Gintarė Skerytė

Šių metų vasario 4 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje vyks kompozitorės Zitos Bružaitės teatralizuotas dainų koncertas. Jame dalyvaus įspūdingas atlikėjų būrys – Lietuvos kamerinis orkestras, trys Vilniaus chorinio dainavimo mokyklos „Liepaitės“ chorai, aktoriai Aistė Lasytė ir Dominykas Vaitiekūnas, dailininkė Jolita Česonytė, koncertui pagal režisierės Eglės Storpirštienės parengtą scenarijų diriguos maestro Modestas Barkauskas. Koncertas visai šeimai pavadintas intriguojančiai – „Muzikinis blyksnis“. Nuo pavadinimo ir nutarėme pradėti pokalbį su kompozitore, šio koncerto muzikos autore.

---

- „Muzikinis blyksnis“. Kas jis? Ką mums žada koncerto pavadinimas?

- Tikriausiai daugelis mūsų blyksnį suprantame kaip staigią šviesos kibirkštį, tačiau šiuo atveju – tai bus nedidelė muzikinė kibirkštis, kuri įsiplieskė nuo idėjos – dainas ir daineles atlikti ne tik su fortepijono pritarimu (kaip jos yra sukurtos), bet papuošti jas naujais tembrais, šiuo atveju – styginių orkestru, obojumi, dainuojančiais aktoriais. Įvilkti jas į kuklų žaismės ir vaidybos rūbą. Tokia būtų blyksnio esmė. Dar norėčiau paminėti, kad prie jo prisidėjo šio koncerto iniciatoriai – Vilniaus chorinio dainavimo mokykla „Liepaitės“, jų vadovės Diana Mickevičiūtė, Edita Jaraminienė, Audronė Steponavičiūtė Zupkauskienė ir, žinoma, šios idėjos globėja, lydinti mane nuo blyksnio gimimo iki finalo – mokytoja Jurgita Dirgėlaitė, kurią drąsiai galiu vadinti šio projekto krikštamote.

- Kaip ateina įkvėpimas kuriant vaikams? Ar jis kitoks, kažkuo išskirtinis, ar galioja tie patys dėsniai kaip ir kitai Tavo muzikai – ilgiesiems opusams, kamerinėms miniatiūroms?

- Visos dainos ir dainelės (o taip aš vadinu, kadangi ne visos skirtos tik vaikams) gimė tarsi blykstelėjimas – be ilgų kančių, ieškojimų... Atsiverti tekstą, kurį irgi atrandi trumpo blykstelėjimo metu ir tiesiog išdainuoji. Lieka tik nepražiopsoti ir čiupti už uodegos jos melodiją, harmoniją, ritminį piešinį bei viską užrašyti. Gal šiek tiek užtrunku tvarkydama kūrinio struktūrą, ieškodama tik tai dainelei būdingo muzikinio veido, bet daugiausiai – tai lengvos rankos ir širdies darbas, kurį tik sukūrusi mėgstu pati išdainuoti, tarsi iškalbėčiau pusę savo, jau toli gražu, ne vaikiško gyvenimo... Šios dainos ir dainelės man kaip skambantis miniatiūrų muziejus, kuriame kiekviena detalė, atsikvėpimas, dinamikos niuansas yra dekoratyvūs ir mieli.

- Ar svarbu ir ar sunku kurti muziką vaikams nesusimažinant, nesusipaprastinant ir kartu išliekant savo muzikinės kalbos ,,namuose"?

- Čia galėtų būti dvipusis atsakymas. Svarbu? Nelabai... Tačiau kaskart, nors ir ne nuosekliai, grįžtu prie muzikos vaikams. Niekada tai nebuvo sąmoninga, nuosekli ar planinga kūryba. Ji gimsta daugiau vedama kažkokio atsitiktinio impulso, akimirkos, man netikėtai atrasto žavaus ir iškalbingo teksto, nuotaikos ar vėl (pasikartosiu) – kažkokio blykstelėjimo... Paprastumo ir susimažinimo nebijau, nes kad ir ką daryčiau – naudoju savo įprastinius muzikinės kalbos įrankius, tik gal jos dėlionės paprastesnės. Ir tikrai nežinia, ar jos bus laikinesnės už kitą (rimtąją?) mano kūrybos dalį.

