Klasikinės muzikos įrašų kompanijų pasaulinė lyderė „Naxos“ ką tik išleido autorinį kompozitorės Onutės Narbutaitės įrašų albumą „no yesterday, no tomorrow“, išskirdama jį kaip kompanijos vadovo gruodžio mėnesio pasirinkimą. „Nė vienas neturėtų praleisti galimybės pažinti Lietuvos kompozitorės Onutės Narbutaitės muziką, kadangi ji – viena pačių ryškiausių pastarųjų dešimtmečių Baltijos regiono kompozitorių“, - dėmesį į naujausią autorės kompaktinį diską kreipia „Naxos“ steigėjas ir vadovas Klausas Heymannas.

Aštuntasis autorinis Onutės Narbutaitės įrašų leidinys „no yesterday, no tomorrow“ yra du metus vykdytos koprodukcijos su Lietuvos muzikos informacijos centru rezultatas. Jame – trys specialiai šiam kompaktiniam diskui įrašyti simfoniniai kūriniai „La barca“, „kein gestern, kein morgen“ ir „krantas upė simfonija“. Kompozicijas kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru įrašė pastaruoju metu daugiausia JAV reziduojantis dirigentas Christopheris Lyndon-Gee. Prieš dešimtmetį su Onutės Narbutaitės kūryba susidūrusiam dirigentui jos muzika padarė stiprų poveikį, todėl dirigentas tapo aktyviu šio „Naxos“ leidinio iniciatoriumi.

„Susirasti norimą muziką ir jos pasiklausyti dabar paprasčiausia yra internete, tačiau anaiptol ne visi kompozitoriai naudojasi galimybe talpinti ten savo įrašus. Aš tuo neužsiimu – nedalyvauju socialiniuose tinkluose, neturiu savo tinklaraščio, šiuo požiūriu daugeliui esu turbūt jau „užribyje“. Bet ir kitom aplinkybėm gyvenimas vien tik didžiulėje ir pakankamai chaotiškoje interneto erdvėje, nuolatos prilipus prie kompiuterio ar telefono, būtų labai vienpusiškas ir monotoniškas. Įrašų leidinys, kurį gali paimti į rankas, yra kažkas kita – kaip knyga rašytojui. Šiame nedideliame, „daiktiškumu“ apribotame formate matau gilesnio, konceptualesnio pateikimo bei suvokimo galimybę“, – įspūdžiais dalinosi kompozitorė Onutė Narbutaitė.

Globali muzikos terpė

Kadangi tokio masto tarptautiniai simfoniniai įrašų projektai Lietuvoje vyksta nedažnai, jie neįsivaizduojami be valstybės paramos, fondų lėšų ir stiprių projekto partnerių. „Visą garsinį, tekstinį ir vizualinį leidinio turinį finansavo ir parengė įvairios Lietuvos institucijos ir kūrybinės grupės, o „Naxos“ šiam turiniui suteikė formą ir globalią sklaidos, platinimo ir pardavimų platformą, kuri yra viena didžiausių pasaulyje“ – teigė Lietuvos muzikos informacijos centro vadovė Asta Pakarklytė. Šis sumanymas įgyvendintas bendradarbiaujant Lietuvos nacionalinei filharmonijai, Lietuvos kompozitorių sąjungai ir „Vilniaus festivaliams“. Projektas nebūtų įvykdytas be Lietuvos kultūros tarybos ir Asociacijos LATGA paramos.

„Svarbiausia yra platus muzikos pasklidimas ir galimybė pasitikrinti, kiek ji paveiki kitose terpėse, galbūt ir įgauti tam tikro pasitikėjimo, kurio nebūtinai pakankamai suteikia ankšta ir paprastai tam tikras dominuojančias tendencijas puoselėjanti namų aplinka“, – teigė Onutė Narbutaitė, pratęsdama: „Visi užsienyje išleisti mano leidiniai, ne tik autoriniai, buvo gausiai recenzuojami, besiremiant kitais, gerokai platesniais kontekstais. Dalis naujų kūrinių užsakymų atėjo būtent per įrašų leidinius ir jų refleksijas. Pavyzdžiui, Miuncheno koncertų serijos „musica viva“ užsakymas naujajame diske įrašytam kūriniui „La barca“, kurį inicijavo žinomas vokiečių muzikos kritikas Christophas Schlürenas, dar XX a. pabaigoje „atradęs“ mane per pirmąsias tokiu būdu į pasaulį išskridusias kompozicijas – „Opus lugubre“ ir „Sinfonia col triangolo“.

