---

Giedrių Puskunigį kalbina Linas Paulauskis

– Sveikas, Giedriau, susitinkame, kai pačioje žiemos pabaigoje pagaliau padavė šalčio, nors oras gražus. Osvaldas Balakauskas, berods dar studijų Ukrainoje metais, buvo išgirdęs tokį atsiliepimą apie savo muziką – gražu, bet šalta – ir jam patiko. O tau ar patinka, kai apie tavo muziką sako – gražu ir šilta?

– O taip sako? Jei taip, tai patinka...

– Na, ar tu projektuoji kokį nors savo muzikos santykį su klausytoju? Ne tiek konkrečiai teatro kontekste ir funkcijose, bet šiaip.

– Atvirai sakant, tiesiog stengiuosi, kad muzika jaudintų širdį. Mano paties širdį – bet aišku, būna žiauriai smagu, kai į tuos dalykus atsiliepia ir publika. Šiek tiek gėda prisipažinti, bet ir patinka, kai matau, kad žmonės kartais net verkia, ir nebūtinai teatre, o ir klausydami muzikos atskirai. Man čia yra didžiausia paslaptis, nes būna daug muzikos, kur absoliučiai nekvestionuojamas profesionalumas, amato išmanymas – bet pats kūrinys slegia, ne jaudina, o tai skirtingi dalykai. Įdomiai, išradingai padaryta – o į širdį neprisibeldžia.

Bet čia yra kitas pavojingas momentas – su ta šiluma galima nukrypti ir į banalybes. Nors kartais teatre būtent to ir reikia. Šiaip aš stengiuosi, kad ta muzika teatrui būtų klausoma ir savarankiškai, su savo mikro- ir makrodramaturgija, kad ją būtų galima ir koncerte atlikti, ir namuose jos klausytis, ar mašinoje... kad ji pasakotų savo istoriją, nepriklausomai nuo konkretaus spektaklio. Bet būna ir tokių epizodų, kurie gal negali gyvuoti autonomiškai – kaip kokie valsiukai, pavyzdžiui. O statant kokį Ostrovskį ar Tolstojų, jie yra nepamainomi, tinka idealiai.

– Tai ir norėjau paklausti, kokia yra darbo teatre, darbo su režisieriais specifika? Faustas Latėnas antai skundėsi, kad vienam režisieriui žūtbūt reikėjo „Čižik pižik“ motyvo, kompozitorius jį vos perkalbėjo pakeisti tai lietuviška „Bitute pilkoji“. Bet režisierius vis tiek panaudojo aną kitame spektaklyje. Ar dažnai pasitaiko tokių nesusikalbėjimų?

– Vis tiek teatre pagrindinė figūra yra režisierius. Su tais, kurių manęs neįtikina nei idėjos, nei malonu net bendrauti, ir nedirbu. Su kuriais esu dirbęs, dauguma visgi buvo – ir yra – tokie, su kuriais tiesiog smagu bendrauti. Be to, jie žino, ko iš manęs maždaug tikėtis, žino tas mano bėdas su vėlavimu, čia kaip mano karma... vis pritrūksta kelių dienų. Tie terminai yra žiauru. Kita vertus, jie ir gerai – terminai disciplinuoja.

– Bet gal kartais taip būna, kad ir režisieriai vėluoja pristatyti savo sprendimus, arba po laiko pasako, kad čia, šitose scenose, viskas jau turi būti kitaip?

– Įvairiai būna. Bet, pavyzdžiui, Gintaras Varnas labai jau anksti viską žino, labai daug dalykų būna apgalvojęs, visą karkasą, ir su scenografijos idėja. O mano darbas vis tiek – padėti režisieriui, nes čia jis pagrindinis, jo yra vizija. Būna, aišku, kažkokių pasiginčijimų, bet labai minimalių. Tarkim, Mindaugo Karbauskio spektakliuose tie valsiukai – galvodavau, Viešpatie, vėl valsiukas. Bet suprantu – jam to reikia. Ir šiaip, reikia pripažinti, kad valsiukas ar maršiukas (trijų arba dviejų ketvirtinių), lėtas ar greitesnis – iš principo, visa spektaklio muzika gali iš to išplaukti, iš vieno valsiuko galima viską padaryti. Kitąkart galvoju, kad šiaip nerašyčiau tokio valsiuko juk. Bet kartais būna smagu tiesiog painstrumentuoti įvairiomis formomis, paieškoti kitokių sąskambių – galima išradingai parašyti ir paprastą tokį valsiuką. Užduotis – sugalvoti paprastą melodiją, kuri, kaip anksčiau sakiau, koncerte gan banaliai skambėtų, o teatre ji labai padės – ir bendram spektaklio ritmui, ir aktoriams.

