Lietuvos muzikos informacijos centras pristato rubriką „Kompozitoriaus teritorija“, su kuria lankosi kompozitorių namuose, darbo kambariuose, studijose ir neįpareigojančiai kalbasi apie kūrėjų įpročius, kompozicinę rutiną ir kasdienybę. Kompozitorė Lina Lapelytė atskleidė, kad kūryba jai – intymus ir ramybės reikalaujantis procesas, neįmanomas be tam tikro atsiskyrimo. Kur jį rasti ir kaip jį pasiekti – muzikologės Eglės Bertašienės ir fotografo Kęstučio Pleitos parengtoje publikacijoje.

---

Tapatybė

Nors dažnai esu vadinama kompozitore, manau, tikslesnis apibūdinimas būtų tiesiog muzikantė – per savo asmeninį santykį su muzika bendrauju ir su kitais žmonėmis, kurie artikuliuoja mano vizijas. Neturiu specialių darbo metodų, patinka betarpiškas bendravimas su atlikėjais ir dalyviais, svarbu emocinis ryšys ir gera energija kūrybiniame lauke.

Apie darbo rutiną

Mano darbai yra kompleksiški ir neapsiriboja muzikine kompozicija. Retai imuosi darbų, į kuriuos negalėčiau įsitraukti proceso metu, vienaip ar kitaip prisidėti prie baigtinio rezultato; retai mano kūryba yra natos ar instrukcijos, kurias tereiktų atlikti. Kurdama naują darbą, galvoju apie jį, kaip apie pratęsimą žmogaus, kuris jį atliks. O rutina yra labiau apie pokalbį, apie susitikimą su žmonėmis ir tik po to yra komponavimas, jeigu tam dar išlieka poreikis.

Daug laiko atima komunikacija, administracija, o pats kūrybos procesas vyksta etapais, kai jau atsikratau viso kito ir galiausiai atsiranda švari galva, švarus laikas – tik tada įmanoma kūryba. Neturiu rutininių įsipareigojimų, kiekvienas projektas yra skirtingas, su savo skirtingais etapais: vieni reikalauja konkretaus rašymo, natų, kiti būna labiau vizualūs ar konceptualūs darbai, kur procese esama daugiau tyrimo ir medžiagos ieškojimo.

Ritualai

Ritualų neturiu. Nėra taip, kad dabar štai kuriu, o dabar – nekuriu. Kai mintį turi galvoje, ji su tavimi visur. Kūryba labiau vyksta vaikštant, miegant, plaunant indus, gaminant maistą. Patinka pabūti su kažkokia idėja, mintimi, ir, jei neforsuoji, jei leidi mintims lengvai plaukti, galiausiai ateina atsakymai. Dažnai stengiuosi palikti baltą lapą, kad įsirašytų tie dalykai, kurių reikia.

Darbo vieta

Jeigu tai yra garso takelis, kurį aš pati atlieku, pati pagaminu, tuomet dažniausiai atsiranda instrumentai ir aš gyvai komponuoju, gyvai kuriu, įrašinėju. Kompiuteris, stalas – šitas, arba kitas... Dažniausiai – skirtingi stalai, nes mūsų gyvenamoji vieta labai nepastovi. Vasaromis yra koks nors vasaros stalas, kartais yra rezidencijų stalas; porą žiemų gyvenome Pervalkoje, tai buvo dar kitas stalas, pečius buvo (juokiasi). Viešoje erdvėje mėgstu būti, bet labiau stebėti, o kurti – nelabai, nes kūrybai man reikia daugiau aksesuarų, vieno kito instrumento, be to, tai yra gana intymus veiksmas. Net jeigu namuose kažkas būna, aš negaliu kurti, – man labiau patinka užsidaryti. Žiemą net pirtyje kurdavau (juokiasi).

Neretai darbo vieta tampa repeticijų, parodų erdvės. Architektūra labai tiesiogiai įtakoja kūrinių turinį ir choreografiją.

Apie muzikos klausymąsi

Muzika čia skamba labai retai (juokiasi). Yra plokštelių, kurias vaikai mėgsta pagroti, arba aš pati užsidedu savo draugų išleistas. Man labai patinka muzika ir aš kiekvieną kartą nustembu, kokios geros ir kiek daug jos yra, bet kad ji mane suptų, tai retai taip būna. Labiau dėl tyrimo kažką įsijungiu. Skambant muzikai sunkiai galiu veikti kažką kito, išskyrus jos klausymąsi, tačiau klausytis patinka ir aplinkos garsų – nejaučiu poreikio tų garsų maskuoti kitais.

Muzikos klausymui ir stebėjimui renkuosi koncertus – domina jos atsiradimo procesas, pasirinkti būdai ją priartinti prie klausytojo.

