Prieš, tarp ir po: pokalbis su ansamblio „Synaesthesis“ vadovais

  • 2017 m. birželio 15 d.

Šiuolaikinės muzikos ansamblis „Synaesthesis“ – jaunas, dar tik penkerius metus gyvuojantis kolektyvas, vienas ryškiausių tokio pobūdžio ansamblių Lietuvoje. Per trumpą laiką ambicingi atlikėjai sugebėjo visiškai įsitraukti į koncertinę veiklą bei prisistatyti ne tik Lietuvos, bet ir Austrijos publikai. Jų profesionalumas, atvirumas įvairioms meno sintezės formoms, nuoširdumas, atliekant įvairaus pobūdžio akademinius bei eksperimentinius kūrinius, pritraukia ir žavi pačius įvairiausius klausytojus. Tuo ansamblis ženkliai prisideda prie šalies kultūrinio progreso bei šiuolaikinės muzikos propagavimo. „Synaesthesis“ vadovai Karolis Variakojis, Marta Finkelštein ir Dominykas Digimas pasidalijo mintimis apie ansamblio gimimą, užkulisius bei ateitį su juos kalbinusia Silvija Čiuladyte.


Karoli, kartu su Dominyku esate ansamblio įkūrėjai ir jo idėjos autoriai. Papasakokite, nuo ko ir kaip viskas prasidėjo.

Karolis Variakojis: Puikiai atsimenu patį veiklos, o tiksliau – užklasinio užsiėmimo, atsiradimą. Tai buvo 10-12 klasės, tuo metu mokiausi M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Jau buvome pradėję kurpti planus, kokią statysime operą. Tos mintys reiškėsi ir plito tarp mano gerų draugų, todėl formavosi tam tikras būrelis žmonių, kurie nestokojo minčių ir idėjų. Tai buvo kompozitoriai Andrius Arutiunianas, Vitalija Glovackytė ir violončelininkas Dimitrijus Berezinas. Aišku, ši pirminė grupė atsirado neatsitiktinai. Kartu lankėme sustiprintas muzikos istorijos pamokas pas puikią mokytoją Vytautę Markeliūnienę. Jos vedami įgijome kiek platesnes ir gilesnes muzikines žinias, itin plėtėme savo kultūrinį akiratį, nuovoką. Viskuo domėjomės, vedami nenumaldomo smalsumo bei kažkokios ypatingos gyvasties.

Taigi, pagrindinis tikslas buvo pastatyti operą, tęsti mokyklos dvyliktokų tradiciją. Aš troškau diriguoti, Andrius bei Vitalija – kurti muziką. Na, o Gintaras Dautartas – reikštis kaip literatas. Kristijonas Zakaras (vienas pirmųjų dailės skyriaus mokinių, tuo metu mokykloje pradėjęs bendrauti su muzikantais) kūrė scenografiją. Kartu brendome kalbėdami apie savo meninį lauką, todėl po operos pajutome, jog norime judėti tolyn. Mokykloje surengėme koncertą, kuriame atlikome Andriaus kūrinį pavadinimu „Ichos Poli“. Nelyg ten weberniškai, xenakiškai… Kurinys buvo „modernus“, nedideliam ansambliui. Be pertrūkio užsiimant veikla norėjosi visko daugiau, sunkiau, didingiau, revoliucingiau, „kiečiau“, tad natūralu, kad įstojęs į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją toliau kalbinau draugus, buvusius klasės narius, kolegas burtis į kokį nors kolektyvą ir groti. Jau tuomet jaučiau, kad reikia modernios muzikos ansamblio. Taigi, norėjosi groti. Pradėjęs studijas LMTA, artimiau susipažinau su Dominyku Digimu, su juo jau ėmėmės visos organizacinės veikos. Pradėjome reikštis Akademijoje bei už jos ribų. Dominykas tapo nepakeičiamu pagalbininku organizuojant darbą, kuriant ir plėtojant idėjas. Jis neatsiejamas viso ansamblio bendrakeleivis.

