Lietuvos muzikos informacijos centras pristato rubriką „Kompozitoriaus teritorija“, su kuria lankosi kompozitorių namuose, darbo kambariuose, studijose ir neįpareigojančiai kalbasi apie kūrėjų įpročius, kompozicinę rutiną ir kasdienybę. Šįkart muzikologė Rasa Murauskaitė ir fotografas Mindaugas Mikulėnas žvalgėsi vienoje iš kompozitoriaus Arturo Bumšteino kūrybinių erdvių, kurioje menininkas repetavo ką tik Krokuvoje parodytą baroko triukšmo mašinų performansą „Bad Weather“. 

---

Mes kalbamės kavinėje, Vilniuje šiuo metu dirbate „Menų spaustuvėje“, didelę dalį laiko leidžiate rezidencijoje Berlyne. Panašu, kad bent jau dabar konkrečios vienintelės vietos savo kūrybine teritorija negalėtumėte pavadinti.

Keliaujant „kūrybinė erdvė“ irgi keliauja kartu – nesigauna jos apleisti ilgesniam laikui. Ji gali būti visur – oro uoste, kavinėje, viešbutyje... Kur gyveni, ten ir kuri. Tuo labiau, kad dabar tokio dalyko kaip studija net ir nelabai reikia – objektus gaminti tenka retai, nebent parodai paruošti kažkokią „materiją“. Dažniausiai tereikia, kad aplink būtų žmonės, su kuriais galima bendradarbiauti. Kitaip tariant, reikia produktyvaus santykio. Ten, kur yra žmonės, ten – ir kūrybinė erdvė. Kaip pas žydus – reikia 10-ies vyrų minjano, kad būtų galima laikyti pamaldas. Aišku, jeigu dirbu su specifiniu kūriniu, kaip dabar su „Bad Weather“, kuriam reikalingi istoriniai teatro scenos įrenginiai, jų nepasivežiosi – medžiaga riboja. Tačiau medžiagai leidžiant ją susegti į segtuvą, pasiimu ją su savimi. Prireikia ir studijos, jeigu norisi plėsti galimybių ribas, bet dažniausiai kūryba vyksta kompaktiškiau. Kūrybine erdve gali būti ir namai, ir kitos vietos – tačiau geriausiai „dirbasi“ ten, kur tvyro darbingo nuobodulio atmosfera.

Viename Jūsų ankstesnių interviu teko skaityti, kad mėgstate diktofonu įsirašinėti aplinkos garsus, kadangi iš jų po to galima padaryti kompoziciją, atskleidžiančią tam tikrą garso pasaulį. Išgyvendamas dažną erdvių, kuriose kuriate ir gyvenate, kaitą, tikiu, puikiai galite atsakyti, ar erdvės pokytis turi lemtingos įtakos kūrybai. Tai ar turi?

Žinoma, kad turi. Erdvę galima naudoti ne tik kaip akustinį šaltinį – jos atmosfera pati savaime labai veikia. Sunku apie tai kalbėti, nes tai atrodo akivaizdu. Jeigu mes kalbėtumėmės kitur, kitoks būtų ir mūsų pokalbis – kalbėjimo ritmas, minčių dėstymo būdas. Skirtinga erdvė gali aktyvuoti visiškai skirtingus žmogaus psichinius aspektus. Pastebėjau, kad visada truputį prisitaikome prie žmonių, su kuriais bendraujame – norėdami kokybiškiau komunikuoti, spontaniškai perimame aplinkinių savybes. Tai – natūralu.  Pirmykštis žmogus, įėjęs į tamsią olą, per jusles aiškindavosi, kas joje yra, ar nėra grėsmės gyvybei. Jis tik akustiškai galėjo identifikuoti tamsios erdvės aplinką. Atrodo, kad sąmoningas žmogus esti dar labai trumpą laiką, o klausa naudojasi 99 procentus savo egzistencijos. Taigi, pačios erdvės suformavo žmoguje tam tikrą klausymosi ryšį tarp jo ir akustinės aplinkos. Tas ryšys atsispindi įvairiais afektais, kuriuos mes patiriame klausydamiesi muzikos. Daugelį šių jutiminių niuansų esame praradę, jais nebesinaudojame, bet jie yra mūsų kraujyje. Pamenu įdomią Davido Toopo teoriją, esą, muzikos dermės yra susijusios su pirmykščio žmogaus savęs pajautimu tam tikrose erdvėse.

