Kev Nickells: Daugiau nei vienas Lietuvos kompozitorius
- 2017 m. rugsėjo 14 d.
Apie Lietuvos muzikos informacijos centro šių metų pradžioje išleistą „21 amžiaus Lietuvos kompozicinės muzikos antologiją“, kurią kuravo Niujorko kompozitorius, redaktorius ir muzikos apžvalgininkas Frankas J. Oteri, parašė Kevas Nickellsas – Braitone apsistojęs muzikos improvizatorius, tekstų autorius ir programuotojas, anot muzikantų, „profesionaliai kažką veikiantis su kompiuteriais“. Jungtinės Karalystės eksperimentinės muzikos scenoje jis pasirodo ir su solo projektais, ir su įvairiomis grupėmis, dažnai savo smuiku ar elektrine gitara prisidėdamas prie kolektyvinių garso improvizacijų, praktikuojančių netradicines, išplėstines atlikimo technikas. Kevą Nickellsą galima dažnai aptikti tame muzikos regione, kuris išsidėstęs tarp vėlyvojo Šnitkės ir Alberto Aylerio avangardinio džiazo. Kaip ir daugelį kitų tekstų, savo recenziją apie minėtą rinktinę jis publikavo interneto žurnale „Freq“, skirtame eksperimentinei, ekscentriškai, inovatyviai ir tiesiog keistai muzikai.
Rinkinyje – stebinanti kompozicinių idėjų skalė; lyg neturėčiau būti nustebęs, bet perkratęs smegenis supratau, kad mano žinios apie lietuvių kompozitorius vis dėlto prasideda ir baigiasi Jurgiu Mačiūnu iš Fluxus, kuriuo pernelyg nesižaviu. Taip, būna kompiliacijų, atskleidžiančių vienos ar kitos muzikinės bendruomenės idėjų spektrą ir įvairovę, ir dažnai jos būna sudarytos su geromis intencijomis, bet greitai „išsenka“ – čia galvoju apie vieną Olandijos džiazo kompiliaciją, kurią turiu, ji prasideda stipriai, tačiau kompozicijos labai greitai tampa lyg skirtos tarpams užpildyti. O su šiuo leidiniu – visai ne taip.
Vėlgi pagyros sudarytojui – Oteri čia įsipareigojo pateikti platų ir kompozicinių idėjų, ir kūrėjų amžiaus spektrą; tai pirmasis kartas, kai mano turimų bet kurių žanrų kompiliacijų sudarytojas įveikia Bechdel testą [1] su absoliučia lyčių pusiausvyra (taip, aš turiu daugybę moterų kompozitorių kompiliacijų, betgi tai visai kitas dalykas). Be to, čia išties dėmesiu pagerbti jaunesni autoriai. Įprastai sakau sau, kad įpusėjęs ketvirtąjį dešimtmetį dar turiu gražaus laiko skirti kompozicijai; čia gi tokie jauni kaip 23-ejų metų kūrėjai pristatomi kartu su labiau įsitvirtinusiais vardais.
Gal nesiimsiu vertinti rinkinio šituo aspektu – šia („turbūt per ilga, kad ją skaitytumėte iki galo“) apžvalga tenoriu pasakyti, kad tai iš esmės yra absoliučiai reikalingas kompozitorių kūrybos dokumentas, juo labiau kad Lietuva įprastai nėra laikoma „stipria“ kompozitorių šalimi manojoje Europos dalyje.
Savo tekste Oteri aiškina, kaip jis stengėsi vengti tokių kategorijų kaip „geriausi kūriniai“, „rinktiniai šedevrai“ – o dėl to jo rinkinys ir yra geras. Bet aš esu iracionalus ištižėlis, todėl tiesiog noriu pradėti nuo to, kad Elenos Šataitės „Eremos“ yra tikrai nuostabus kūrinys; kai jį parašė, jai buvo tik dvidešimt treji, taigi turbūt reikia ką nors pasakyti, kad niekas neišmuštų jauniems kompozitoriams iš po kojų jų išradingumo. Įspūdingas, klajokliškas, tikro grožio kūrinys – sakyčiau, kažkas panašaus į Alfredą Schnittkę (tik be sarkazmo) ar į Allaną Pettersoną (be tonaliai painių padalų), bet nė vienas iš šių pavyzdžių neperteiks mano susižavėjimo. Ji pasirodo gebanti tobulai perprasti faktūrą, judėjimą ir spalvų kaitą, sugerti visas kompozicinio spektro idėjas, plėtojant vis naujas temas ir niekad nepametant jų iš savo akipločio. Taigi gal čia kažkas kaip naujasis (Richardas) Straussas? Nesu tikras, bet tai absoliučiai puiku.
