Lietuvos muzikos informacijos centras pristato rubriką „Kompozitoriaus teritorija“, su kuria lankosi kompozitorių namuose, darbo kambariuose, studijose ir neįpareigojančiai kalbasi apie kūrėjų įpročius, kompozicinę rutiną ir kasdienybę. Paskutiniam ką tik pasibaigusių metų pokalbiui į savo namus-kūrybinę erdvę pasikvietė ir jaunosios kartos kompozitorius Dominykas Digimas. Muzikologės Rasos Murauskaitės interviu ir Tomo Tereko fotoreportažas – apie taisykles, kurias reikia sulaužyti, pasaulio „virtualizaciją“ ir baltą sieną, ant kurios norisi pamatyti juodą tašką.

Interviu skelbiamas ir turinio partnerių portale „15min“.

---

Kalbamės Tavo namuose. Ar tai pagrindinė ir vienintelė vieta, kurioje gimsta tavo muzika?

Pastaruoju metu dirbu tik čia, tačiau kūrybinis procesas vyksta nuolatos. Tačiau čia „vyksta“ ir sėdėjimas bei žiūrėjimas į vieną tašką, ir techninis darbas. Anksčiau dirbdavau akademijoje (Lietuvos muzikos ir teatro akademija, – aut. past.), mėgdavau prisėsti prie instrumento, tačiau dabar instrumentą turiu ir čia – man užtenka violončelės. Dažnai pasigroti man nebūtina, nes rašant muziką veikia kiti parametrai – tereikia pasitikrinti tam tikrus techninius dalykus, jeigu rašau styginiams.

Ar ateityje nesinorėtų atskiros erdvės, galbūt studijos, kad galėtumei atskirti vietą, kurioje dirbi, ir kurioje ilsiesi?

Priklauso, kokią muziką tenka rašyti. Dirbant su elektronika, išties geriau turėti studiją, atskiras patalpas. O šiaip man didelio skirtumo nėra – čia galiu pradėti dirbti vos prabudęs. Pats geriausias dalykas, kai vos atsikėlęs gali atsisėsti prie stalo ir pradėti rašyti – bent jau man tai yra pats produktyviausias dienos periodas.

Ant stalo pastebėjau ranka darytus eskizus. Mėgsti muziką užrašinėti ranka ar tavo procesas jau pilnai „kompiuterizuotas“?

Iš pradžių praktiškai viską rašau ranka, o čia – mano magistro studijų baigiamojo kūrinio pradžia. Dažniausiai visą prekompoziciją užrašau ranka, o kompiuteriu parengiu tik baigtinį rezultatą. Gal skambės „hipsteriškai“, bet natų rašymas ranka man atrodo autentiškesnis. Dažnai tiesiog „eskizuoju“, nes neužrašinėju iškart kūrinio nuo pradžios iki pabaigos. Man svarbu mintis išreikšti vizualiai – reikalinga pamatyti tai, apie ką galvoju, kadangi tai dažniausiai būna ne baigtinė idėja, o tik kažkoks algoritmas, startas.

Gyveni XXI amžiuje. Ar manai, kad gyvenant ir kuriant šimtmečiu anksčiau, muzikos rašymo procesas būtų visiškai kitoks?

Manau, kad taip, kadangi aplink būtų visiškai kitokia muzika, kontekstas, inspiracijos. Šiais postmoderniais laikais turime begales skirtingų įrankių, kuriais naudojamės. Žinau, kad jeigu man reikės, galėsiu pasinaudoti tam tikru įrankiu, jeigu sieksiu kitokio rezultato – imsiuosi kito. Prieš šimtą metų šiuo atžvilgiu sprendimai būtų buvę gerokai aiškesni ir konkretesni.

Esi rašęs kūrinį jaunų menininkų jau kelerius metus organizuojamam projektui „Muzika erdvėje“, kuriame tyrinėjamas muzikos ir erdvės santykis. Tau jis svarbus?

Taip, dažnai tam tikras idėjas padiktuoja aplinka. Tai nebūtinai yra garsai – galbūt miestas, jo lemiama nuotaika. Erdvė savyje talpina daugybę informacijos, ne vien akustinės, bet ir tokios, kuri tavyje „nusėda“ ir po ilgo laiko gali iššaukti tam tikras asociacijas.

Paminėjai miestą, galintį įkvėpti. Pats esi grynakraujis vilnietis, gal turi sostinėje mėgstamiausių vietų?