- Ar vaikai labiau klausosi muzikos ar mieliau joje dalyvauja?

- Šiuolaikinis jaunas žmogus mėgstantis veiksmą. Ir man atrodo, kad jis smalsus, veržlus, jam labiau patinka būti aktyviu dalyviu. Nežinau, kiek vaikai giliai klauso, o dar svarbiau – kiek ir kaip giliai girdi, įsimena ir kiek tas girdėjimo įspūdis išlieka prisiminimuose. Nes juos ir mus nuolat supa nenutrūkstamas muzikinis fonas. Tai vargina, bet – ir pakrauna. Tačiau tai, kad dabar kiekvienas vaikštome su ausinukais, nebūtinai reiškia klausymąsi mums suvokiama įprastine prasme.

- Ar profesionalūs kompozitoriai pakankamai skiria dėmesio mažiesiems dainorėliams, chorams?

- Jei pažvelgsime į virtualiąsias informacines platybes, pamatysime, kad vyksta daug festivalių, konkursų, įvairiausių pasirodymų (net tarptautiniu mastu!), kur dalyvauja vaikai kaip solistai, muzikuojantys ansambliuose, choruose. Fonogramų fone auginami vis nauji dainorėliai, žvaigždutės virsta žvaigždėmis ir taip sukasi ratas-ratelis. Regis daug muzikos ir dar daugiau  jos autorių, tačiau nemažai girdžiu, kad vaikams muzikos labai trūksta, drąsesni kartais vaizdingai šūkteli, kad jaučia didelį vaikiškos muzikos alkį, ir grybštelėję už rankovės beveik įpareigojamai prataria: „na, sukurk, pagaliau, ką nors ir vaikams!“ Ką galėčiau po tokios įžangos pasakyti? Tikriausiai mes skiriame nepakankamai dėmesio ir mažiesiems vis dar esame skolingi...

- Ar yra kokių nors istorijų, nutikimų, susijusių su Tavo dainelių sukūrimu?

- Kiekviena daina, kūrinys turi savo istorijas. Vienas pamirštame, kitos – ilgam išlieka ryškios atmintyje. Antai „Piešinys juodu pieštuku“ gimė susidraugavus su poete Ramute Skučaite (pagal Friedricho de la Motte-Fouque ir poetės libretą buvo sukurta mano opera-misterija „Undinė“ bei muzikinis spektaklis Kauno dramos teatre „Kas liepynėj išsipynė?“). O antai daina „Broliai ir saulelės“ gimė liūdesyje. Gyvenau penktame aukšte, tik ką buvome atsikraustę, neturėjome užuolaidų ir kai pradėjau šią dainą užrašinėti, švietė pilnas mėnulis. Prie visos mano elegiškos nuotaikos dar tą vakarą dingo elektra – taigi dainelę baigiau prie žvakės ir pianino. Kai padainavau, kažkodėl išskydau ir tyliai apsiverkiau. Už pianino ramiai miegojo mano sūnus Dainius, kuriam nė motais buvo nei mėnulis, nei elektra, nei mano dainelė ir mane apnikęs liūdesys. Kai galiausiai užverčiau natų sąsiuvinį, vėl atsirado šviesa. Štai toks labai ryškus net ir šiai dienai šios dainelės gimimo fragmentas. O ji, kaip ir daugelis kitų, sukurta pagal Sigito Gedos žodžius, ir būtent daineles pagal šio poeto tekstus negaliu vadinti nei vaikams, nei suaugusiems. Aš jas vadinu „tranzuojančiomis“, nes tinka ir tiems ir kitiems... Žinote posakį „subalansuota vaikams, bet tinka ir suaugusiems“? Tai čia tikriausiai tas atvejis?

- Kokius poetus ir temas savo dainelėms renkiesi? Kodėl?

