Lietuvos muzikos informacijos centras pristato rubriką „Kompozitoriaus teritorija“, su kuria lankosi kompozitorių namuose, darbo kambariuose, studijose ir neįpareigojančiai kalbasi apie kūrėjų įpročius, kompozicinę rutiną bei kasdienybę. Šį kartą muzikologė Eglė Bertašienė ir fotografas Kęstutis Pleita svečiuojasi pas Italijoje gyvenančią ir kuriančią kompozitorę, plataus tarptautinio atgarsio ir įvertinimo sulaukusios muzikos autorę Justę Janulytę.

Interviu skelbiamas ir mūsų partnerių portale „15min“, o čia rasite pilną teksto versiją.

---

Juste, pasikvietei mus į Druskininkus, Kompozitorių sąjungos vasarnamius.

Taip, čia aš būnu jau penkta vasara iš eilės. Šiemet yra turbūt pirmoji vasara, kai nieko nekuriu, nes esu tarp kūrinių – vieną ką tik pabaigusi, o kito dar nepradėjusi. Tik mintis, idėjas gaudau. Čia pabaigiau „Švytėjimą“ (2015), nuo ryto iki vakaro važinėdama dviračiu ir būdama tarsi kūrybiniame transe, aną vasarą parašiau „Harp is a Chord“ klavesinui ir akordeonui. Čia labai gera vieta darbui.

O kas joje yra tokio?

Čia, Druskininkuose labai gera važinėtis dviračiu, kas man labai svarbu – sėdėjimą prie kompiuterio, pianino ir popierių derinti su visiškai priešinga veikla, t. y. intelektualinę veiklą derinti su fizine. Ir kuo pastaroji yra intensyvesnė, kuo įvažiavimų į kalną yra daugiau, tuo geriau. Tada yra pats geriausias darbas. Čia aš atvažiuoju su visa šeima – savo tėvais ir vaikais. Vaikai būna užsiėmę su seneliais, o aš galiu nesirūpinti buitimi. Čia yra ta vieta, kur galiu atsijungti kūrybai tiek, kiek reikia.

Lyginant su tavo namų aplinka, čia nieko netrūksta?

Pianinas čia yra, tad trūksta tik didelio kompiuterio, kokį turiu namuose, nes kompiuteriu mažu ekranu simfoninio kūrinio neparašyčiau. Mažoms sudėtims galiu, o darbui su daugybe eilučių man reikia didelio ekrano.

Vadinasi, nenaudoji tradicinių popierinių partitūrų?

Naudoju daugybę juodraščių, schemų, eskizų, taip pat ir žodinių, kurių dabar nesimato, nes nevyksta darbas. Čia yra sąsiuvinis, kurį aš visą laiką nešiojuosi su savimi, jis yra pilnas brėžinių, grafinių vaizdų, idėjų, visokių citatų. Visi mano kūriniai dabar pradėjo apaugti citatomis iš poezijos, literatūros. Gal čia Onutės Narbutaitės įtaka, nes ji mane visada žavėjo. Bet tai vyksta ne dėl to, kad bandyčiau ją mėgdžioti – tai vyksta natūraliai. Kai rašai kūrinius, vis tiek šalia to norisi ir kažką skaityti, nes tai irgi veikia, stimuliuoja, iššaukia muzikinius įvaizdžius. Pavyzdžiui, paskutiniame mano kūrinyje „Vandens spalva“ yra šveicarų okeonografo Jacques’o Piccard’o citata iš jo užrašų apie mokslinę ekspediciją, nusileidimą į jūros gelmes, ką jis ten regėjo, ir tai man suteikė muzikinių inspiracijų.

Gaila, čia nėra tavo knygų lentynos. Ką ten rastumėme?

Šią vasarą aš pildau savo klasikos spragas. Skaitau Thomo Manno „Daktarą Faustą“ ir braukausi kas penktame puslapyje po kokią eilutę, nes yra tokių citatų, kurios tarsi gatava muzikinė vizija, rezonuojanti su kažkuo, kas jau ir taip yra mano muzikiniame arsenale. Dabar labai daug skaičiau autobiografinių ar interviu forma parašytų knygų. Pavyzdžiui, Carlo Gustavo Jungo, Peggy Gugenheim, Giacinto Scelsi autiobiografijas, Irenos Veisaitės atsiminimus ir pan. Žmonių gyvenimai dažnai net įdomiau nei grožinė literatūra.

