Lietuvos muzikos informacijos centras pristato rubriką „Kompozitoriaus teritorija“, su kuria lankosi kompozitorių namuose, darbo kambariuose, studijose ir neįpareigojančiai kalbasi apie kūrėjų įpročius, kompozicinę rutiną bei kasdienybę. Šį kartą muzikologė Eglė Bertašienė ir fotografas Kęstutis Pleita svečiuojasi pas kompozitorių Marių Baranauską, šiuo metu savo dėmesį dalinantį muzikai, šeimai, disertacijai bei savo studentams.

Interviu skelbiamas ir mūsų partnerių portale „15min“.

---

Mariau, ar tau svarbi aplinka, kurioje tu kuri?

Aplinka man svarbu. Turbūt esu prisirišęs prie vietos, nes didžiąją dalį to, ką esu sukūręs – dar kai gyvenau sename bute – rašiau visiškai vienoje vietoje, prie vieno stalo. Prisėdus ten  iš karto kaip koks stulpas iš kosmoso ateina (juokiasi), o prisėdi bet kur kitur – ir nieko.

Vadinasi, tu nesi iš tų kompozitorių, kurie gali kurti bet kur – kavinėje, oro uoste?

Jokiais būdais. Ramiose vietose gal ir įmanoma – pasėdžiu bibliotekoje, kokioje nors Akademijos klasėje. Buvo labai sunku atsiplėšti nuo tos konkrečios vietos, bet dabar jau persijungiau. Pavyzdžiui, net stalas – prie kvadratinio žymiai blogiau, nei prie apskrito. Nežinau, kodėl. Dirbu, kai namie nieko nėra, nes kitaip vaikai lįstų (juokiasi). Bet šią vietą dar turiu prisijaukinti, nes techniniam darbui, natų suvedimui ji labai tinka, o štai pirminiam kūrybiniam etapui, kai gimsta kažkokia mintis – ne. Geriau tada atsisėsti svetainėje, kur viskas atvira, vaizdas pro langą...

Papasakok apie savo kūrybinę kasdienybę.

Pats kūrybinis darbas yra spontaniškas, nėra taip, kad kasdien dirbu. Nors būna ir proveržių, kai sėdi porą savaičių ir nieko kito nedarai. Vis bandau tą kasdienį darbą, bet kažkaip nelimpa. Kiti kompozitoriai labai nustemba, kai pasakau, kad ilgą laiką nekuriu, bet realiai taip ir yra. Per metus to kūrybinio darbo turbūt susidėtų tik keli mėnesiai. Gal ir gerai – padirbi, tada atsitrauki, išsivalo viskas ir tada – vėl priėjimas. Reikia pasinerti. Nežinau, kitiems gal išeina daryti kelis darbus vieną po kito, bet man – ne. Pakuri, tada eini į Akademiją dėstyti, po to pasiimi vaikus iš darželio – taip neišeina.

O ar esi pastebėjęs, kad kažkurios valandos tau yra produktyvesnės?

Kūrybiniam procesui, kūrybai, man geriausiai yra vėlyvas vakaras. O visokiems aktyviems darbams – pirma dienos pusė. Energijos vakare tikrai nėra, bet atmosfera kūrybai, kai viskas nurimsta, visi miega, viskas išnyksta, labai tinka. Iš ryto, kai atsikeli, iškart viskas eina į išorę, vyksta visokie išoriniai darbai ir jie yra kaip tik priešingybė tam vidiniam darbui, kai reikia kažką kurti. Turi kaip tik kažkokiu būdu save sustabdyti, nieko išorinio nedaryti. Kai atsisėdi ir nejudi, kai nemąstai apie tai, – būtent dėl to vakaras yra geriau. Čia reikia eksperimentuoti. Visada norėjau keltis anksti ryte, kaip vienuoliai, kurie bunda 4-tą valandą ryto ir 9-tą jau būna padarę darbus, bet niekada nėra pavykę. Būtų labai patogu. Ryte pabandžius atsisėsti prie kokio ramaus darbo, miegas labai greitai užlaužia vėl.

Žmonės tikriausiai todėl ir geria kavą.

Kava gal ir galėtų padėti. Kartais išgeriu kavos ar žalios arbatos, bet iš tikrųjų stengiuosi vartoti kuo mažiau išorinių sąmonės stimuliatorių. Energija, reikalinga kūrybiniam darbui, neturi išeiti į išorę, ji turi likti viduje.

Turi ritualų, be kurių negalėtum pradėti kurti?

Būtų labai gražu pasakyti, kad turiu ritualų (juokiasi), bet tokių nėra. Greičiau, tai yra įėjimo į darbą etapai. Vis tiek pradžioje turi būti tam tikras susikaupimas, tylus pasėdėjimas ar panašiai. Galima tai vadinti ritualu, bet nieko magiško aš nedarau. Tada yra įsikvėpimo etapas – kas tą kūrinį inspiruoja. Paskaitai tekstų kažkokių, vaizdai, garsai... Po to – kiti, labiau praktiniai etapai, kai kažką pradedi jau dėlioti.

Tęsiant apie tą „įsikvėpimą“, labai gerai pamenu Tagore’ės periodą, kuris buvo ir tiesiogiai susijęs su tavo muzika. O dabar dar Tagore’ė egzistuoja, ar kažkas kitas jau užėmė jo vietą?

