Rokas Povilius

Iš pirmo žvilgsnio XVII–XVIII a. LDK liturginiai giesmynai ir Atgimimo laikotarpio roko muzika – nesugretinami dalykai. Tačiau jau trečią kartą Kauno miesto muziejaus rengiamoje konferencijoje, skirtoje muzikinio paveldo išsaugojimui ir sklaidai, panašių netikėtų sąsajų netrūko. Kovo 23 d. po pavadinimu „Valstybingumo ženklai Lietuvos muzikiniame pavelde“ sudėti įvairūs pranešimai išryškino skirtingose epochose ir muzikos žanruose apčiuopiamas laisvės, nepriklausomybės atgavimo, valstybės, pilietinės savimonės puoselėjimo linijas. Šiandienės Lietuvos muzikinės kultūros reiškiniai nėra tik naujai susiformavę, atsitiktiniai fragmentai ar pabiri muzikos kūrimo ir vartojimo įpročiai. Žvelgiant į istorinę vietos muzikos raidą, pravartu pastebėti Lietuvos scenai būdingus stereotipus, ciklus, sėkmingus ir neišsipildžiusius bandymus išgryninti savitą ir kartu globalią muzikinę tradiciją.

Bene daugiausiai dėmesio konferencijoje pristatytuose tyrimuose buvo skirta 7–8 dešimtmečių lietuvių kompozitorių avangardui. Šis laikotarpis ir jo modernūs muzikiniai ieškojimai plačiau žinomi dėl nutildytų hipiškų roko grupių „Gintarėliai“, „Kertukai“ ar „Gėlių vaikai“. Tačiau Zita Bružaitė (KTU) ir dr. Svetlana Barkauskas (Lietuvos kompozitorių sąjunga) priminė apie roko vardo ne mažiau vertus Felikso Bajoro, Vytauto Montvilos, Broniaus Kutavičiaus ir ypač Vytauto Barkausko atradimus. Neretai įsivaizduojama, kad pirmąkart liaudies muzika prie šiandienos priartinta, kai sumanyta apjungti elektroninį ritmą ir Veroniką Povilionienę. Visgi, anot Z. Bružaitės, minėtoji kūrėjų karta taip pat bandė atsiriboti nuo Balio Dvariono suformuotos liaudiško romantizmo krypties, tiesmukų nuorodų į tautinę muziką. Simbolinės kompozicijos aliuzijos ir struktūros ženklai jauniems autoriams buvo svarbiau netgi už patį skambesį.

S. Barkauskas pranešimas leidžia V. Barkauską laikyti plataus mąstymo kūrėju, sugebėjusiu pasaulines tendencijas pritaikyti lokaliai. Vienas to pavyzdžių – prancūzų siurrealisto, dadaisto Paulio Éluard‘o poemos „Laisvė“ (Liberté) pritaikymas savo to paties pavadinimo 1971-ųjų kūriniui. Kompozicijos, atliktos Juozo Šidlausko vadovaujamo Kauno radijo gamyklos choro „Banga“ repertuare, galimai prisidėjo prie tuometės laisvėjančios Kauno atmosferos ir tapo fonu Romo Kalantos susideginimą sekusioms demonstracijoms. Tuo tarpu Z. Bružaitė savo pranešime per avangardo kompozitorius priėjo prie Sąjūdžio laikų dainos žanro atgimimo ir konkrečiai Eurikos Masytės „Laisvės“, parašytos atlikėjai dirbant būtent Kauno radijo gamykloje. Įdomu, kad ir šiandien tebestovinčiame pastate repetuoja nemažai jaunų Kauno grupių, o šalia esančiame klube „Largo“ vyksta jaunų grupių konkursai ir alternatyvios muzikos koncertai.

Anot kompozitoriaus žmonos, V. Barkauskas buvo socialiai aktyvus ir po Nepriklausomybės paskelbimo: savo kūrinius dedikavo prezidento rinkimuose dalyvavusiam Stasiui Lozoraičiui. Tai rodo galimą muzikos vietą greta politinių, valstybinių procesų, kai ji nebūdama tiesmuka ar vulgari, skleidžia tam tikrą idėją ir vertybines nuostatas. 

Kita ryški konferencijos kryptis, taip pat palietusi lietuviškos muzikos modernėjimą – tarpukario muzika. Rūta Skudienė (muzikos įrašų leidykla „Semplice“), kalbėdama apie tarpukario „optimizmo architektūrą“ ir mažąją kavinių, restoranų pramoginę sceną, bene labiausiai iš visų stebino patraukliais, skambiais, tačiau nepelnytai neviešinamais Lietuvos muzikos faktais. Iš kai kurių to meto veikėjų pasisakymų galima nujausti, kad Kaune hedonistiško šurmulio būta kone kaip Paryžiuje. Mažojoje scenoje pasirodymus rengdavo itin daug užsieniečių: prancūzų ansamblis „Sisters B“, ispanės Carmen ir Celina Aso, vengrų duetas „Balwy and Bady“, rumunų smuikininkas J. Gulescu bei čigonų ansamblis, mulatė Fortuna la Creole, pianistas Denes Laszlo, rusų estrados žvaigždė Aleksandras Vertinskis ir kt. Su švedų ansambliu Kaune koncertavo ir garsioji afroamerikietė dainininkė Josephine Baker. O juk šiandien dažnai pasigirsta stereotipas, kad užsienio muzikos žvaigždės Lietuvoje masiškai koncertuoti pradėjo tik XXI amžiuje.

Stebina faktas, kad tuometės pramoginės scenos atstovai – Danielius Dolskis, Antanas Šabaniauskas ar Petras Biržys savo plokšteles įrašinėjo Londono „Columbia“, Berlyno „Homocord“, Kopenhagos „His Master’s Voice“ ir kitose Rygos ar net Niujorko studijose. P. Diržys, kone pagal šiandienos standartus, rengė turą po lietuvių kolonijas JAV. A. Šabaniauskas ne tik atliko šokiams ir linksmybėms skirtas, lengvai įsimenamas dainas, bet ir Italijoje mokėsi operinio dainavimo.

Nors R. Skudienė to savo pranešime nemini, nesunku pastebėti šiandien atsikartojantį kelių muzikinių amplua santykį: pavyzdžiui, Merūnas Vitulskis, net dainuodamas „La Scala“ ir kituose Europos operos teatruose, Lietuvoje yra labiau žinomas dėl tokių savo popkūrinių kaip „O, gražuole“ (A. Šabaniauskas dainavo „Marytė Mėlynakė“). Tuo tarpu greitai lietuviškai išmokęs Danielius Dolskis savo ekspresyvumu, komiškumu bei švelnia erotika kiek primena egzotiškus, romantiškai šmaikščius į Lietuvą atvykusių užsieniečių bandymus dainuoti lietuviškai (Andre Zappa, Berneen ar „Lietuvos talentuose“ skambėjusi daina „Ryk, Žuvėdra, ryk“). Juolab kad pranešimo autorė užsiminė apie tam tikros rasinės įtampos nulemtas Kauno jaunuolių reakcijas į tuomet atvykdavusius juodaodžius orkestro muzikantus.

Po dr. Dariaus Kučinsko (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, KTU) pranešimo apie pirmuosius lietuviškus įrašus ir pirmuosius įrašus XX a. pradžios Lietuvoje, kyla nuostaba: kiek dar Lietuvai svarbių reliktų saugoma Berlyne? Juk didžiąją dalį Eduardo Volterio 1908–1909 m. į vaškinius volelius įrašytų pirmųjų lietuvių liaudies melodijų įrašų saugo Berlyno fonogramų archyvas. Visgi didelės kultūrinės įtakos Lietuvoje likę įrašai nebūtų padarę, nes tuo metu šalyje buvo tik kokie trys aparatai jiems klausytis. Beje, nors didžiąją dalį lietuviškų tarpukario plokštelių įrašinėjo ir leido JAV, Australijos ir Anglijos lietuvių bendruomenės, apie aktyvią lietuviškos kilmės įrašų leidyklą Vakaruose šiandien tarsi ir nėra plačiai žinoma. Na, nebent Andriaus Mamontovo minima, netoli Detroito esanti Amerikos lietuvio Jono Dainiaus-Beržanskio įrašų studija. 

Vakarietiškų tendencijų paliestus pokyčius Atgimimo Lietuvoje 8–9 dešimtmečiais itin spalvingai nupiešė Jonas Oškinis (VšĮ „Gražinkime Kauną“). Pasak jo, sunkiojo roko pradininkai („Deep Purple“, „Led Zeppelin“, „Jethro Tull“) mėgdavo užsiminti apie mistinę istorinę Albiono ar Keltų valstybę, J. R. R. Tolkieno įkvėptus fantazijų tolius, o juos pakeitusi pankų ir postpankų („Police“, „The Clash“, U2) karta verčiau kritikuodavo čia ir dabar esančią valstybę, jos socialinę santvarką. Panašiai buvo ir Lietuvoje: „Hiperbolės“ mistinį, beveik čiurlionišką simbolizmą (pvz., daina „Vandens ženklai“) prieš Atgimimą pakeitė ironiškas, bet tiesus „Anties“ klausimas: „Ar draugas Tatatavičius viską padarė, kad mes gražiau gyventume?“

Po absurdiškų sutapimų, kai, pavyzdžiui, dainą „Aguonos“ pagal Donaldo Kajoko eiles dainavo ir metalistai „Katedra“, ir konformistinis Mažeikių naftos gamyklos išlaikomas estradinis ansamblis „Sekmadienis“, maždaug 1985-aisiais nemaža dalis Lietuvos roko muzikantų patys pradeda rašyti dainų tekstus. Tai tarsi paralelė su šiandiena, kai po banalių, vienodų, negyvų angliškų tekstų randasi lietuviškai rašančių jaunų roko grupių karta ( „ba.“, „Abudu“, „jautì“).

Dažnai girdime pasiteisinimus, kad lietuviška muzika, kaip ir valstybė, per jauna, o tradicijos per seklios, kad susiformuotų pilnavertė muzikinė kultūra. Visgi Lietuvos muzikos istorija kupina veržlumo ir tikslios pasaulio muzikos pulso pajautos pavyzdžių. Įvairiomis aplinkybėmis ir laikotarpiais atsinaujinimo šaltiniu gali tapti orkestro muzika, popmuzika ar rokas – anksčiau ar vėliau nuo to praturtėja visi žanrai ir kryptys.