Ernestas Parulskis

Kai gavau pasiūlymą pasikalbėti apie prekybą vintažiniu vinilu su Bonojazz, akimirkai sutrikau. Bet, sumirksėjęs ir supratęs, kad Bonojazz yra mano seno bičiulio Dariaus Butkaus nickname‘as „eBay“ platformoje, nurimau ir pradėjau ruoštis pokalbiui. Darius, kadaise baigęs kompoziciją Muzikos akademijoje ir beveik iš karto po studijų su partneriais įkūręs legendinę muzikos įrašų leidybos ir prekybos kompaniją „Bomba“ (šiuo atveju legendiškumas nėra žurnalistinė metafora, o visiškai tikslus terminas – nors „Bomba“ šiandien nebeegzistuoja, ją, kaip ypač svarbią lietuviškos muzikos lauko dalyvę tebemini net tie, kurie įmonės veiklos metais dar nebuvo gimę), yra vienas labiausiai patyrusių muzikos pardavėjų Lietuvoje.

Aš manau, kad mano pašnekovas žingsnį į prekybą vintažiniu vinilu žengė laiku išprognozavęs būsimus pasikeitimus muzikos rinkoje ir operatyviai (vienas pirmųjų Lietuvoje) į juos sureagavęs. Jei šitaip ir nebuvo, man tokia romantiška versija yra priimtiniausia. Aš Dariaus prekybos vinilu įsibėgėjimą pamačiau 2012 metų vasarą, kai kartu – jis vairavo – važiavom į Gdynios „Opener“ festivalį pasiklausyti „Mumford & Sons“, Björk ir „The xx“. O, tai buvo ilga kelionė. Po pirmų penkiasdešimties kilometrų aš paprašiau (na gerai – maldavau su isteriškos panikos gaida balse) Dariaus nebetikrinti išmanaus telefono vairuojant. Jis labai neprieštaravo, bet nuo šiol mes sustodavome kiekvienoje pakelės poilsio aikštelėje ir ten praleisdavome po ketvirtį valandos, kol jis atsakydavo į visas jo paskelbtuose aukcionuose dalyvaujančių pirkėjų užklausas. Ir jų, tų užklausų, jau tuomet buvo nemažai. Žiūrint globaliai, plokštelių pardavimai per penkerius metus išaugo šimtus kartų – Jungtinėje Karalystėje 2016 metais jų nupirkta tiek pat, kiek ir prieš dvidešimt penkerius metus, todėl kalbos apie plokštelių renesansą lyg ir teisėtos – pasiektas tas pats 1991 metų lygis, kai vinilo industrija parodė aiškius būsimo smukimo ženklus. O kaip vinilo rinka atrodo lokaliai ir personaliai? – klausiu Dariaus. Kokie yra jo, globaliai žinomo pardavėjo, pirkėjai? Kiek jų? Kas tokie?

Darius Butkus: Kiek pirkėjų? Per metus – apie tūkstantį, nuo atsitiktinių užklydėlių iki specializuotų perpardavinėtojų. Beveik visi jie žino, ko iš manęs galima tikėtis, nujaučia prekių pasiūlos charakterį. Aš orientuojuosi į Sovietų Sąjungos akademinės muzikos raritetus ir tai sudaro 90 procentų pasiūlos. Likę pirkėjai ima meinstrymą – lietuvišką, sovietinę ir vakarietišką pop bei roko muziką, džiazą. Akademinės muzikos vinilo pirkėjus aš skirstau į dvi kategorijas. Vieni, kuriuos vadinu įvaizdžio pirkėjais, įsigyja jiems keistą muziką, kontekstinę egzotiką, kurią demonstruoja savo aplinkai. Kiti – melomanai – vinilą perka todėl, kad vintažas yra vienintelė galimybė išgirsti tą ar kitą muziką ar atlikėją. Pastarieji yra nuolatiniai mano klientai – jie labai tiksliai žino ko ieško, pateikia man savo norų sąrašus. Šiuose sąrašuose dažniausiai atsiranda Ukrainos, Moldovos, Kaukazo ir buvusios sovietinės Vidurinės Azijos tautų kompozitorių kūrinių įrašai.