O daugiausia būna taip, čia man likimas gerai skyrė, kad daugumos spektaklių temos tinka mano įsivaizdavimui, kokią muziką noriu rašyti. Tarkim, ar Calderóno „Gyvenimas – tai sapnas“, ar Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“ – ten tokia emocijų skalė, kuri mane traukia: ir nerimas, mirties siaubas, ir meilės ilgesys. Nuo metafizinio siaubo iki, tarkim, net ir ironijos. Ir – tų dalykų pusiausvyra. Mėgstu, kai teatre gali sau tai leisti – tarkim, tekstas yra labai lengvas, o muzika jau visai kitokia, galbūt pranašaujanti, kad čia kažkas jau bus. Kadaise Audrius Stonys labai gerai pasakė: muzika žino daugiau už žiūrovą. Jei tai pavyksta, būna labai smagios akimirkos. Iš tų laimingų akimirkų ir susideda gyvenimas.

– Man labai įdomus tas laikas – 9 dešimtmečio antra pusė, kai, pavyzdžiui, Vidmantas Bartulis pradėjo režisuoti tuos savo „instrumentinio teatro“ žanro darbus. Ir šiaip, tavo koncertinės muzikos kūriniai iš XX a. pabaigos man dažnai primena mažus spektaklius. Bet buvo tavo ir vienas toks, jau grynai „instrumentinio teatro“, jei kalbėsime muzikos terminais, ar „absurdo teatro“, jei teatro terminais, minispektaklis, pavadintas „Situacija“, kur šeima žiūri televizorių, susimuša...

– ...ir nekreipia dėmesio, ką tas berniukas toliau veikia... ar paskui jį su kirviu ten uždaužo... Tai tokių dalykų, kaip, pavyzdžiui, „Aštuntasis sonetas“ dar galiu šimtus pridaryti, bet... Bet mane vis tiek labiausiai jaudina melodija. Vėl ir vėl suprantu, kuo toliau, tuo labiau, kad sunkiausia yra tiesiog parašyti melodiją. Tokią, kuri griebtų už širdies. Manau, kad muzikos pagrindinė prigimtis vis tiek lieka tokia vos ne sakralinė – griebti už širdies. Mano nuo mažų dienų mėgstamiausia plokštelė buvo Mozarto Requiem. Buvo dar kitų plokštelių – Davidas Oistrachas groja Čaikovskio Koncertą smuikui, Beethoveno Mėnesienos sonata, kita jo dar kažkelinta. Taip pat dar mėgstama plokštelė, zulindavau ją nuo trejų metų, kai išmokau uždėti ant plokštelės adatą – muzika iš rusiškų animacinių filmų, kaip atsvara visiems Requiem. Bet Mozarto Requiem vis tiek darė ypatingiausią įspūdį. Įspūdį, kad muzika yra kažkas tokio, kas kelia ir nerimą, ir gilios rimties jausmą – kad tai išėjimas į kitą pasaulį. Kai man buvo šešeri metai, mirė mano senelis, mamos tėtis. O tada to Requiem vis paklausydavau, ir mama manęs prašydavo – tu šito negrok, nes tada ją, suprantama, tai kaskart varydavo iki ašarų. Bet man jau buvo pradėjęs reikštis kažkoks manipuliavimo genas ar bacila: nereikia paleisti? Vis tiek paleisiu tą Mozarto Requiem! Ko tada norėjo ta mano pasąmonė? Paleidžiu groti, man pačiam irgi liūdna, bet mamai taigi labiau! Tai štai, uždedu tą muziką ir vėl matau, kad ji verkia. Tai ar ne teatras čia, ką? Mama neatlaikė ir „netyčia“ sudaužė tą plokštelę. Vėliau važiavo į kelionę po Rytų Vokietiją, atvežė tą plokštelę naują.

– Tai dabar pakalbėkime kita tema – apie mokytojus. Žinau, kad tavo santykis su Broniumi Kutavičiumi – ypatingas.

– Ir daugiau mokytojų buvo, reikėtų pradėti jau nuo vaikystės. Irgi likimas lėmė sutikti nuostabių žmonių, visų negalėčiau išvardyti. Bet štai pirmas violončelės mokytojas, kuris pastebėjo, kad turiu klausą, ir pasiūlė mokytis muzikos, buvo Michailas Milneris. Dabar, kiek girdėjau, emigravęs į Izraelį, bandžiau jį kažkaip surasti, bet neužtikau, ir nežinau, kaip jam dabar sekasi. Turėjau kitų puikių mokytojų Čiurlionio mokykloje, ir Romą Armoną, ir Ramutę Kalnėnaitę, ir Algį Kiškį – jis dabar yra muzikos teorijos skyriaus vedėjas. Jis pirmas mane paskatino rimčiau galvoti apie kompoziciją. Šiaip jau nuo pirmos klasės man kirbėjo kažkokios mintys, kad kompozitorius – tai geriausia, kas gali būti muzikoje. Natūraliai pradėjau pats kažką kurti prisėdęs prie pianino, kažkokius preliudus – o jis sako: tu užrašyk visa tai! Čia buvo kokioje penktoje klasėje, kai susipažinau su juo, jis tuo metu dar buvo studentas, nusivesdavo į vargonų klasę vargonais pagroti – žodžiu, irgi davė man labai daug.