Neseniai manęs paklausė to paties – atsakiau, kad senamiestis, jo menkiau matomi užkaboriai, nes ten paauglystėje išties praleidau daug laiko. Tačiau kiekviena vieta, kurioje gyveni, į kurią užklysti, tampa savotiškai įdomia ir sava.

Šiųmetėje „Gaidoje“ skambėjo Tavo kūrinio „From Another Poing of View“ premjera, kurioje tyrinėjai vieną šių dienų aktualijų – virtualios erdvės skverbimąsi į mūsų gyvenimą. Pats esi jos „užverbuotas“?

Jos nesureikšminu, bet negaliu pasakyti, kad nesu virtualios erdvės dalimi. Šiandien beveik neįmanoma nuo to atsiriboti, todėl laikau labai stipriais tuos žmones, kurie geba visiškai atsisakyti technologijų. Galima sakyti, kad technologijos mums padeda, tačiau pats save neretai pagaunu situacijose, apie kurias su Kristijonu (vaizdo menininku Kristijonu Dirse, – aut. past.) ir bandėme kalbėti per minėto kūrinio vizualinę dalį. Tai situacijos, kai virtualybėje paskęstama taip, kad nebelieka aiškios ribos, kas yra realu, o kas ne ir kur kažką formuoji tu, o kur kažkas jau formuoja tave.

Pastebėjau nemaža filosofinės literatūros tavo knygų lentynose. Ji – įkvėpimas, kasdienybė, atsitiktinumas?

Ji su kūryba siejasi tiek, kiek siejasi su temomis, kurios man yra įdomios. Pačios temos atsiranda iš aplinkos ir skirtingų požiūrio kampų į kiekvieną iš reiškinių. Kartais prie muzikinės medžiagos prieinu, atrodytų, per pačias absurdiškiausias sąsajas. Tačiau mane žavi momentas, kai jos atsiranda ir reiškiasi kažkokiomis literatūrinėmis citatomis, kurios siejasi su mano aplinka, potyriais. Žavu rasti būdus, kaip jas paversti skaičiais, garsais, jų kombinacijomis ir sudėti į vieną muzikinį veiksmą.

Pastebėti teko ir savotišką tavo erdvės minimalizmą, kurio nestokoja ir tavo muzika. Asketizmas tau – vertybė?

Galbūt atrodo, kad čia nieko nėra, tačiau tam tikros detalės yra paslėptos giliai – tas pats galioja ir muzikai. Man svarbu sudaryti statiškumo įspūdį, tarsi nieko nevyksta, bet tuo pačiu svarbu užpildyti visą muzikinį vyksmą mikrodetalėmis, kad klausytoją privesčiau prie tam tikrų netikėtų išgyvenimų. Nesinori užpilti garsų srautu, norisi viską konstruoti subtiliau, taip, kad atrodytų, kad yra kažkoks stovintis garsas ar emocija, tačiau joje egzistuoja tam tikras mikrojudėjimas, mikroįvykiai, kurių neidentifikuoji, tačiau jie veikia.

O kurį šios erdvės daiktą pavadintumei svarbiausiu?

Stalą. Turiu įprotį eskizus daryti ypač tvarkingai – su liniuote ir pieštuku. Svarbu susikurti taisykles, kad vėliau būtų galima jų nesilaikyti.

Pats esi iš tų kūrėjų, kurie yra ir organizatoriai, kurių pilna visur. Ar tai artima tam, kaip tu įsivaizduoji idealų kompozitorių?

Nemėgstu „suidealinti“ žmonių, todėl kompozitorius, į kurį kreipčiau dėmesį, turėtų turėti kažkokio „neidealumo“, klaidos elgesio ar minčių prasme. Visa tai atveda prie originalių rezultatų. Be abejo, šiandien sąvoka „originalumas“ yra labai kebli, nes labai sunku, galbūt net ir neįmanoma tapti originaliu. Visgi visi turime tokią siekiamybę, o visuomenė tarsi kuria savotiškus originalumo štampus. Taigi kompozitorius, kurį sekčiau, būtų tas, kuris labai gerai žino, ką daro, numato kiekvieną savo žingsnį, tačiau tuo pačiu išlaiko organiškumą, o jo muzika neskamba perdėm racionaliai, išlieka natūrali.

Galbūt kažkoks toks žmogus ir lėmė tavo pasirinkimą tapti kompozitoriumi? Visgi tokią profesiją pasirenka retas.