Dominykas Digimas: Viskas prasidėjo prieš ketvertą metų, kai su Karoliu Variakoju atsitiktinai susitikome prie kavos aparato Akademijoje. Karolis papasakojo apie savo seną svajonę suburti jaunų motyvuotų muzikantų grupę, aktyviai besireiškiančią naujosios muzikos lauke. Šiuolaikinės muzikos ansamblio idėja iškart surezonavo su mano siekiais, kad mano ir mano kolegų – jaunų kompozitorių – muzika būtų kuo dažniau atliekama ir kad kūrėjai kūrybiškai bendradarbiautų su atlikėjais koncertinėje aplinkoje. Tada dažnai kartojau, kad, mano nuomone, kūrinys nėra iki galo sukurtas, jei jis neįgauna akustinio savo pavidalo (tos pačios nuomonės esu ir dabar). Taigi, tų pačių metų žiemą, kompozicijos katedros egzamino metu suorganizavome šios idėjos pristatymą katedros dėstytojams. Jie atrinko studentų kūrinius, kuriuos pasiūlė mums atlikti pirmajame mūsų koncerte. Ir štai 2013 metų kovo 7 d. įvyko, jei neklystu, 11-kos kūrinių premjeros. Koncerte dalyvavo per 20 muzikantų. Buvo didelis, puikiai surengtas ir tikrai neprailgęs vakaras. Taip viskas ir prasidėjo.

Marta, Jūs savo veiklą ansamblyje pradėjote kaip pianistė. Papasakokite, kaip prisijungėte ir įsitraukėte į ansamblio veiklą, bei ką Jums, kaip atlikėjai, tai davė?

Marta Finkelštein: Ansamblyje debiutavau su mėlynu tiurbanu, grodama pulsą Terry’o Riley’o „In C“ 2015 metų gegužės 7 dieną. Norėjau prisijungti, nes ansamblis atrodė toks smagus „neformatas“ tarp tuo metu uoliai grojamų johannų sebastianų, frédéricų ir ferencų. Buvau nesenai grįžusi iš JK, kur baigiau bakalaurą; ieškojau muzikos bendraminčių ir vietos lietuviškoje muzikinėje terpėje. Daugelį ansamblio narių pažinojau ir prisiminiau iš mokyklos – tokius keistuolius, metais už mane jaunesnius „čiurlioniukus“. Netrukus, dėl sutampančio humoro jausmo bei ore sklandančios atmosferos, supratau, kad esu tarp savų. Per dvejus metus veikiant ansamblyje, kaip mozaika dėliojosi pačios įvairiausios patirtys: fluxus principais kuriami muzikiniai žaidimai, grojimas išplėstinėmis technikomis, elektronika, labai daug kitų mano dar nepatirtų muzikos dabarties praktikų. Tos patirtys – atgaivinanti atsvara 88 juodiems ir baltiems klavišams. Myliu visokį repertuarą, bet įkvepia nauji iššūkiai ir potyriai. Kaip atlikėja, esu motyvuota augti ansamblyje ir šalia jo. Tikiu, kad kiekvieno nario individualus kūrybinis augimas iš esmės yra svarbus bendrai ansamblio plėtrai.

Taigi, galų gale ansamblis mane visiškai įtraukė ir tapo centriniu mano veiklos objektu. Ansamblio koncertai tapo įsimintiniausiais ir energetiškai labiausiai įkrautais muzikiniais potyriais. Dėl to didele dalimi „kaltinčiau“ Karolį Variakojį – ansamblio variklį. Scenoje ir repeticijose jis tampa apsėstas muzika ir tuo, kas užfiksuota natose. Jam stovint prieš mus, neįmanoma neįsitraukti. Prisimenu „Gaidos“ festivalį, kai grojome Gérard’o Grisey „Vortex Temporum“, neįtikėtiną šešeto muzikantų ir Karolio sinergiją – su kitais man dar nepatirtą muzikos atlikimo malonumą, per kurį jis mus meistriškai perteikė savo dirigavimu.

Svarbiausia paminėti tai, kad viskas, ką darome, tampa mums įdomiu, gyvu ir aktualiu potyriu. Tai vyksta dėl viena kryptimi, bet ne vienodai mąstančių, klausančių ir kuriančių asmenybių.

Neseniai tapote ir viena iš ansamblio vadovų. Kas Jus paskatino to imtis?

M. F.: Aš iš prigimties esu iniciatyvus žmogus, matant galimybes ar tikint kokia nors idėja, man natūraliai pradeda dėliotis laiptukai iki jos įgyvendinimo. Buvo keli projektai, kuriuose tiesiog ėmiausi iniciatyvos: „Koncertas tėra žaidimas“, dalyvavimas „Sapfo“ festivalyje Žeimių dvare. Vėliau itin asmeniška iniciatyva buvo meistriškumo kursai Austrijoje. Metus prieš tai dalyvavau ten kaip kamerinės muzikos atlikėja, teko viena akimi pamatyti, kaip dirba šiuolaikinio atlikimo dėstytojai. Buvau sužavėta ir jau tada sugalvojau – čia vieta atkeliauti su „Synaesthesis“. Važiavome šešiese, ir visiems šešiems tai buvo itin svarbi kelionė, tarsi patvirtinanti pasirinkto kelio teisingumą. Ten laimėjome prizą už geriausią atlikimą, gavome didelį palaikymą iš dėstytojų – lyderiaujančių Europos šiuolaikinių ansamblių narių.