Turi mėgstamą autorių? Pamenu, kažkada labai žavėjaisi Alessandro Baricco.

(Ilgai juokiasi) Baricco buvo ankstyvos jaunystės metais. Nors, pavyzdžiui, dėl jo „Jūros vandenyno“ buvau visiškai pamišusi. Bet tai tikriausiai buvo labiau susiję su pačia Italija ir kažkuo itališku (kompozitorė nuo 2007 metų gyvena Italijoje, Milane – aut. past.), klausydavausi jo interviu, labai traukė italų kalba. Tarp kitko, Baricco buvo muzikologas ir jo knygos pilnos muzikinių dalykų. Pavyzdžiui, „Balta muzika“ (2004), mano bakalaurinis kūrinys, yra atėjusi būtent iš to, kaip Baricco aprašo šilką. Bet dabar, nors galėčiau jau skaityti ir itališkai, nebekabina. Tai jau praėjęs laikas.

O tau sunku rasti laiko skaitymui?

Skaitau labai priešokiais. Nes kai fiziškai dirbi prie savo partitūrų, gyveni su vaikais mokslo metų ritmu, tai skaitymui daug laiko nebelieka. Yra atsivertimai / užvertimai prieš miegą arba šalia darbo, bet iš tikrųjų sunku perskaityti knygą nuo pradžios iki pabaigos.

Stebiuosi, kaip tu viską suderini – esi mama, žmona, kūrėja.

Sunkiai. Nes reikia tokių laikotarpių, kai galėtum įeiti į transą ir apie nieką negalvoti. Visus metus, išskyrus vasarą, dirbu tuomet, kai vaikai yra mokykloje, nuo 8 ryto, ofisiniu ritmu. Net nėra tokios kalbos, kad 8 valandą nesėstum prie stalo, nes žinai, kad daugiau tas laikas nepasikartos.

Reiškia, turi darbinę rutiną?

Absoliučiai, bet ji nėra mano pasirinkta, nes anksčiau, kai neturėjau vaikų, mano natūrali rutina buvo visiškai „pelėdinė“: dirbdavau naktimis, iki 4 ryto, o po to labai ilgai miegodavau. Ir man atrodė, kad toks yra mano fiziologinis tipas. Po to viskas apsivertė aukštyn kojomis ir dabar naktį aš visiškai nebegaliu dirbti. Dirbu nuo 8-ių iki kokios 3-4-os valandos ir gal taip netgi geriau. Mano gyvenimas Italijoje yra žymiai disciplinuotesnis.

O turi ritualų, be kurių nepradedi kurti?

Gal ir yra, bet jie tokie banalūs, fiziologiniai (juokiasi). Aišku, kad iš ryto norisi gerti kavą – netgi tam tikromis valandomis. Čia gal Italijos įtaka. Pavyzdžiui, mano uošvis turi tokią madą, kad 11-tą būtinai turi išgerti espresso, po pietų negeria, nes užsnūsta, o 17-tą val. vėl geria espresso. Jeigu jam pasiūlau kavos 16.45, tai būna per anksti, reikia sulaukti lygiai tos valandos (juokiasi). Tai teikia tam tikrus atskaitos taškus, nes kai atsisėdi dirbti kūrybinio darbo, iš tikrųjų nejauti laiko. Ritmas yra labai svarbus.

Ar tau svarbi aplinkos estetika? Pavyzdžiui, šiuose vasarnamiuose išlikę seni sovietiniai 80-ųjų baldai.

Man svarbu funkcionalumas. Jeigu yra stalas, tai turi būti tiesiog didelis stalas, kad galėtum išsidėlioti didelius lapus. Tada kėdė, pianinas, kompiuteris. Daug svarbiau yra vaizdas pro langą – miškas, žalia spalva. Nes jeigu čia būtų vaizdas į naujų namų rajoną... Nors, kita vertus, nelabai gal ir reaguotum – juk esi savo fantazijų pasaulyje.

O instrumentas tau būtinas?