Na, o paskui, kadangi mane taip traukė kompozicija, supratau, kad reikia to mokytis. Tėtis pažinojo Kutavičiaus pirmąją žmoną, a.a. Vilhelminą Kaušilaitę, kuri buvo geniali šachmatininkė, daugkartinė Lietuvos čempionė, o mano tėtis buvo šachmatų federacijos pirmininkas. Jis ir sako – tau reikia pas Kutavičių. Tai ir nuėjau pas Kutavičių, parodžiau jam savo tuos darbelius. Pirmiau pradėjau lankyti pas jį kompozicijos fakultatyvą, paskui perėjau į muzikos teorijos skyrių, o ten kompozicija jau buvo privalomas dalykas. Taip ir prasidėjo, dabar nė nežinau, ką čia pasakoti, nes tų įspūdžių iš mūsų bendravimo ir draugystės be galo daug.

– Kaip esi sakęs – paprasčiausiai gera žinoti, kad yra toks žmogus kaip Bronius Kutavičius, kuris dar ir gyvena netoliese, ar susitikti jį grįžtant po dienos namo, – juk esate kaimynai.

– Taip. Tik gaila – anksčiau dažniau taip būdavo, dabar kartais ir sveikata sutrukdo jam daugiau pajudėti. Neužmiršiu, kaip kadaise po vieno egzamino ėjome pėsčiomis nuo Kompozitorių namų iki Antakalnio ir visą laiką kalbėjomės. Egzaminas pavyko puikiai, mano nuotaika puiki, Broniaus irgi, ir jis sako: va, dabar labai gerą kūrinį padarei. O toliau siūlau – pagalvok ir bandyk kažką visiškai kitaip. Labai sveika imtis kažko kardinaliai kitko. Bet paskui sako: nors aš irgi bandau daryti kažką visiškai kita, ir padarau, man atrodo, kad visiškai kitaip, o paklauso klausytojai ir sako – na, tikras Kutavičius... Taigi, nuo savęs turbūt sunku visiems pabėgti. Bet Kutavičius, ką čia pridėti – yra tikras Lietuvos, šimtmetį švenčiančios Lietuvos muzikos simbolis.

Tiesa, dar ir kitų mokytojų turėjau. Buvo ir Vytautas Barkauskas. Baigę Čiurlionio mokyklą, kartu su Vykintu Bieliausku (kuris dabar žinomas kaip Vykintas Baltakas) vylėmės studijuoti Muzikos akademijoje toliau pas Kutavičių, bet tuo metu jis buvo iš ten jau išėjęs. Vis tiek džiaugiuosi, kad pakliuvau į Barkausko klasę – labai profesionalus, draugiškas, žmogiškas profesorius, tolerantiškai reaguodavęs ir į mano disciplinos nebuvimą, duodavęs tikrai gerų patarimų, jis itin geras, pavyzdžiui, simfoninės instrumentuotės žinovas.

– Tai dabar – apie mokinius. Nors oficialių mokinių ar studentų neturi, yra žmonių, kuriems padedi pradėti siekti aukštumų.

– Buvo nemažai čia įvairių žmonių, bet iš principo gal tik vienas toks sėkmingas atvejis. Kai išgirdau dar moksleivės Elenos Šataitės muziką (o esame susiję ir tam tikrais giminystės ryšiais [1]), tiesiog nusprendžiau ją paskatinti, nes pastebėjau labai didelį talentą. Buvo jos daina, kurią ji dainavo pritardama sau gitara, fortepijoninė pjesė – jos ankstyvi bandymai. Lygiai kaip kažkada man Algis Kiškis, pasiūliau jai pabandyti tai užrašyti natomis – nes buvo tik įrašai. Muzikos mokykloje ji mokėsi septynerius metus, ar kiek. Būdama stebėtinai talentinga, ir kadangi darbšti, sugebėjo gan greitai užpildyti visas spragas. Ačiū Ryčiui Mažuliui, kuris priėmė ją į savo klasę, ji sėkmingai baigė pas jį bakalaurą, už kūrybą egzaminuose gaudavo aukščiausius balus, įvertinta Debiuto prizu Kompozitorių sąjungos Metų kūrinių rinkimuose. Džiaugiuosi už ją – aš ją tik pastūmėjau, kažką gal patariau, ateidavo ji su savo partitūromis pasitarti. Bet daugiausia čia tai buvo labai smagu stebėti jos augimą. Tada į save pasižiūrėdavau – Dieve, kad man šiek tiek tokio darbštumo...