- Pirmiausia – ieškau skambumo ir nemėgstu tokių žodžių kaip „gargždėti“, „asfaltas“ ar pan. Aš juos vadinu „pavojingais disonansais“. Kodėl pavojingais? Todėl, kad bet kurią melodiją tokie žodžiai padaro murziną... Dainingi turi būti ne tik žodžiai, bet ir skiemenys, raidės... O kur dar ir minties prasmė? Todėl daugiausia dainingumo randu Martyno Vainilaičio, Sigito Gedos, Algimanto Baltakio, Ramutės Skučaitės, Henriko Radausko poezijoje. Tiesa, yra dar daugiau poetų, kurių dėka gimė mano muzika, tačiau pastebėjau, kad kai kurių jų eilės gražios savaimingai ir, regis, prisilietus jas sugadinsiu arba prašausiu pro šalį... Taip jos ir laukia savo laiko eilėraščio pavidalu. O temos dainoms pačios įvairiausios... Kažkas labai teisingai pastebėjo, kad mano dainelėse daug varnos motyvų, dar kiti – ilgesio ir liūdesio, kuris nėra niūrus ar slegiantis, o veikiau – giedras ir ilgesingas...

- Kaip manai, kas svarbiausia atliekant Tavo daineles? Ką turėtų žinoti ir atlikėjas, jam talkinantys mokytojai, koncertmeisteriai?

Mano daineles reikia dainuoti kuo paprasčiau. Bet jei jaučiate, kad „nelimpa“ – meskite šalin, rinkitės kitą. Rekomenduočiau savo vokalinę muziką atlikti kūrybiškai, neskaityti natų rašto griežtai (ypač – pritariančio instrumento, t.y., fortepijono partijos), o interpretuoti laisvai, drąsiai, žaismingai, kartais – net pridedant ir kelias natas „nuo savęs“, „paišdykaujant“ ritmu, registrais. Pati savo dainelių niekada nepakartoju taip pat. Pavyzdžiui, dainos „Apie akmenį“ tempą kartais pasirenku lėtą arba labai lėtą, o kartais ši dainelė virsta linksmu ir greitu nuotykiu. Sutikite, net ir tie patys metų laikai (pavasaris, vasara...) kartojasi su šelmiškomis gamtos improvizacijomis.

- Ar dažnai esi pristatoma kaip „muzikos vaikams autorė“?

- Ne kartą yra tekę girdėti. Tačiau labiausiai įsiminė vieno koncerto metu muzikologo Viktoro Gerulaičio bravūra, kuria iliustravo mano kuriamus žanrus – „nuo simfoninių kūrinių iki muzikos vaikams“, tarsi pastarajai suteikdamas aukščiausiąjį laipsnį. Gal tai buvo juokais, gal – rimta akimirkos improvizacija, tačiau taip pristatytas žanrų crescendo pirmą kartą mane privertė suklusti ir pripažinti muzikos vaikams aktualumą.

- Ką galėtum pasakyti apie Vilniaus chorinio dainavimo mokyklą „Liepaitės“?

- Tekę ne kartą girdėti „Liepaičių“ muzikavimą ir norėčiau išskirti kelis dalykus, kurie be ilgų apmąstymų man šovė į galvą. Profesionalumas ir jautrumas, dėmesys kūrinio detalėms ir išlygintas, neperspaustas jėgos, garsumo ansambliškumas. Tai ir šios mokyklos pedagogų nuopelnas, ir tradicijų, ir dainavimo kultūros suvokimas bei estetiškas perteikimas. Tokia mokykla ir jos dainavimo maniera yra tikras grynuolis dabarties chorinio dainavimo panoramoje, o mums – autoriams – tikras džiaugsmas tuo mėgautis.

- Ir klausimas apie ateitį. Ar sulauksime naujos muzikos vaikams? Jei – taip, apie ką, kur ir kada?

- Nesinori nieko žadėti, nes, kaip sakiau – tai blykstelėjimai, kurie pasirodo netikėtai, neplanuotai. Tai tikriausiai vienintelė mano kūrybos sritis, kuriai negalioja jokie deadline, nes arba ji atsiranda ir yra... arba ji tik dar pakeliui... Bet kadangi kaip kokia sodininkė, kuri „juodai dienai“ ar šventei turi savo kamarėlėje pasislėpusi visokių gardumynų, tokių ir savo skrynelėje aš esu atsidėjusi... Todėl visai tikėtina, kad sulauksime ir naujos muzikos vaikams. Bet visų kortų (kur? kada, apie ką?) atversti nenorėčiau – palikime ir paslapties,  o svarbiausiai – ilgesio, nes kai pasiilgstama – tuomet mielesnis skambėjimas ir gilesnis turinys... net ir muzika vaikams...

