Lietuvos muzikos informacijos centras pristato rubriką „Kompozitoriaus teritorija“, su kuria lankosi kompozitorių namuose, darbo kambariuose, studijose ir neįpareigojančiai kalbasi apie kūrėjų įpročius, kompozicinę rutiną ir kasdienybę. Šįkart muzikologė Rasa Murauskaitė ir fotografas Tomas Terekas užtiko Lietuvos muzikos ir teatro akademijos erdvėse su studentais dirbusį, trumpam į Lietuvą sugrįžusį kompozitorių Vykintą Baltaką. Pokalbyje atsivėrė nuolatinio judėjimo, „nesąmonių“ ir didžiausio kūrybinio iššūkio temos.

Interviu skelbiamas ir mūsų turinio partnerių portale „15min.“

---

Dirbate tarp Lietuvos ir Vakarų Europos. Ar tas nuolatinis judėjimas atsispindi Jūsų kūryboje?

Taip gyvenu jau ilgai – 1993 m. išvykau studijuoti į užsienį. Niekada nesijaučiau emigrantu, o ir dabar nesijaučiu – dažnai lankausi Lietuvoje. Kai esi ir vienoje, ir kitoje vietoje, įvairios įtakos susimaišo. Lietuvoje dažnai girdžiu, kad rašau „nelietuvišką muziką“. Klausimas – o kas tai yra? Vokietijoje, pavyzdžiui, man sako, kad rašau labai lietuvišką muziką. Įdomus potyris buvo „Varšuvos rudens“ festivalyje, kai iškart po atlikimo man pasakė: „O, labai lietuviška muzika!“ Visada šypsausi tai išgirdęs, nes to suvokimas nuolatos kinta. Manau, kad visos įtakos sėkmingai papildo viena kitą. Taip gyvenant tenka išgirsti įvairesnės muzikos, galų gale – išeiti iš vienintelės kultūrinės terpės.

Ką užsienyje vadinate savo kūrybine erdve? Turite studiją ar dirbate namuose?

Kiek įmanoma daugiau stengiuosi dirbti namuose. Kaip dirigentas dirbu su įvairiausiais kolektyvais, dar dėstau Olandijoje, o prieš tai dvejus metus buvau Briuselio karališkosios konservatorijos profesoriumi. Tad kai nereikia kur nors važiuoti, dalyvauti projektuose, kuriu namų aplinkoje.

Šiandieną susitikome Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur dirbate su atlikėjais. Galbūt galėtumėte palyginti „čia“ ir „ten“ patirtis?

Kartu su džiazo improvizatoriumi, saksofonininku Liudu Mockūnu įkūrėme šiuolaikinės muzikos magistrantūros kursą atlikėjams. Šiuolaikinė muzika gali būti arba improvizuota, arba grojama iš natų – yra dvi specializacijos. Man sunku lyginti Vilnių ir Mastrichtą, nes Lietuvoje dirbu su atlikėjais, o Olandijoje – su kompozitoriais. Atlikėjai ir kūrėjai mąsto šiek tiek skirtingai. Galiu pasakyti tik tiek, kad šiuolaikinės muzikos programos studentais čia esu labai patenkintas – tiek jų lygiu, tiek požiūriu, motyvacija. Tai, ką darome čia, įtaiko į tuos pačius procesus, kurie vyksta Vakarų Europoje.

Pats užaugote muzikų šeimoje. Ar veikė tai apsisprendimą tapti muziku profesionalu?

Man tai suteikė užtikrintumo. Egzistuoja muzikų šeimų „traukinukas“, kai vaikai vedami į meno mokyklas – tai galbūt ne visada yra geras dalykas. Tačiau aš savo šeimoje jaučiau visišką supratimą. Galiu pasilyginti su kolegomis ir draugais Belgijoje ar Olandijoje, iš kurių kartais išgirstu, kaip šie norėję užsiimti muzika, bet jų tėvai neleido, nes pirmiausia liepė išmokti „tikros“ profesijos, kad nebūtų marginalai. O aš visada atsakau, kad man buvo atvirkščiai – turėjau visas sąlygas tapti muziku, kad netapčiau, pavyzdžiui, marginaliu verslininku. Tai labai svarbu, kai dėl muzikos nekyla abejonių.

Jūsų biografijoje teko rasti tokią citatą: „Išvykimas iš Lietuvos buvo motyvuotas sukilėliškų nuotaikų, išreiškusių prieštaras to meto tradicinei lietuviškai estetikai“. Panašu, kad tuometė kultūrinė realybė čia Jūsų netenkino. Kokia ji buvo?