Nors žodis „teritorija, erdvė“ dažniausiai siejasi su vieta, tačiau, mano nuomone, tai referuoja ir į tam tikrą laiką, epochą. Esate kada pamąstęs, kad norėtumėte gyventi ir kurti kitame laikmetyje? Jei taip, kokiame?

Man atrodo, kad žmonės visada jaučiasi panašiai, nepaisant to, kokiame laike gyvena. Jiems atrodo tarsi jų laikmetis būtų pats intensyviausias, savotiška „viršūnė“. Kuo labiau visuomenė yra varžoma įvairiausių institucinių normų bei taisyklių, tuo mažiau tame laikmetyje norisi gyventi. Turbūt egzistuoja natūralus menininko siekis būti kuo mažiau ribojamam, turėti erdvės savo individualybei realizuoti. Tačiau tas laisvės pojūtis dažnai yra tik iliuzija. Atrodo, kad bandai kurti savo individualų meną, formuluoji savo kalbą, tačiau truputi pasigilinęs pamatai, jog visa ta „laisvė“ taip pat yra sąlygota. Taip, kad nieko čia labai nepasirinksi, visada teks taikytis – jeigu ne prie kitų, tai bent jau prie savo nuosavos patirties diktato.

O kaip organizuojate tą „dabarties laiką“? Ar turite savo discipliną, ar kuriate priešokiais?

Šį interviu privalu atiduoti tam tikru laiku – tas pats galioja ir kūrybai. Dažnai turi kažką sukurti tam tikrai progai, nes dirbi su žmonėmis, nors, žinoma, būna ir kitaip. Privalu prie aplinkinių taikytis, save disciplinuoti. Disciplina yra vienas iš kūrybinio darbo instrumentų – tam, kad efektyviai būtų įvykdytas bendras planas, žmonės turi sutarti dėl bendros tvarkos, tai savotiškai „kolūkietiška“ disciplinos formulė, kuri galioja ir bendrai vykdomam kūrybiniam darbui. Ką tik prisiminiau, kad kažkada, gal prieš 10 metų duotame interviu sakiau, jog kūryba vyksta vienumoje, atsiribojus nuo išorinio pasaulio. Gerai, kad galiu sau leisti į tuos pačius klausimus atsakyti skirtingai.

Vadinasi, kūryba – kaip bet koks darbas? Kad ir kaip sunku tokį žodį šiame kontekste vartoti.

Visuomenėje egzistuoja stereotipai, kurie nurodo, kas yra darbas, o kas ne. Bet koks darbas yra kūryba, jeigu jis turi galimybę būti žaismingu. O pati kūryba yra daugiau santykis su darbu – galimas „kūrybingas“ santykis.

Grįžtant prie aplinkos. Gimėte ir dalį savo laiko leidžiate Vilniuje. Koks Jūsų santykis su šiuo miestu? Kokias asociacijas jis kelia?

Norisi turėti atviras galimybes grįžti, nesakyti – „emigravau“. Arba priešingai – „nusprendžiau neemigruoti“. Šiandien visuomenė yra poliarizuojama, randasi dvi grupės – tie, kurie emigravo ir „nukirto“ visus ryšius, ir tie, kurie pasiliko. Man toks juodai baltas požiūris atrodo dirbtinas, priešinantis visuomenę. Reikia imti pavyzdį iš jaunesnės kartos menininkų, jų dauguma studijas baigė užsienyje, turi įsikūrę savo komforto bei išgyvenimo zonas, tačiau grįžta į Lietuvą lyg į savotišką komforto zoną. O koks yra Vilnius? Labai kompaktiškas. Jeigu jam reikėtų rasti apibūdinimą, sakyčiau... „kišeninis miestas“. Tai savotiškas kalambūras. „Kišeninis miestas“ – visą laiką kažkieno kišenėje.

Vienas naujausių Jūsų projektų, kurį repetuojate Vilniuje, „Menų spaustuvėje“ – tai barokinių triukšmo mašinų performansas „Bad Weather“. Šiame kūrinyje tradicinę notaciją pakeičia meteorologiniai ženklai. Galbūt naujo projekto kontekste galite pasvarstyti ir apie savo santykį, požiūrį į muzikos užrašymo galimybes?