– Grįžkime prie tavo paties kūrybos. Ar galime iš tavęs dar tikėtis koncertinės muzikos – grynai koncertinės, ne užgimusios iš muzikos spektakliams?

– Na, labai norėčiau. Apie svajones gal nereikėtų čia kalbėti, bet... turiu įvairių planų, eskizų, keliems įvairiems žanrams. Norėčiau parašyti kamerinį vokalinį ciklą pagal lietuvių poetus, tokį kaip šių dienų Schubertas... Va, prieš savaitę LRT radijo laidoje „Vidurnakčio lyrika“ Rimantas Bagdzevičius skaitė Henriką Radauską. Oho!.. žiauriai gražu. Jo žodžiai tokie – ir filosofiniai, ir kartu kuklūs... nežinau, kaip tai pavadinti, gal naujasis romantizmas? „Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu“ – čia man labai artima. Nes ta realybė dažnai išmuša visiškai iš vėžių, o tada paguosti gali tiktai Čaikovskis, Schubertas, Fauré, Rachmaninovas...

– Buvai kažkada ir operą sumanęs?

– Turėjau... tiktai perdegiau ties siužetu. Bet turėjau jau ir sinopsį pasidaręs. Tokių svajonių dar būtų. Bet žinai – dabar maža dukrytė labai daug laiko pasiima, dar tas butas... bet nieko, susitvarkysim butą, pasidarysiu darbo kambarį. Pagaliau, vis tiek ateina senatvė, laikas jau surimtėti.

– Surimtėti, sakai. O atsimeni tą, kur tada „Šiaurės Atėnuose“ buvo? Ką pasakytum, jei sugalvotume perpublikuoti?

– Skaitom!

D.B. Kalbuosi su savo draugu, jaunuoju kompozitoriumi. Tavo nuomonė apie šiuolaikinę lietuvių muziką?
G.P. Aš manau, kad muzika visada dabar... Pažįstu daug žmonių, kurie ją mėgsta. Bet nemanau, kad reikėtų atstumti kitus.
D.B. Tu nemėgsti atstumti kitų?
G.P. Kol kas mane dažniausiai atstumdavo... mane.
D.B. Ar tai savotiška šiuolaikinės muzikos tendencija?
G.P. ...
D.B. ?
G.P. ...savotiška...
D.B. Kuo vadovaujiesi rašydamas muziką: širdimi ar protu?
G.P. Manau, kad būtina šių antipodų sąjunga. Kai gaunu impulsą iš širdies, bandau suvokti, kaip tai užrašyti.
D.B. Koks atstumas tarp impulso ir suvokimo?
G.P. Aš... (verkia)
D.B. (paguodžiamai) Esu dirigavęs daug tavo kūrinių ir, žinai, man jie visai nieko.
G.P. (dėkingai žiūri į mane pro ašaras)
D.B. Sakyk, gal gali palyginti Egipto folklorą su Alžyro konkrečiąja muzika?
G.P. Galiu.
D.B. O tavo nuomone, kokia pagrindinė muzikos problema?
G.P. Manau, kad tęstinumo, išliekamumo.
D.B. O kaip tada, jei muzika, kuri turi tam tikrus savo kelius, negalėdama susikoordinuoti į sąlytį su kai kuriais substancionaliais reiškiniais XVIII a. prancūzų dramoje, išvirsta į lobistinius sprendimus egzaltuotoje tikrovėje, vardan kurios neįmanoma apginti ontologinio suvokimo, ar sutinki, kad tai turėtų niveliuotis?
G.P. Sutinku.
D.B. Bet jeigu transcendentinė riba išnyks?
G.P. Manau, kad tuo atveju padėtų ribos intuicija [2].
D.B. ...
G.P. ...
D.B. O graikai?
G.P. (juokiasi)
D.B. O man Gerulaitis dėstė, kad...
G.P. (krenta ir raitosi ant grindų)
D.B. Tu niekada nesuabejojai savo pašaukimu?
G.P. (baigia raičiotis, atsisėda priešais) Taip.
D.B. Apibūdink savo kūrinių stilių.
G.P. Šio amžiaus pabaigoje tai padaryti sunku. Kiekvienas kūrinys turėtų skirtis nuo ankstesnio, ir idėja, ir technika, tačiau labai dažnai nuo savo braižo neįmanoma pabėgti.
D.B. Ar tu jautiesi esąs laimingas?
G.P. (tankiai mirksi)
D.B. Kas, tavo manymu, svarbiausia gyvenime?
G.P. Nebūti niekšu.

Šiaurės Atėnai, 1994 Nr. 22