Apie literatūrą

Šiuo metu keliaudama pasiimu Timothy Mortono „Dark Ecology“ ir „Hyperobjects“. Taiklių įžvalgų apie skundo ištakas Rytų Europoje radau Aarono Schusterio knygoje „The Trouble with Pleasure“. Seniau būdavo daugiau muzikinių knygų – dabar jų kiek mažiau, nes ir pati muzika man tampa įrankiu, kuris leidžia tyrinėti platesnius kontekstus. Dar kiek seniau didelį įspūdį paliko Chris Kraus knyga „I love Dick“.

Apie klausytojus

Turiu savo klausytojo viziją, bet tuo pačiu bandau jam kelti iššūkį. Man pačiai pasidarytų nuobodu daryti dalykus, jeigu suprasčiau, kad yra publika, kuri kažko iš manęs tikisi, o aš jai būtent tai ir duodu. Apskritai, mano statusas, būvis yra tarpinis:  studijavau klasikinį smuiką, nesu studijavusi kompozicijos, tik garso meną, kas yra neaiški sąvoka, ir galiausiai skulptūrą, kas yra dailieji menai. Galiu įsivaizduoti, kad tam tikruose meno kontekstuose publika gali tikėtis vieno ar kito. Man svarbu išlaikyti tą tarpinę būseną pernelyg nepaklūstant vieno ar kito meno lauko programoms. Pavyzdžiui, mano darbas „Damos“ su kanklininkėmis iš „Lietuvos“ ansamblio yra įvilktas į labai atpažįstamą ir kviečiančią formą – keturios moterys groja visiems gerai žinomu folkloriniu instrumentu diskotekos lempų šviesoje... Arba kartu su Rugile Barzdžiukaite ir Vaiva Grainyte kurta opera „Geros dienos“. Pagrindinis ir vienintelis operos veikėjas – kasininkės – yra toks kasdieniškas, visiems atpažįstamas, kad galima lengvai su juo susitapatinti ir per tai patirti, išgyventi kūrinį.

Moteriškos temos

Jos ateina natūraliai, bet galbūt tai reiškia, kad vienos temos mane domina labiau nei kitos. Negalvoju, kad štai dabar reiktų sukurti kūrinį feministine tema. Tiesiog kažkokios idėjos kyla ir jos reikalauja tam tikro įgyvendinimo ir taip jau yra, kad paskutiniu metu dirbau su moteriškais kolektyvais. Bet, pavyzdžiui, naujausioje operoje „Saulė ir jūra“, kurią taip pat kūrėme su Vaiva Grainyte ir Rugile Barzdžiukaite, labiau vyrauja bendresnės ekologinės, humanistinės temos, galvojome apie žmogiškuosius ir kosmoso kūnus.

Be abejo, kad tam tikros temos neišvengiamai rezonuoja su mano pačios potyriais, būviu ir kūnu.

Apie kūrybos esmę

Man labai svarbu žmogus – kaip dalyvis ir kaip visuma, kuri pasiūlo tam tikrus atsakymus. Iššūkio kėlimas. Norisi pažinti muzikantus, įdomu santykis, ryšys, žmonių patirtys. Čia ping-pongo principu vykstantis reiškinys, kuris susidėlioja į kūrybą.

Įkvėpimo šaltiniai

Labiausiai mane maitina kasdienybė. Lankausi galerijose, bet daugiau atsitiktinai, filmus žiūriu... Gal labiau pastebiu praktikas, kurios rezonuoja su mano pačios kūryba ir tarsi tapatinu save su tais žmonėmis, bet įvardinti kažką konkretaus – gana sudėtinga. Jonas Mekas, Pauline Oliveros…

Dažnai nauji sumanymai atsiranda iš nuostabos arba naivumo, negalėjimo kažko suprasti. Paskutiniu metu galvoje sukasi frazė inspiration is for amateurs – įkvėpimas skirtas saviveiklininkams, kurią kasdien vis skirtingai suprantu ir išgyvenu. Visų pirma, man labai artimas terminas ‘saviveiklininkas’ , o antra – dažnai pastebiu, kad gaunant vis daugiau ir daugiau užsakymų, inspiracijai lieka vis mažiau vietos. Manau, labai svarbu išlaikyti sveiką balansą tarp buvimo profesionaliu menininku ir saviveiklininku, kurio dienotvarkėje yra pakankamai laiko „žemiškiems“ reikalams bei inspiracijai.

Vilnius – Londonas

Paskutinius 3–4 metus jaučiuosi tarsi pakibusi tarp čia ir ten, ir jaučiuosi gerai tiek Vilniuje, tiek Londone. Įsivaizduoju, kad tai yra idealus santykis, kai gali priklausyti kelioms vietoms, visada turi galimybę pabėgti. Ir tas pabėgimas yra svarbus. Nors, kita vertus, paskutiniu metu daug galvoju apie tai, kad nepuoselėdamas ryšio su viena vieta, netenki galimybių ją keisti ir plėtoti, visada esi svečio teisėmis. Tai gal šiek tiek savanaudiška, nes neturi pakankamai resursų investuoti į tęstinumą, kurti sąlygų savo ir kitų buvimui, statyti, kovoti su neteisybe (juokiasi). Galbūt tai greitai pasikeis.

---