Būtinai. Jeigu nėra pianino, tada blogai. Nors nieko negroju, bet turiu patikrinti, kaip skamba harmonija. Harmoninė garso aukščių sistema, pasireiškianti per kitus kūrinio parametrus, man labai svarbi. Ir neužtenka išmąstyti, kad tokie ar kitokie intervalai sudarys struktūrą-kristalą, kuri atrodys tobula. Jeigu ji negražiai skambės ar nesukurs tam tikros atmosferos, tada ją iškart atmesiu. 

Ant tavo darbo stalo negaliu nepastebėti ne tik knygų, užrašų, bet ir puikaus šveicarų parfumerio sukurtų kvepalų. Ar jie čia tiesiog atsitiktinai?

Tai yra visiškai paramuzikinė priemonė (juokiasi), sukurianti darbinę atmosferą. Kartą Palangoje užėjau į vieną parduotuvėlę ir šis kvapas pateko man nosin. Ilgai nesupratau, ką jis man primena iš vaikystės, bet mano mama tas asociacijas išaiškino  – tai Čiurlionio menų gimnazijos vaškuotas parketas. Vadinasi, tą kvapą aš jutau daugiau nei 12 savo gyvenimo metų. O dabar, jau antrus metus, būtinai turiu tais kvepalais pasipurkšti. Ir repeticijoms jie labai tinka, gal nuo kokių piktų dvasių apsaugo (juokiasi) – juose gausu smilkalų. Kai jie pasibaigė, ištiko visiška krizė. Tai jau antras buteliukas.

Juste, tavo vyras Carlo yra medikas, ir su menu jis, atrodo, neturi nieko bendra. Kaip jis žiūri į tavo veiklą?

Jam ta mano kūrybinė virtuvė kartais atrodo sudėtinga – ypač, kai ateina tas transinis laikotarpis (juokiasi), o reikia gyventi pagal šeimai, socialiai priimtinus ritmus, pagal vaikus. Grįžęs iš darbo jis nebedirba, o mano kūrybinis procesas valandų nepaiso. Kartais labai sunku, ar net neįmanoma atsijungti. Bet man atrodo, kad iš kitos pusės jam ir įdomu, nes medicina bei muzika – visiškai priešingi pasauliai. Ir mane, tarp kitko, vis labiau inspiruoja medicinos mokslas, anatomija, didysis kraujo ciklas ir kiti panašūs žmogaus organizmo fenomenai. Tokie dalykai su muzika labai susiję ir aš šia tema būtinai ką nors įgyvendinsiu (šypsosi). Nors ir dabar jau to yra mano kūryboje – pavyzdžiui, savo labai dažnai naudojamą reguliarų ritmą aš sieju su širdies plakimu, su žingsniais bei kvėpavimu (esu net parašiusi kūrinį „Kvėpuojanti muzika“), o muzikinių struktūrų simetrija – tai mūsų kūno simetriškumas. Anksčiau labai daug dalykų periminėjau iš tėvo astrofiziko, o dabar dar šalia jungiasi ir medicina, anatomija, fiziologija. Viskas susiveda į universalius gamtos principus.

Dažnas kūrėjas pasakoja apie savęs kaip mediumo pojūtį, ryšį su aukštesnėmis jėgomis. Tu turi tokį jausmą?

Žinoma. Labai striprus pojūtis būna, kai nueinu į pirmą kūrinio (ypatingai didelio, simfoninio kūrinio) repeticiją. Rašydama kūrinį daugybę mėnesių, turi vieną įsivaizdavimą, o po to jį išgirsti realiai. Tokiais momentais pajunti, kad yra kažkas aukščiau, nes tas atotrūkis tarp to, kaip tu įsivaizdavai ir kaip tai skamba, suplaukus kokių 55 grojančių žmonių energijai, atveria nenumatytas povandenines sroves. Ir kai tai išgirsti, apima jausmas, kad čia ne tavo sukurta. Man tai būna pats geriausias jausmas. Arba, kai dirbi dirbi, ieškai ieškai, ir kai ateina informacijos perteklius, viskas sueina į kažkokią paprastą formulę. Ir gal nesijauti mediumas, bet jautiesi atradęs filtrą, išfiltravusį informaciją tokiu būdu, prie kurio pats, atrodo, racionaliai planuodamas neprieitum. Tačiau prieš tokį nušvitimą paprastai būna visiška kančia ir panika, pasimetimas, situacijos nebevaldymas, kai norisi viską mesti. Kūrybinis procesas nėra iki galo suvaldomas racionaliai.