Natos nebūtinai turi būti apribotos dvylikos tonų. Galimos ir kitokios partitūros, paremtos ne normatyviniais ženklais – reikia tik susitarti dėl jų reikšmės. Tai padarius, ženklas tarsi pavirsta nata. Rengiamam projektui „Bad Weather“ naudoju meteorologinius žemėlapius, kadangi klimatas ir jame vykstantys procesai yra šiame kūrinyje itin svarbios temos. Tai savotiška idėjinė bazė, iš kurios semiuosi įkvėpimo ir medžiagos, kurią galiu naudoti, siūlyti muzikantams. Atradau XVII a. Krokuvoje rašytą orų stebėjimo dienoraštį, kurį skaitant įdomu susimąstyti ne tik apie vakar dienos, bet ir apie žymiai senesnius orus. Šitą informaciją galima pritaikyti kūrybai, paimti tik įdomiausius momentus, arba tik vieną detalę ir sugalvoti metodą, kaip tai pritaikyti muzikoje. Tai tarsi tyrimas, bet nenoriu vartoti šio žodžio. Viskas yra tyrimas, jeigu į tai įdedi bent šiek tiek pastangų. Gyvenimas yra tyrimas.

Grįžtant prie „Bad Weather“, šio performanso instrumentai tiesiogiai susiję su klimatu. Jie sukurti tam, kad imituotų vandens ir oro stichijas. Meteorologija yra gana jaunas mokslas – dideliems procesams stebėti reikia laiko. Įdomu, kad egzistuoja tam tikri to stebėjimo „paūmėjimai“, suintensyvėjimai. XVII a. buvo vadinamasis „Mažasis ledynmetis“, kai bendra Europos vidutinė temperatūra nukrito tik porą laipsnių. Atrodo, toks mažas skirtumas, bet jis paveikė daugelį sričių, ypač žemės ūkį. Buvo globalių agrarinių nuostolių, kurie greitai pasireiškė didžiuliais ekonominiais kataklizmais visoje Europoje. O ten, kur yra ekonominis nestabilumas, kyla tokie dalykai kaip karai, revoliucijos, sukilimai. Žmonės iš esmės nesuprato tikrųjų klimatinių procesų priežasčių, todėl buvo būtinas „atpirkimo ožys“, kurį paaukojus būtų rituališkai atstatoma suirusi pusiausvyra tarp gamtos ir žmogaus. Nekeista, kad didžiausios raganų medžioklės ir vyko „Mažojo ledynmečio“ laikotarpiu.

Šiuo metu svarbi erdvė Jūsų gyvenime yra Berlynas. Papasakokite apie jį. 

Šiuo metu Berlyne lankausi DAAD rezidencijos kvietimu. Darau tą patį ką daryčiau ir Vilniuje, tačiau kūrybinės realizacijos galimybės, kurias pasiūlo rezidencija, yra sunkiai su kuo palyginamos. Berlyne – palyginti nedideliame mieste – milžiniška kultūros koncentracija, itin gausu menininkų. Atrodo, kad turėtų egzistuoti laukinė konkurencija, tačiau visi labai draugiški ir palaiko vienas kito iniciatyvas. Galbūt tai tik dar viena išgyvenimo instinkto pusė – ne lipti vienas kitam per galvas, o glaustis į didesnius būrelius.

Atsakydamas į vieną klausimų, užsiminėte, kad nors ir atrodo, kad kuriate savitą muziką, tačiau, nori ar ne, tam tikri dalykai turi savo šaltinius. Iš kur Jūsiškis įkvėpimas kyla? Kokie mąstytojai, kūrėjai smarkiausiai veikė Jūsų požiūrį į pasaulį ir kūrybą?

Didžiausią įtaką lig šiol man padarė suvokimas, kad Dievas – tai žmogaus susikurtas konceptas, tačiau tikiuosi, kad dar atsiras guru, kuris mane perkalbės.

---

Kompozitoriaus Arturo Bumšteino baroko triukšmo mašinų performanso „Bad Weather“ kūrybinė komanda: 
Ivanas Chengas (libretas, performansas, kostiumai), Aaronas Kahnas, Gailė Griciūtė, Greta Grinevičiūtė (triukšmo mašinų ansamblis), Antanas Dombrovskis (gyvas garso apdorojimas), Ignas Juzokas (garso dizainas), Julius Kuršys (šviesų dizainas), Ernestas Volodzka (triukšmo mašinų konstrukcija), Rūta Junevičiūtė (žvilgsnis iš šono), Ana Ablamonova (prodiusavimas)

---