„Įvairiais būdais teko patirti, kad per užsienio kompanijų leidinius ir tarptautines koprodukcijas įvairiose pasaulio vietose atsirado ir nemažai mano muzika rimtai besidominčių melomanų. Įrašai patenka į radijo stočių apyvartą, o radijo stotys daugelyje šalių yra labai svarbi grandis šiuolaikinės muzikos gyvenime. Net tokio nepalankaus formato – valandos trukmės – kūrinys kaip „Tres Dei Matris Symphoniae“, 2011 m. išleistas „Naxos“, bendradarbiaujant su Lietuvos muzikos informacijos centru, sulaukė ne vienos transliacijos – nuo Vokietijos, Ispanijos ar Slovėnijos iki Meksikos ir Naujosios Zelandijos, o kai kurios stotys – JAV ir Švedijos – tai panaudojo ypač prasmingai – Velykų Sekmadienio programose“, - komentavo kompozitorė.

Įrašytų kūrinių sinergija

Kompozitorės teigimu, kompaktiniame diske įrašyti „La barca“ ir „krantas upė simfonija“ yra vieni svarbesnių jos kūrinių, atsiradusių panašiu metu – 2005 ir 2007 metais – tarpusavyje turinčių muzikinės išraiškos sąšaukų. Šio leidinio idėja ir prasidėjo nuo „kranto upės simfonijos“, kai dirigentas Christopheris Lyndon-Gee jos premjerą atliko „Varšuvos rudenyje“. „Tada pasiūliau įtraukti „La barca“ – tai leido kompaktinio disko visumoje kurti ne atsitiktinę, tik kažkokiais techniniais parametrais apibrėžtą rinktinę, o vientisą, kryptingą atmosferą“, - prisiminimais dalinosi Onutė Narbutaitė.

„Formuodama naują kompoziciją „kein gestern, kein morgen“, jau galvojau apie planuojamą CD ir kitų į plokštelę įtrauktų kūrinių kaimynystę, o taip pat apie tai, kad šių trijų kompozicijų sugretinimas ir iš jo kylanti sąveika gali paryškinti esamas ir sukurti naujas prasmes. Iš karto galvojau ir apie kūrinių seką – tai nemaža dalimi lėmė ir viduryje įsikomponavusio „kein gestern, kein morgen“ pradžios ir pabaigos sprendimus. Tad įsivaizduoju, jog visą CD pateikiamą jų seką galima būtų suvokti kaip savaip vientisą ir nuoseklią „makrokompoziciją“, - komentavo autorė.

Įrašų procese prie Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro ir dirigento Christopherio Lyndon-Gee prisijungė mecosopranas Jovita Vaškevičiūtė ir tenoras Tomas Pavilionis, įrašę kūrinį „kein gestern, kein morgen“ („jokio vakar, jokio rytoj“). Įrašuose taip pat dalyvavo kviestiniai atlikėjai Marija Grikevičiūtė (fortepijonas, čelesta) ir Jolanta Silkauskienė (klavesinas). Ir kompozitorė, ir dirigentas išskyrė profesionalų garso režisierių Viliaus Kero ir Aleksandros Kerienės darbą: „Jie nuostabiai suvaldė visą ganėtinai sudėtingą akustinį srautą ir pateikė puikų rezultatą“, - teigė Onutė Narbutaitė.

Įrašų montažo procesas truko pusantrų metų, o didžiausiu iššūkiu, pasak Viliaus Kero, tapo siekis perteikti partitūros visumą garso laikmenoje. „Onutės Narbutaitės muzika kupina smulkių, be galo gražių detalių, kurių fiksavimui ir atskleidimui panaudojome visus kūrybinius ir techninius resursus“ – komentavo Keras, kuris džiaugėsi galimybe eksperimentuoti šiuolaikinės simfoninės muzikos įrašų situacijose: „Dirbant su šiuolaikinių kompozitorių muzika garso įrašų prodiuseriai turi daugiau laisvės. Mes galime meniškai panaudoti naujausias technologijas, orkestro skambesį paversdami šiuolaikišku, labiau artimu, nei klasikinėje simfoninėje muzikoje. Klausytoją galime „patalpinti“ orkestro viduje ir jam sukurti intymią pažintį su Onutės Narbutaitės muzika“.

LMIC inf.

---

2015 m. spalio 24–30 d. Lietuvos nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje vykusių įrašų sesijų akimirkos: