kompaktinių diskų skaičius atsiradus „Spotify“ ir kitoms platformoms. Pajamos iš natų yra kur kas mažesnės, nes klausančių yra kur kas daugiau nei gebančių groti. Muzikos leidyba ir turi būti suvokiama plačiau – nesvarbu kokioje laikmenoje esantys garso įrašai, koncertiniai turai ir natos, tačiau toli gražu ne visi tai supranta.

Bet yra ir dar vienas formatas – kažkur prieš  20 metų pradėjo rasti skaitmeninės natos. Tad kaip, jūsų akimis, šiam formatui įsigalėjus, pasikeitė rinka ir kokios stiprybės visgi išlieka spausdintų natų pusėje?

VG: Matyt, kad skaitmeninės natos yra ateitis ar bent viena pagrindinių šio verslo plėtros krypčių. Tačiau skaitmeninių natų platinimas yra neatsiejamas nuo piratavimo. Tai yra turbūt skausmingiausia dalis natų leidyboje ne tik Lietuvoje. Galbūt užsienyje žmonių sąmoningumas šiuo klausimu yra šiek tiek didesnis negu pas mus, bet piratavimas yra labai gajus. Aš pats ilgai galvojau, jog žmonės neperka natų, nes jos yra labai brangios. Bet jeigu palygintume 2005 ir 2018 metų kainas, tai natos pabrango maždaug 20 procentų. Tuo tarpu mūsų pragyvenimo lygis ir pajamos ryškiai padidėjo. Natos tikrai nėra prabangos prekė, bet šioje srityje nelabai kas pasikeitė. Matyt, kad to priežastis yra nelegalios natų kopijos internete ir dauginimo aparatai bibliotekose, muzikos mokyklose ir kitose ugdymo įstaigose. Tokie įpročiai ir piratavimo toleravimas niekur toliau neveda. Kad ir kiek bekainuotų natos ar kaip gražiai jos būtų išleistos, o neišeinant iš namų pavyksta gauti nelegalią jų kopiją, patirtis rodo, kad didžioji dalis žmonių nebeateina iki „Natų knygyno“.

OB: Yra labai geras skaitmeninių natų apsaugos būdas – užrašyti, kam yra skirtas šis egzempliorius. Jeigu Jono natas turi Algis, tai iškart aišku, kad jis natas nusikopijavo arba pasiskolino (šypsosi). Iš tikrųjų mes neturime labai daug patirties su skaitmeninėmis natomis, nes didieji leidėjai, su kuriais dirbame, to nepraktikuoja. Tai populiaru perkant po vieną dainą, labai žinomą kūrinį ar aranžuotes dideliems bigbendams. Nežinau, kaip bus ateityje – greičiausiai viskas bus ne ant popieriaus, bet kol kas sunkiai įsivaizduoju atlikėjus su planšetėmis filharmonijos scenoje, arba kad dingtų Lietuvos muzikos ir teatro akademijos biblioteka – jie vis tiek perka spausdintus leidinius.

VG: Tolimoje ateityje planšetės turėtų pakeisti spausdintas natas, bet juk knygos neišnyko atsiradus „Kindle“ ir panašiems dalykams.

OB: Taip, turbūt natų laukia toks pats likimas kaip ir knygų.

Ar jūs patys pastebite piratavimo ženklų?

VG: Yra tekę susidurti ir su visai netikėtais dalykais regionuose. Mažame miestelyje vykstant mokytojų tobulinimosi kursams atsiranda žmonių, kurie nepatingi nuplėšti pas mus įsigytų natų etikečių, jas patiražuoja ir pardavinėja. Paskutinį kartą aš tokį atvejį pagavau per Dvariono konkursą.

OB: Knygų mugėje irgi atsiranda asmenų, kurie bukinistų salėje parduoda atšviestas mūsų natas.

VG: Tiražavimas komerciniais tikslais užtraukia ir baudžiamąją atsakomybę, baudas, areštą ar net kalėjimą, bet tų pavyzdžių būna. Trūksta suvokimo ir sąmoningumo. Siųsdamiesi filmą ar programą iš „Linkomanijos“ mes suprantame, kad darome negerai. Tuo tarpu kalbant apie natas, žmonėms išsipučia akys, kai jie sužino, kad negali jų atsišviesti.

Taip, galiu paliudyti, kad per devynerius metus muzikos mokykloje mokytojai nė karto nepasiūlė pirkti natų – visada reikdavo eiti į biblioteką ir atsišviesti natas arba pasiimti byrančius ir šimtus kartų perklijuotus leidinius. Tai yra tapę visiškai įprasta praktika.