Ernestas Parulskis: Išvardijai šalis su komplikuota ir komplikuotai besitęsiančia istorija. Kodėl būtent šis regionas tavo pirkėjams toks aktualus?

D. B.: Kalta geopolitinė slinktis. Sovietų Sąjungoje veikė šeši plokštelių gamybos fabrikai – du Maskvoje ir po vieną Leningrade, Rygoje, Tbilisyje ir Taškente. Kiekvienas iš jų, gamindami visai SSRS identiško turinio plokšteles, išleisdavo į rinką ir nemažai regioninės produkcijos. Ir ši produkcija yra puikiai išsaugota Baltijos šalyse bei tuose pačiuose Maskvoje su S. Peterburgu – geras plokštelių kolekcijas turi ir archyvų institucijos, ir kolekcionieriai. Kaukazo šalyse bei buvusioje sovietinėje Azijoje viskas klostėsi kitaip – plokštelių kratėsi, mėtė iš saugyklų ir kitaip naikino. Pavyzdžiui, Almatos centrinės bibliotekos fonde tėra 3000 plokštelių, o Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje jų saugoma dešimtys tūkstančių. Almatoje ir kituose miestuose situaciją mačiau savo akimis, nes tik keliaujant ir vietoje mezgant pažintis įmanoma surasti įdomių įrašų. Lietuvoje ar Latvijoje šis darbas sąlygiškai paprastas – pamatęs skelbimus apie parduodamus (ar atiduodamus, kartais – nurašomus) plokštelių rinkinius, susisiekiu su savininkais ir gana greitai išsiaiškinu, ko galiu tikėtis ir kokie yra rinkinio pardavėjo finansiniai lūkesčiai. Lygiai tokia pati, pakankamai lengva paieška vyksta vinilo mugėse ir parduotuvėse. Bet norint rasti retenybių, reikia turėti šiek tiek avantiūrizmo. Man gerai – aš mėgstu keliauti ir bendrauti, tad kartais pagalvoju, kad prekyba plokštelėmis tėra pretekstas pakeliauti.

E. P.: Kelionėse naudoji kokią nors specialią vinilo ieškojimo strategiją?

D. B.: Turiu dvi, bet vargu ar jas galima pavadinti strategijomis. Pirmąją pavadinčiau nežinomumo fiksavimu. Per mano rankas pereina nepaprastai daug plokštelių – dešimtys tūkstančių. Aš, be abejo, didelės jų dalies ne tik niekada neklausiau, bet ir nečiupinėjau, tik akies kraštu užfiksuoju – kaip artefaktą. Tuomet... Geriau iliustruosiu iš praktikos. Prieš kelerius metus Taline knisausi vinilų parduotuvėje ir pamačiau „Melodijos“ išleistą septynių colių singliuką – prancūzų pianistė groja Debussy. Man nematytas, todėl aš jį perku mechaniškai, už pora eurų. Parsivežiau ir pamiršau. Po metų singlą pakėliau, pradėjau gilintis ir štai – aukcione identiškas, bet gerokai blogesnės būklės singlas buvo parduotas už 150 eurų. Na, aš saviškį dar laikau. Štai tokia ir strategija – jei plokštelė net man nematyta – reikia imti.

E. P.: O antra strategija?

D. B.: Turbūt jai irgi reikėtų sugalvoti pavadinimą? Na, tebūnie lauko tyrimo strategija. Ji, kaip ir pirmoji, nėra sudėtinga. Aš į kitas šalis ir miestus važiuoju neturėdamas jokio konteksto. Pirmiausia einu į sendaikčių turgus ir ten susipažįstu su vietiniais žinovais. Jų nėra daug. Pavyzdžiui, Kijeve tokių yra penki šeši, Almatoje – pora, Tbilisyje – kokie trys. Jie man suteikia naudingos vidinės informacijos, bet daug ką lemia ir atsitiktinumas. Aš visuomet užeinu į vietines mokyklas ar konservatorijas. Jose seniau buvo šiokie tokie plokštelių rinkiniai ir visuomet yra galimybė surasti buvusios gausos likučius, o juose – ir vieną kitą vertingesnę plokštelę. Kartais randu stirtas maišų sutrintų plokštelių, kurias man mielai atiduoda – su sąlyga, jei imu viską. Tuomet laukia dideli darbai namuose – restauravimas, valymas, vokų atkūrimas.