Susidariau įspūdį, kad Oteri yra gan akademiško pagrindo, taigi čia yra keletas pjesių, kurios gali visai praversti kaip muzikos pratybų etiudai. Loretos Narvilaitės „Banga palydi paukščio skrydį“ – sodri, kompleksiška pjesė smuikui solo, kurioje pakankamai tiek lyrizmo, kad užganėdintų koncertų publikas, tiek ir įvairių technikų – spikato, picikato, flautando ir arpedžio – kad pajėgūs smuikininkai turėtų ką veikti, kurį laiką atidėję į šalį Bacho sonatas ir partitas (su jomis viskas gerai, jos niekur nedings). Tada čia yra Antano Kučinsko „Scratched Duo“ – liaudiškas motyvas, iš dalies perteiktas tarsi didžėjaus; masyvūs, demonstratyvūs stryko grybšniai per Henryko Wieniawskio Mazurkos op. 19, nr. 2 mikrosemplingą. Tai išties prašmatni variacija – ir pauzių bei metrų etiudas, ir melodinga pjesė.
pobūdžio nuorodų – to, kas ne itin dažnai sutinkama kompozicijose po Iannio Xenakio išskirtinių abstrakcijų, ar gal po Arthuro Honeggero „Pacific 231“ (nors tai tik maskuojanti retorinė figūra, bet tokių dalykų apstu). Lino Balto pjesėje „Popcorn“ mėgdžiojamas, o paskui smarkiai transformuojamas šokinėjančių spragėsių garsas, iš pradžių būgnelių, vėliau fortepijono ar alto partijose; tai savotiška kompozicija, paremta margaspalvėmis dvylikatonėmis serijomis, kartu iš dalies apsistojanti minimalistinio tonalumo teritorijose. O Raimonda Žiūkaitė „Chromatografijoje“ pasitelkia tirštus disonansus ir tonalumo redukciją, išrišdama viską į masyvius unisonus ir taip iliustruodama pavadinime minimą mišinių komponentų atskyrimo procesą. Tai įstabaus grožio ir sudėtingumo kūrinys, man kartu primenantis ir didinguosius Olivier Messiaeno veikalus didiesiems vargonams, ir kažką panašaus į Toshio Hosokawa’os „Sound & Light“.
Mano užrašuose iškilo palyginimas su įprastesne mūsų tinklalapiui produkcija (tik nežinau, ar tikrai taip, gal aš pats save norėjau tuo įtikinti): Alberto Navicko kompozicija „Blanche t’a vu“, dainuojama Eglės Sirvydytės, skamba kaip kompleksiškesnė Jarboe – graudžiai sruvenanti, akivaizdu, griežtai fiksuota natomis, tačiau alsuojanti žmogiškumu (perkeltine ir tiesiogine prasmėmis), su dideliu dėmesiu fleitų, balso ir užkilpintų darinių tonalaus garso detalėms. Tada matome daugiau perimamų tradicijų – glassišką minimalizmą (Jono Jurkūno „Savadarbis smulkaus gintaro vėrinys, paverstas skaičiais (angliškais)“), kvapnius choro skambesių srautus (Juliaus Aglinsko „The New Net in Two“, Žibuoklės Martinaitytės „Tolumos mėlynumas“), labai šiuolaikiškai pakreiptą neva „senoviško“ stiliaus muziką (Jurgitos Mieželytės „Triglyph“ fleitai, altui ir klavesinui).
Keista (gal tik man), čia yra viena kompozicija, kuri gal nenutolusi mylių mylias nuo tokių projektų kaip „Jute Gyte“ idėjų. Ryčio Mažulio „Non in commotione“ lengva ranka galėtų būti pavadintas „minimalistiniu“ kūriniu – tačiau, kaip ir „Jute Gyte“ muzikoje, čia iš akivaizdžiai ribotos garso aukščio skalės išgaunama kompleksiška klampynė. Kiekviena partija dreifuoja skirtingu tempu, ir nors diapazonas yra siauras, mikrotoniniai pokyčiai kuria tą stulbinantį, išties dezorientuojantį efektą. Kitaip nei daugybė „triukšmo dėl triukšmo“ kompozicijų, kurios taiko į Xenakį, bet nepataiko, ši yra pakankamai kintanti laike, kad prikaustytų dėmesį. Nežinau, kiek sistemiška ši kompozicija yra – sakyčiau, ji pernelyg „trenkta“, norint, kad būtų išties sistemiškai organizuota, – bet visai norėčiau pasiklausyti jos gyvo atlikimo Jungtinėje Karalystėje (ar girdite mane kas nors „BBC Proms“ festivalyje, gal įtrauktumėte į 2018 m. sezoną?).
Daug jau prišnekėjau, bet pabaigai – viena citata: „Nepaisant šimtmečius trukusių invazijų, okupacijų ir teritorijų perdalijimų, lietuviai atkakliai saugojo savo kultūrinę kitokybę, išlaikė savo unikalią kalbą – kuriai nėra giminingų tarp kitų Europos kalbų, išskyrus šiaurinius kaimynus latvius“. Negaliu su tuo nesutikti – ir, nors nenorėčiau apibūdinti bet kurią iš šių kompozicijų kaip ypatingai „lietuvišką“ (o ir visai neturiu tam kompetencijos), ten tikrai vyksta kažkas, kas nusipelno platesnio susidomėjimo; galbūt atėjus šio amžiaus viduriui, vidutinis kompozitorių kūrybos gerbėjas kur nors Europos šiaurėje galės išvardyti daugiau nei vieną Lietuvos kompozitorių.
Vertė Linas Paulauskis
[1] Testas, pavadintas amerikiečių komiksų autorės Alison Bechdel (g. 1960) vardu, skirtas nustatyti moterų kaip aktyvių subjektų vaizdavimą kino filmuose ir kituose meno kūriniuose bei atkreipti dėmesį į lyčių nelygybės atvejus meninėje kūryboje. Pagrindinis testo kriterijus – ar grožiniame kūrinyje yra bent dvi moteriškos lyties veikėjos, kurios bendraudamos tarpusavyje kalba ne vien apie vyrus. Kartais atsižvelgiama ir į tai, ar tos moterys įvardytos kaip asmenys. (red. past.)