VG: Todėl viena iš mūsų veiklos krypčių yra švietimas. Jau beveik penkerius metus mes važinėjame po muzikos mokyklas ir pasakojame apie šituos dalykus. Susitinkame tiek su mokytojais, tiek su vaikais.

Kaip jie reaguoja į jūsų pateikiamą informaciją?

VG: Paskaita yra labai švelni – mūsų pozicija yra informuoti ir mokyti, o ne smerkti ar teisti. Tai turbūt būtų teisinga iš teisėsaugos institucijų ar Švietimo ministerijos pusės, bet jeigu šios institucijos pasakytų „baikit”, tuomet reiktų išsitraukti piniginę ir duoti lėšų legalioms natoms. Neretai ta valia šioje vietoje ir baigiasi. Mes bandome tiesiog pasakoti, kas yra kas, kokie pas mus įstatymai, atsižvegdami į susirinkusią auditoriją pritaikome ir pateikimo formą (žaidimai, konkursai ir pan.). Stengiamės didinti žmonių sąmoningumą, o tai yra vienintelė prielaida, kad kažkas keistųsi. Norint vogti, visada galima rasti būdų, o intelektinę nuosavybę vogti dar paprasčiau.

OB: Tuo pačiu mes informuojame ir apie save – jeigu reikia, mes galime parduoti, informuoti, padėti surasti ir gauti legalų produktą.

Ar po kelerių metų pajutote kokius nors projekto rezultatus?

OB: Pastebėjome, kad kai kurios mokyklos, nors ir perka po vieną egzempliorių, jau kreipiasi į mus, o ne natų ieško internete. Gal labiau pokyčius pajutome iš profesionalų, kurie užsisako daug egzempliorių – chorai, orkestrai, bibliotekos po truputį atsinaujina, nes kartais net patys nesupranta, kokias natas turi savo lentynose. Daug bibliotekų vis dar perka po du vienetus, tačiau yra tokių leidėjų, kurie neparduoda po vieną kopiją, o tik po visą natų rinkinį. Savo paskaitose mes aiškiname ir apie atvejus, kada galima šviesti natas – jeigu išleistas konkretus leidinys ir praėjo 25 metai ir jis nėra perleistas jokiomis kitomis formomis, tada jį kuopijuoti galima.

VG: Apskritai, nežinau, kaip tuos kopijavimo aparatus išgyvendinti.

OB: Neseniai Lietuvos muzikos ir teatro akademija išleido leidinį apie autorių ir gretutines teises, bet jame apie natas aš neradau nei vieno sakinio – gal ir iš nežinojimo.

VG: Arba čia nėra sąmoningumo, arba ši intelektinės nuosavybės šaka nėra laikoma svarbia.

Minėjote, kad teko dalyvauti Frankfurto muzikos mugėje. Kokiuose renginiuose dar teko lankytis ir ką juose pastebėjote?

VG: Esame buvę analogiškame renginyje Kinijoje – ten daug kas orientuota Azijos rinkai, tačiau visuose renginius lydinčiuose susitikimuose yra nagrinėjamos tos pačios problemos kaip ir pas mus. Galbūt tik Japonijoje situacija yra geresnė. Kaip nekeista, jie perka daug chorinės lietuvių muzikos.

OB: Taip, esame japonams pardavę visą paletę lietuvių chorinės muzikos (juokiasi).

VG: Kai žmogus nusiperką visą paletę muzikos ir jam pritrūksta vieno varianto, tai tokiu atveju tą variantą išsiunčiame nemokamai. Taip pat tik iš Japonijos mes gauname laiškus su klausimais, ar kokioje nors laidoje galima panaudoti videomedžiagą iš Čiurlionio ar Dvariono konkurso – tai parodo didelį jų sąmoningumą bei pagarbą intelektiniam darbui.

OB: Šiemet bandysime važiuoti į Ameriką į muzikos mugę – Summer NAMM 2018 Nešvilyje.

VG: Amerikos leidėjams pakanka jų pačių rinkos – į Europą jie žiūri kiek siauriau.

OB: Jų produkciją galima pamatyti kitų stenduose – ją platina kiti Europos leidėjai.

VG: Jeigu kalbėtume, kaip per 15 metų viskas keitėsi Frankfurte, tai matome ryškų natų verslo šakos sumažėjimą. Vyksta konsolidacija, vieni perka kitus, ir turbūt greitai Europoje liks trys ar keturi rinkos žaidėjai.