Man studijuojant Lietuvos kultūrinė terpė buvo gana ribota. 1993 m. interneto dar nebuvo, tad kitokios muzikos srovės buvo sunkiau pasiekiamos, o čia vyravo labai specifiškos kryptys ir kompozitoriai. Vyravo „liaudiškumas“, atėjęs iš Broniaus Kutavičiaus, sakralumas, tyla buvo stipriai mistifikuojami. Pas patį Kutavičių tai reiškėsi natūraliai, autentiškai, tačiau jo pasekėjų darbuose autentika buvo dingusi – telikęs paviršutiniškumas. Tos „liaudiškos dainelės“ nebeturėjo tiesioginio ryšio su idėja, iš proto varė tas muzikos „sakralinimas“ – tarsi mes visi būtume „vaidilučiai“, ant kalno laužus kūrenantys. Taigi mano išvykimas buvo nulemtas noro atverti naujas kryptis, „prasivėdinti“.

Tačiau pats taip pat šiek tiek mokėtės pas Bronių Kutavičių. Kažką turbūt perėmėte?

Žinoma, tik labai sunku tai apibūdinti. Tai daugiau pasąmonės dalykai, pasireiškiantys mažuose sprendimuose.

Savo išvykimą vadinote savotišku iššūkiu. Kas Jums muzikoje šiandien yra iššūkis?

Ne tik man, bet ir kitiems, ką galiu spręsti iš pokalbių su studentais, iššūkis yra būti savimi. Tiesa, kalbėti apie tai yra viena. Antras, sudėtingesnis žingsnis yra būti savimi savo muzikoje – tai susiję ir su technikos išmanymu, gebėjimu užrašyti muziką taip, kaip ją girdi. Klausantis Broniaus Kutavičiaus ar Osvaldo Balakausko kūrinių, iškart aišku, kad tai yra jų parašyta muzika. Man atrodo, tai yra esmingiausias ir sudėtingiausias klausimas. Taip pat kompozitoriui svarbu nebijoti „nomenklatūros“, vyraujančių srovių – to truputį pasigendu dabartinėje Lietuvoje. Jaučiu gana stiprų prisitaikymą prie publikos skonio, srovių, kurios yra vertinamos. Yra bijoma būti savimi.

Esate kompozitorius, dirigentas, dėstytojas. Kaip organizuoti tiek sunkiai laiku apibrėžiamos veiklos?

Disciplina labai svarbu, nes yra labai daug veiklos ir nesusijusios su muzika – organizacinės, administracinės, to, ko nemėgtu, ir vadinu „nesąmonėmis“. Kūrybai visada laiką reikia „išplėšti“, todėl nuolatinis mano galvos skausmas yra laiko optimizacija – siekiu kuo efektyviau komunikuoti, kad galėčiau prieiti prie to, kuo išties užsiimu.

Kas be tų „nesąmonių“ labiausiai trukdo kūrybai?

Man labiausiai trukdo būtent tos pašalinės veiklos, didžiulė administracinė našta. Net kai jos tiesiogiai nebelieka, vis vien zirzia mintys, kad dar reikia kažką padaryti.

O kas, priešingai, padeda „gaudyti idėjas“?

Nežinau. Man atrodo, kad įkvėpimas gimsta iš pačios muzikinės minties, paties garso įsivaizdavimo. Visa kita gali būti labai įdomu, gali daryti įtaką, bet tikras įkvėpimas, entuziazmas kyla tuomet, kai pagauni įdomią mintį, randi, kaip ją realizuoti. Tada po truputį pajauti, kaip mažais žingsneliais artėji prie skambesio, kurio nori. Esu toks muzikas, kuris muzikines idėjas gaudo pačioje muzikoje, garse.

Sakoma, kad mėgstate vis sugrįžti prie savo kūrinių. Kas tai – tobulumo siekimas?

Negrįžtu prie jau užbaigtų dalykų – grįžtu prie kūrinių, kurių jaučiuosi neužbaigęs. Iš esmės, tas procesas nėra begalinis, nors kartais taip atrodo. Yra muzikinė idėja, skambesys, kurio aš siekiu – ne visada pavyksta jį pasiekti pirmu bandymu. Darbo būna įdėta daug ir aš noriu pasiekti minties užbaigtumą. Galima tai palyginti su rašytojo ar žurnalisto darbu – norint kažką pasakyti, pavartojus daugiau žodžių nei mintis leidžia, išeis tuščias kalbėjimas, pasakius per mažai – mintis liks neišsakyta.

Jūsų nuomone, įmanoma pavargti nuo muzikos?

Teoriškai įmanoma, bet tai priklauso nuo to, ką ir kaip kompozitorius kuria. Kompozitoriaus profesija įdomi tuo, kad visą laiką reikia pradėti iš naujo – kiekviena tikrai nauja idėja reikalauja specifinės išraiškos, yra iššūkis ir net su patirtimi, žinojimu vis iš naujo tenka kurti dviratį. Egzistuoja įdomus momentas, kai tarsi mažas vaikas apsidžiaugi, jog pavyko kažką parašyti. Tačiau įsivaizduoju, kad būna kompozitorių, kurie dažniau atkartoja idėjas, taip jų darbas tampa reprodukavimu, nuo kurio, aišku, galima ir pavargti.

---