Kadangi labai susirgau „Synaesthesis“ ir jaučiau didžiulį jo potencialą, natūralus žingsnis atrodė kreiptis į matomiausią šiuolaikinės muzikos sceną Lietuvoje – „Gaidos“ festivalį ir išreikšti savo norą pasirodyti jame. Puikiai prisimenu pirmą savo apsilankymą festivalio vadovo Remigijaus Merkelio kabinete. Ilgai kalbėjome apie sudėtingą šiuolaikinės muzikos ansamblio kelią, savo ruožtu pasakojau mūsų rimtus planus ateičiai. Pokalbio gale sulaukiau patvirtinimo, kad esame kviečiami dalyvauti. Esu labai dėkinga Remigijui Merkeliui už pasitikėjimą ir tai, kad suteikė galimybę pasirodyti festivalio kontekste. Tai mums padėjo per trumpą laiką dar labiau susikoncentruoti ir motyvuotai bręsti, o pasisekęs pasirodymas – tikslingai keliauti toliau.

Taigi po truputį vis daugiau komunikavau ansamblio vardu ir labai daug dirbau su įvairiausiais ansamblio reikalais. Pajutau, kad man reikia vadovo vardo – kaip mano darbo įvertinimo ir pasitikėjimo toliau atstovauti ansambliui ženklo. Pasiūliau Karoliui lygiavertį bendradarbiavimą – vienas kitą papildydami ant kojų stovime tvirčiau.

Karoli, koks Jūsų, kaip dirigento ir meno vadovo, santykis su atlikėjais? Papasakokite apie darbo procesą bei tai, į ką daugiausiai kreipiate dėmesį repeticijų metu.

K. V.: To santykio būta tikrai labai įvairaus, galima kalbėti apie įvairias santykių stadijas ir rūšis – nuo simpatijų iki artimiausių draugų. Manau, šiuo metu jis yra pakankamai dalykiškas ir profesionalus. To pasiekti nėra lengva, nes su daugeliu atlikėjų esame artimi draugai, padedantys vienas kitam sunkiausiais gyvenimo momentais, tad išvengti asmeniškumų kartais sunku. Anksčiau dėl to neretai nukentėdavo darbo kokybė. Ilgainiui tai pasikeitė: įgavome patirties, tad gebame atskirti dalykiškumą nuo draugyste paremto bendravimo repeticijų metu. Manau, tarpusavio artumas atsispindi ir muzikoje: ją mylime ir esame jai draugiški kaip vienas kitam, tačiau tuo pačiu išliekame objektyvūs.

Žinoma, daug dalykų atnešu aš. Bandau būti kuo paprastesnis ir visada gerai pasiruošęs, kad atlikėjams būtų kuo lengviau ir įdomiau muzikuoti ansamblyje.

Kalbant apie techninį darbą, daug priklauso nuo kompozicijų, jų techninių charakteristikų, struktūros. Dažnai visi įsitraukiame, aiškindamiesi kūrinio atlikimo specifiką, nes vis dar nemažai apie tai turime mokytis. Yra dalykų, priklausančių mano, kaip dirigento, sferai. Muzikantai ten retai kišasi, nepastebi. Aišku, ir neturi kištis, kaip ir aš nesikišu į jų technines detales ar specifiką. Apskritai, darbas yra labai gyvas ir šviežias.

Dominykai, ansamblis yra atlikęs labai daug Jūsų kūrinių. Koks Jūsų, kaip kompozitoriaus, santykis su atlikėjais ir ką Jums reiškia šis bendradarbiavimas?

D. D.: Dažnai rašydamas „Synaesthesis“ ansambliui galvoju ne vien apie pasirinktą sudėtį, bet ir apie pačius žmones. Nuostabu, kai gali bendradarbiauti su savo draugais. Iš techninės pusės tai yra pačios puikiausios sąlygos, nes per tiek metų spėjau susipažinti su kiekvieno muzikanto atlikimo specifika, žinau, kur yra jo stipriosios pusės, kokius savitus tembrinius efektus gali išgauti jo instrumentas. Po kiekvieno koncerto, kuriame „Synaesthesis“ atlieka mano kūrinį, užplūsta tikrai labai šilti ir jaukūs jausmai. Tai tikrai yra ta grupė žmonių, su kuriais be galo malonu kartu kurti.

Visi trys, šalia darbo ansamblyje, užsiimate ir kitomis labai įdomiomis veiklomis. Karoli, girdėjau, jog siekiate tapti profesionaliu bėgiku. Kiek tai daro įtakos Jūsų užimtumui, kaip derinate šias dvi veiklas, o galbūt net jas susiejate?