Ar internetas tapo pagrindine grėsme šiuo atveju?

VG: Taip, piratavimas visur pasidarė labai paprastas ir yra praktiškai nekontroliuojamas. Žmonės daug ką daro internete, todėl lygiai taip pat ieško ir natų. Jeigu žmonės nebeperka kompaktinių diskų, tai tas pats yra ir su natomis.

Kaip tuomet prognozuojate natų rinkos ateitį?

VG: Galbūt industrija kažkaip prisitaikys prie kintančių aplinkybių ir atsiras kažkokie nauji technologiniai intelektinės apsaugos sprendimai, griežtesnis teisinis reglamentavimas. Pavyzdžiui, Vokietijoje yra 50 kartų mažiau „Youtube“ turinio negu pas mus Lietuvoje. Liberalaus modelio, kada viską sutvarkys rinka, čia nelabai gali būti, nes nebeliks pačios rinkos.

Kadangi rinka yra tokia mažutė, nelabai išeina investuoti į IT sprendimą, kuris padėtų išsaugoti intelektinę nuosavybę. Kaip jūs galvojate, ar tai padėtų?

VG: Būtų smagu, jeigu atsirastų koks nors apsaugos standartas. Turbūt tik Europos Sąjunga ar Europos Komisija yra įgalios sukurti tokį vieningą apsaugos mechanizmą, kuris kaip USB raktas tiktų visiems kompiuteriams. Būtent Europos Sąjungoje įvedus tokį dalyką, galbūt pavyktų išsaugoti šią industriją ir Europa čia galėtų užsiimti lyderyste.

OB: Čia turbūt bus panašiai kaip su knygomis – skaitytojų Vilniaus knygų mugėje nuolat daugėja. Jeigu išliks knyga, tai išliks ir natos. Matyt, kad čia yra ilgaamžiškumo klausimas.

VG: Tai yra globalus dalykas. Jeigu japonai pirks – tai natos bus spausdinamos.

Galbūt ir patys galvojate užsiimti natų leidyba?

VG: Skausmingas klausimas, apie kurį mes vis pagalvojame. Mums be galo gaila, kad nebėra Čiurlionio kūrybą leidusios Petronio leidyklos Kaune. Mes netgi bandėme kalbėtis, kaip nusipirkti tą leidyklą ar bent jų turtines teises.

OB: Nėra iš ko...

VG: Labai gaila, kad mirus vienam žmogui viskas sustojo.

OB: Mintys apie leidybą mums kyla tokiais atvejais, kai žmonės ateina ir prašo to, ko mes neturime, nes nėra išleista. Kitus leidinius dažniausiai mes galime gauti.

Kas yra populiariausias lietuvių kompozitorius jūsų knygyne?

OB: Čiurlionis yra absoliutus lyderis, daugiau nėra tokio ryškaus atvejo. Dažniausiai lietuvišką muziką pas mus knygyne perka ne lietuviai, o užsieniečiai. Jie paprastai natas renkasi pagal savo instrumentą: jeigu užėjo smuikininkas, perka natas smuikui. Ir dažnai mūsų klausia, kuris leidinys ar kompozitorius geresnis? Taip mes tampame net informacijos centriuku.

VG: Naujove man pasirodė „G&G Sindikato“ požiūris – jie išleido natas bigbendams. Toks žingsnis yra labai reikalingas ir teisingas. Repertuaras pučiamųjų kolektyvams tikrai atrodo ribotas, nors kolektyvų yra daug. Apskritai, mums reikėtų žiūrėti ne į vidinę rinką, o kas įdomu pasaulyje. Pas mus populiari nemari klasika ir popmuzika. Būna tokių epizodų, kai sustoja taksi automobilis, iš jo išlipa treninguotas vyrukas ir klausia, ar turime ko nors populiaraus akordeonui. Tikrai yra lietuviškos populiarios muzikos poreikis.

OB: Žmonės tikrai teiraujasi ir negali suprasti, kodėl nėra išleista Mamontovo ar grupės „Mango“ dainų natų.

VG: Bestseleriu galėtų tapti per televiziją rodyto Lietuvos šimtmečio dainos natų leidinys.

OB: Taip, Noviko ar Makačino natas pakankamai greitai išperka. Leidinys turėtų būti skirtas ir mėgėjui, ir profesionalui.

Ačiū už pokalbį.