E. P.: Sovietinės akademinės muzikos reti viniliniai įrašai yra, net ir atsargiai formuluojant, gana nišinis produktas, bet vis dėlto turintis, kaip jau papasakojai, stabilią paklausą. Tokia situacija puikiai iliustruoja „ilgos uodegos“ ekonominę teoriją, kuri įrodo, kad globalios prekybos ir globalaus prekių prieinamumo laikais (kuriais mes ir gyvename) kiekviena, net ir pati specifiškiausia prekė – atitinkanti, be abejo, kokybės kriterijus – atranda savo pirkėjus. Kurioje vietoje yra tavo pasiūlos uodegos dalis? Turbūt ne prie kūno?

D. B.: Tikrai ne. Vinilo paklausos kūną, labiausiai perkamas plokšteles, sudaro arba sentimentiniai kultinių albumų perleidimai (David Bowie, „Led Zeppelin“, „The Beatles“, „Nirvana“ ir pan.) arba nauja produkcija. Tai yra meinstrymas, patenkinantis naujų grotuvų turėtojų lūkesčius. Bet, jei visą vinilo pasiūlą suskirstytume į mažesnius gyvūnus su savomis uodegomis, situacija pasikeičia – akademinių vintažinių vinilų rinkoje meinstrymas neturi jokios ženklios paklausos. Tonos sovietinių plokštelių, gulinčios nesuskaičiuojamuose sandėliukuose ir garažuose, dar ilgai ten gulės. Pateiksiu pavyzdį – puikaus violončelininko Mstislavo Rostropovičiaus įrašai yra išleisti milžiniškais tiražais – tiek Sovietų Sąjungoje, tiek ir kitose šalyse, ir jie, bent kol kas, nėra labai paklausūs. O štai kito violončelės virtuozo Daniilo Šafrano įrašai visuomet godžiai perkami. Ir būtent kaip artefaktai melomanams, nes jie, kaip ir, sakykim, smuikininkų Jelizavetos Gilels ir Leonido Kogano duetai, buvo leidžiami ribotais tiražais ir platinami ne per „Melodijos“ tinklines parduotuves, o tiekiami bibliotekoms, muzikos mokykloms ir konservatorijoms. Tokios plokštelės dabar kainuoja šimtus eurų.

Jų, žinoma, sunku rasti. Štai Taškente akademinės muzikos įrašų nėra daug, bet galima netikėtai rasti kitokių įdomybių. Ten irgi buvo plokštelių fabrikas ir jie, pasidairydami po kitas įrašų studijas, išleisdavo keistos produkcijos – „Argo“ „Diskophonia“, „Kopų balsus“ – su jų pačių perpieštais vokų maketais. Yra kolekcionierių, kurie renka to paties leidinio visas viršelių versijas – tokių būna dešimtys.

Pirmas spalvotas lietuviškas vinilas irgi buvo pagamintas sovietiniais laikais, Rygos fabrike. Vienoje pusėje – Mindaugo Urbaičio kūryba, antroje – Jono Tamulionio ir Algirdo Martinaičio kūriniai. Šiaip dažna plokštelė, bet aš suradau mėlyną – gal rygiečiai nusprendė paeksperimentuoti? Šitaip ir išeina, kad pirmaisiais spalvos ekscentrikais tapo ne prahietiškas „Foje“ „Vandenyje“, o akademikai Urbaitis, Tamulionis ir Martinaitis.