Mokiausi kūrybingoje aplinkoje, Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, kur visuomet būdavo akstinas veikti. Iš pradžių jaučiausi užguitas privalomųjų dalykų, todėl kilo noras nuo to atsiriboti, daryti kažką kitaip. Iš tų laikų atsimenu daug įdomių asmenybių, kurios mane pastūmėjo į kūrybą. Aplinka, žmonės skatino pažiūrėti į savo lauką, tai yra muziką iš atlikėjo perspektyvos, iš kitos pusės. Nebuvau pats geriausias atlikėjas, todėl neretai man buvo daug smagiau groti tai, ką galėdavau. Tai toli gražu nebuvo tas „romantinis garsas“, kurio reikalaudavo mokykloje, veikiau – pakankamai triukšminga muzika. Lig šiol esu dėkingas savo violončelės dėstytojui Romanui Armonui, kuris man padėjo į grojimą pažvelgti kitaip.

Šiandien pats esi mokytojas toje pačioje mokykloje. Žvilgsnis į ją iš mokinio ir mokytojo perspektyvos skiriasi?

Natūralu, kad dabar atkreipiu dėmesį į kitus dalykus. Mokyklos pasaulis iš mokytojo perspektyvos atrodo labai įdomiai – pamatai buvusius mokytojus jų natūralioje aplinkoje, pajauti atmosferą. Tačiau vis vien stengiuosi žvelgti daugiau iš mokinio žiūros taško, nes aplink mane pilna jaunų žmonių, turinčių stiprių ambicijų, idėjų. Pastebiu, kaip jos pradeda vystytis, kaip veikia idealizmas, kurio negalima „užmušti“, kurį reikia palaikyti. Ir mano laikais, ir dabar mokiniai turi polinkį maištauti.

Tam tikri dalykai nesikeičia, tačiau skirtingos kartos tarpusavyje vis vien skiriasi. Kokia didžiausia stiprybė ir kokia didžiausia silpnybė apibrėžia tą kūrėjų kartą, kuriai save pats priskiri?

Sunku pasakyti. Kyla klausimas, kas yra ta karta, kiek žmonių ji aprėpia? Prisimenu, man buvo labai malonu per mūsų bakalaurinių darbų baigiamąjį koncertą stebėti savo kursiokus. Pamačiau, kad jie atrado savo kelią, skambesį, priėjimą prie kūrybos proceso. Taigi savo kartos stiprybe laikyčiau žinojimą, ką ir kodėl darai, bei drąsą klysti. Na, o silpnybių visi turime skirtingų.

Pats turi įpročių, kurių norėtumei atsisakyti?

Dabar labai madinga kalbėti apie atidėliojimą, tačiau jį savyje išties pastebiu ir norėčiau atsikratyti.  Reikia bandyti valyti savo protą nuo pašalinio šlamšto, kuris sukuria terpę prokrastinacijai atsirasti.

Šiemet baigsi magistro studijas. Nevilioja galimybė kuriam laikui pakeisti aplinką, išvykti gyventi ir kurti į užsienį?

Kažkoks poreikis yra visą laiką, tačiau, žinodamas save, manau, kad buvimo kažkur kitur man būtų per daug. Esu linkęs visiškai „išsiurbti“ aplinką, kurioje esu. Žymiai mieliau nuvažiuočiau, pabūčiau kurį laiką ir sugrįščiau, tada vėl kur išvažiuočiau. Nesieju savo gyvenimo su užsieniu. Nesakau, kad ten blogai, tačiau čia būti man ne tik patogiau, bet ir jaukiau.

Šie metai tau turtingi sėkmės – Lietuvos kompozitorių sąjungos apdovanojimuose nuskynei net tris prizus. Tai daugiau džiaugsmas ar atsakomybė?

Ir tas, ir tas, o kartu – nei tas, nei tas. Džiugu, kad kažkas pastebėjo, pripažino. Tačiau tai kitoks jausmas nei tada, kai kažkas prieina po koncerto, padėkoja už kūrinį, pasako šviežius įspūdžius. Iš perspektyvos sunku suvokti įvertinimo mastą. Džiaugiuosi, kad įvertino, bet jaučiu atsakomybę, tarsi turiu tai pateisinti. Reikia toliau tęsti darbus ir tęsti gerai.

Tobula kompozitoriaus akimirka atrodo?..

Kai žiūrėdamas į baltą sieną, ant jos pamatai tašką.

---