Tagore’ės poezijos įtaka man buvo ir vis dar yra labai svarbi, nors dabar gal kiek mažiau. Aš jau specialiai vengiu Tagore’ės, nes visur vien jis. Bet iš tikrųjų poezija kūriniui uždeda kažkokį sluoksnį, duoda gylį, įkrauna, teikia inspiraciją. Bet yra ir kita kryptis, į kurią paskutiniais metais aš linkstu – tai įvairūs kosminiai objektai, kelianarės žvaigždės... Gaunasi, kad iš vienos pusės tai inspiracija, o iš kitos – techninių praktinių duomenų šaltinis. Imi kokį įdomesnį kosminį objektą, pavyzdžiui, dvinarę, trinarę žvaigždę ir iš ten ištrauki labai įdomių parametrų: masių santykius, apsisukimo periodus... Iš esmės, viskas išreikšta skaičiukais, bet tą labai įdomu grynai techniškai perkelti į patį kūrinį.

O kokį muzikos kūrinį įvardintum, kaip padariusį tau ryškiausią įtaką?

Įtakų yra įvairių, jos labai persipynusios ir ne visas galima aiškiai atsekti. Vieni kūriniai labiau įkvėpia emociškai, idėjiškai, kiti – labiau technologiškai. Bet jeigu reikėtų įvardinti konkrečiau, turėčiau paminėti kompozitorių Giacinto Scelsi, kurio orkestrinė muzika mane ypač žavi ir, ko gero, jos – galbūt ne visai tiesioginių – atgarsių galima rasti ir mano muzikos skambesyje. Tai pat prieš gerą dešimtmetį didžiulį įspūdį paliko Kaijos Saariaho kūrinys „Du cristal“.

Ar galėtum įžodinti savo muzikos esmę?

Kiekvienam tas įspūdis galbūt yra skirtingas, bet man yra svarbus vidurkis tarp kiek įmanoma labiau novatoriško, savito skambesio ir tarp dvasinio krūvio, kuris reikalingas tam, kad kūrinys komunikuotų su aplinka. Nes jeigu bus tik vienas ar kitas, tai tuomet dings arba muzikos svoris, arba komunikacija. Kiekvieną sykį bandai tai suderinti, bet visąlaik gaunasi skirtingai – vieną kartą labiau pavyksta, kitą – mažiau.  

Mariau, kam adresuoji savo muziką? Ar turi susikūręs savo klausytojo vaizdinį?

Aš tikiuosi, kad ji turėtų veikti kuo daugiau žmonių. Kartais šiuolaikinė eksperimentinė muzika yra užsidariusi ezoteriniame ratelyje, kuriame esantis kompozitorius net ir nesistengia, kad jį kas suprastų. Norėčiau, kad mano muzika būtų suprantama bet kuriam klausytojui, vis dėlto neatsisakant ir originalumo. Apskritai, rašydamas aš negalvoju, kas klausys. Vienintelis dalykas, kuris rašant sieja mane su klausytoju yra tai, ką į šitą kūrinį įdedu. Nes vis tiek juk ne vien sau kuri. Man labai svarbu, ką žmogus gauna daugiau ar mažiau „suvalgęs“ mano kūrinį. Kaip kokiame restorane – gali gauti labai radikalų patiekalą, bet iš plastmasinių ingredientų. Atrodys įdomiai, bet galbūt kenks. Stengiuosi įdėti tai, kas žmogui duotų teigiamą inspiraciją, tikėjimą ar kažką kita prasminga. Ne eksperimento vardan, bet tam, kad klausytojas galėtų kažką iš to pasisemti.

Negaliu nepaklausti apie svetainės centre įsitaisiusį ištaigingą prancūzišką rojalį. Kuri sėdėdamas prie jo?

Kai rašau fortepijonui, tai instrumentas yra gerai, tada reikia iš karto pasibandyti, ar išeina, ar patogu (perbėga pirštais per klaviatūrą). Mes radom jį pagal skelbimą, senienų parduotuvėlėje – užgrūstą, visą sutrintą. Atrodė baisiai. Bet restauravome, perdažėme ir nors dar yra ką pakoreguoti, dabar jis jau pakankamai geras. Nors ir senojo instrumento dar nei pardavėme, nei atidavėme – galima dviese groti. O savo studentams sakau, kad prie fortepijono nekurtų – čia kai atsisėdi ir užsirašai, ką sugroji. Nes tada gaunasi kažkas grynai „iš pirštų“, nugirsta ar kažkada išmokta groti. Ir pats dažniausiai kuriu sėdėdamas prie stalo, o ne prie instrumento ar kompiuterio.

Turi savęs viziją po kokių 10 metų? O gal net konkrečių tikslų, planų?

Su planais yra taip, kad jie vis tiek kitaip įvyksta, bet iš kūrybinių norų yra labai daug įvairiausių dalykų.

Pavyzdžiui, tapti profesoriumi?

Ne, čia nėra mano tikslas, nebent savaime gautųsi (juokiasi). Norėtųsi orkestrinių kūrinių daugiau parašyti, norėčiau autorinį koncertą kažkada surengti. Visada turiu kūrybinių norų, susijusių ne tik su muzika, bet ir su literatūra, fotografija, nors kol kas nesijaučiu tam esąs pakankamai pribrendęs. Norėtųsi sukurti savo muzikinę kalbą, savą muzikinį pasaulį, bet tai turi įvykti savaime, čia dirbtinai nepavyks. Esu pastebėjęs – jeigu suplanuoji ir ypač jeigu tai kūrybinis darbas, tai tada garantuotai nesigaus, 100 procentų. Vienintelis tikslas, kurį aš sau keliu – tiesiog atsisėdu ir darau tiek, kiek galiu. Nes jeigu sau duodu savaitę, pavyzdžiui, parašyti pirmai daliai, tai 100 procentų, kad ta savaitė praeis visiškai tuščiai, o kai ji pasibaigs ir tas planas sugrius, tai tada galbūt pradėsi rašyti. Čia jau patikrintas dalykas. Ne viską gyvenime galime sureguliuoti.

Dėkoju už pokalbį.

---