Ar klausaisi muzikos namuose?

Labai retai. Klausau ne šiuolaikinę muziką, bet barokinę, renesansinę, Puccini operas, o dar dažniau – džiazą ar mano ypatingai mėgstamą korsikiečių giedojimą... Mažomis dozėmis, mašinoje, kur geriausia akustika, nes tai uždara erdvė, o tu sėdi tarsi kapsulėje ir nieko kito negali daryti. Kai važiuoju pasiimti vaikų, žinau, kad per tas 5 minutes iki mokyklos galėsiu išklausyti kokį nors vieną kūrinį. O foninis klausymasis mane erzina ir beveik prilygsta gartraukio ar kitų panašių triukšmo šaltinių siaubui.

O kitoms meno šakoms tavo kasdienybėje yra vietos?

Arčiausiai turbūt yra kinas. Mane gali inspiruoti kino tempas, dėmesio koncentravimas į tam tikrus dalykus. Mano muzika dažnai kyla iš vizualinių inspiracijų. Kai studijavau Italijoje, peržiūrėjau visą klasikinį itališką kiną – Antonioni, Fellini... Antonioni per savo lėtumą ir atmosferiškumą apskritai buvo atspirties taškas bet kokiam kitam kinui. Būtų vėl įdomu prie jo sugrįžti po daugiau nei 10 metų. Dailė, instaliacijos veikia labiau konceptualiu lygiu ir emociškai manęs taip neveikia kaip kinas ar muzika. Nesirinkčiau kurti vizualaus meno, nes man jame trūktų to emocinio komponento, kuris yra muzikoje ir kuris man yra labai svarbus. Estetiškai man aišku artimiausi minimalistai. Dažnai lankausi parodose, užsirašinėju kylančias idėjas, pavadinimus.

Pamėgink įsivaizduoti baisiausią kompozitoriaus košmarą?

Yra realių košmarų, kuriuos tenka išgyventi. Pavyzdžiui, „Smėlio laikrodžiai“ yra pagrįstas elektronika, ir prieš koncertą dingsta elektra arba niekaip neįsijungia elektronika. Tada visi už tai atsakingi praranda keletą savo gyvenimo metų (juokiasi). Arba būna labai baisu, kai turi gerą premjerinį kūrinio atlikimą, kai žinai, kaip jis skamba, kad yra tobulas ir geras, o po to jį pagroja kitas orkestras – labai blogai pagroja, kai net neatpažįsti kūrinio ir nesupranti, kodėl jis toks blogas. Tada suvoki, kas būtų, jeigu toks įspūdis kiltų iškart po premjeros. Tuomet turėtum nusišauti, išmesti, kažką daryti ir taisyti, kai tuo tarpu visa tai priklauso nuo teksto perskaitymo, interpretacijos. Tai yra realūs košmarai, su kuriais reikia susitaikyti.

Ir paskutinis – turbūt dažniausiai tau užduodamas klausimas – koks jausmas būti lietuvių kompozitore Italijoje?

Apie tai daug nemąstau ir globalioje erdvėje tai tampa turbūt išvis nebeaktualu. Itališki šaltiniai, kurie mane inspiruoja, nėra dominuojantys. Gal jų šiuo metu gaunu ir daugiau, bet į Italiją išvažiavau jau subrendusi ir profesiniu požiūriu perėmusi artimesnius dalykus. Lietuvos kompozicinė mokykla man padarė žymiai didesnę įtaką negu itališkoji. Jaučiuosi labai baltiška kompozitorė. Bet, kita vertus, visi mes priklausome tai pačiai europietiškajai profesionaliosios muzikos tradicijai – tiek Baltijos šalių kompozitoriai, kiek ir Italijos ar Prancūzijos. Pagrindinis mūsų išsilavinimas vis tiek yra Bachas, Mozartas ir visa ta tradicija nuo grigališkojo choralo. Visi mes tą patį perėmę, tik gal skirtingai prie to prieiname ir interpretuojame.

Dėkoju už pokalbį.

---