- Ko palinkėtum savo muzikos atlikėjams, klausytojams?

- Pirmiausia, atradus sau mielą vaikišką dainą (čia aš turiu galvoje nebūtinai savo muziką), ją kuo ilgiau išlaikyti, ir prisiminti, atkartoti suaugus. Vienam, su draugais, šeimos narių rate... Pamatysite, kokia galia joje glūdi, kiek gali būti joje vilties, suaugusiųjų žingsniais matuojamų prasmių ir šilto paprastumo... Savo muzikos atlikėjams bei klausytojams linkėčiau neatsitverti nuo dainos, o kaip tik – dėka jos jungtis, žaisti, improvizuoti, nes daina – tai ne tik kūrybos blykstelėjimas, bet ir bendruomeniškumo simbolis. Esu be galo laiminga, kad šiuo blyksniu patikėjo ir į jį žaismingai įkrito „Liepaičių“ chorai – vaikai ir jų vadovai, kamerinis orkestras, instrumentininkai, aktoriai, dailininkė, režisierė ir dar daug daug kas... Laiminga ir dėkinga.

---

Dėkojame kompozitorei už atsakymus ir baigiant pokalbį norisi skaitytojams priminti, kad Zitos Bružaitės muzikos vaikams kraitelėje esama ir dainelių, ir chorinių dainų, ir operėlių „Grybų karas ir taika“, „Voro vestuvės“, su kurių muzika užaugo jau kelios kartos. Vienos dalies koncerte visai šeimai „Muzikinis blyksnis“ bus padainuotos ne tik vaikams, bet ir suaugusiems girdėtos dainos: „Baigsis pilkas lapkritys“, „Pūga“, „Piešinys juodu pieštuku“, „Irias varna lytele“, „Bus ruduo“, „Apie akmenį“, „Elegija“ ir kt. Girdėsime tik ką mus užplūdusios žiemos motyvus, žaismingą ir elegišką nuotaiką. Tad kviečiame šių metų vasario 4-osios sekmadienį nepraleisti muzikinio blyksnio, kuris sujungs mažą ir ūgtelėjusį, solidžiai rimtą ir padykusį klausytoją, dainuojantį ir klausantį.

---

PROGRAMA

„Baigsis pilkas lapkritys“, ž. Martyno Vainilaičio
„Žąsinas“, ž. Martyno Vainilaičio
„Žvaigždelei“, ž. Mykolo Linkevičiaus
„Karnavalas“, ž. Martyno Vainilaičio
Dainuoja Antros klasės choras
Vadovė – Diana Mickevičiūtė

„Puk ir Pus“, ž. Martyno Vainilaičio
„Pūga“, ž. Violetos Palčinskaitės
„Irias varna lytele“, ž. Martyno Vainilaičio
„Piešinys juodu pieštuku“, ž. Ramutės Skučaitės
Dainuoja Jaunučių choras
Vadovė – Edita Jaraminienė

„Apie akmenį“, ž. Vytauto Kazielos
„Vilkas“, ž. Violetos Palčinskaitės
„Bus ruduo“, ž. Vinco Mykolaičio-Putino
„Broliai ir saulelės“, ž. Sigito Gedos
„Begalinis liūdesys“, ž. Henriko Radausko
Dainuoja Jaunių choras
Vadovė – Audronė Steponavičiūtė Zupkauskienė

„Himnas muzikai“, ž. autorės
„Elegija“, ž. Algimanto Baltakio
Dainuoja jungtinis „Liepaičių“ choras

Daugiau informacijos: www.filharmonija.lt ir www.liepaites.vilnius.lm.lt
Koncerto rengėjai:
Lietuvos nacionalinė filharmonija ir Vilniaus chorinio dainavimo mokykla „Liepaitės“
Remėjas – Lietuvos kultūros taryba
Bičiulis – Lietuvos kompozitorių sąjunga