K. V.: Ačiū! Džiaugiuosi šiuo klausimu. Negaliu teigti, kad to siekiu. O gal... Sunku pasakyti. Aišku viena – bėgimas mano būtyje užima svarbią vietą ir atima daug laiko. Domiuosi visais su tai susijusiais dalykais, t. y. sporto medicina, biologija, fizioterapija ir kita. Žinoma, kiek galiu įkąsti. Bendrauju su žmonėmis iš „Dzeuso pasaulio“.

Sportas mano gyvenime (vaikystėje – dziudo imtynės) visada užėmė didelę laiko dalį. Tėvai vedė mane ir į sporto būrelius, ir į muzikos mokyklą. Kažkada atėjo metas pasirinkti, kuriuo keliu keliauti toliau. Tėvai, bandydami su manimi, 11-12 metų vaiku, diskutuoti, parinko muziko kelią, manęs, neva, atsiklausę. Nesigailiu. Tikiuosi ir jie.

Visada daug judėjau, net ir keliaudamas muzikos keliu. Net nežinau, kaip kitaip reiktų keliauti. Tačiau 11-12 klasėje, I kurse suvokiau, jog noriu susigrąžinti vaikystę, gyventi ja. Tai reiškė sportinės veiklos svarbą. Manau, kad geriausiai sugebame tai, ką įgyjame ar išmokstame būdami maži. Bėgimas kol kas nesikerta su muzikine veikla. Jeigu kirsis, tai stengsiuosi atsirinkti pagal „degu aistra, kai tai darau“ principą. Bėgimas man padeda būti gyvam, bendrauti ir dalyvauti šiame pasaulyje. Matau, kaip gyvybe uždegu kitus. Man tai leidžia mėgautis gyvenimu, džiaugtis judesiu, nepaliaujamai stebėtis kūno funkcionavimu, pasąmonėje išvysti žmogų, žvelgiantį nuo kalno keleto tūkstančių metų senumo žvilgsniu.

Marta, Jūs dirbate ir LMTA Meno centre. Ar tai suteikia daugiau galimybių įtraukti „Synaesthesis“ į Lietuvos akademinės šiuolaikinės muzikos sferą?

M. F.: 2016-ųjų balandžio 12 dieną grojau koncerte pavadinimu „Koncertas tėra žaidimas“ – tai yra svarbi priešistorė suprasti mano kelią iki šio darbo. Tuo metu buvau studentė su daug entuziazmo už studijų programos ribų. Toks užribis man, kaip ir daugeliui mano aplinkoje, atrodė beveik kaip partizaninė veikla nuo šaltojo LMTA organizmo. Vieną dieną kažkokiu studijų klausimu užėjau pas Kamerinio ansamblio katedros vedėją prof. Dalią Balsytę. Ji mane labai atvirai priėmė ir pokalbyje išreiškė susidomėjimą būtent tuo, kas vyksta toje kitoje veikloje – „Synaesthesis“ bei tuo metu anuometiniame „Thirty Fingers Trio“. Šis pokalbis viską apvertė aukštyn kojomis. Įdomu? Ne Johannesas, o Steve’as? Profesorė padėjo rezevuoti Didžiąją salę ir visaip kaip palaiminusi suteikė prabangą – saviraiškos laisvę LMTA Didžiojoje. Šis koncertas ir jo organizavimas atvėrė mums kitokį žvilgsnį į koncertus, jų formas, pateikimus, ir staiga atskleidė mano pačios polinkį į organizavimą. O svarbiausia – suteikė suvokimą, kad LMTA vis dėlto yra labai atvira erdvė, kuri, nepaisydama senų formų, kvėpuoja nauju vėju. Ypač tai jaučiu Meno centre. Energingas ir pažangiai mąstantis kolektyvas, vedamas Anos Ablamonovos, laviruoja tarp studijų programai vykdyti itin svarbios koncertinės veiklos bei kažko naujo ir aktualaus paieškų. Kai turime daugiau laisvės iniciatyvai, aktyviai ieškome įdomių sprendimų. Pati ieškau studentų, galinčių pasiūlyti gero turinio koncertus. Vienas jų yra kompozitorius magistrantas Dominykas Digimas. Jis nuolat pilnas sumanymų koncertams. Vienas jų buvo projektas su kompozitoriumi Juliumi Aglinsku, skulptoriumi Vėju Aliuku ir ansambliu „Synaesthesis“. Idėja buvo surengti koncertą, kuris pasiūlytų šiuolaikišką ir modernų valstybinių švenčių minėjimo formatą. Taip Kovo 11-oji Akademijoje buvo švenčiama audiovizualiniu projektu ,,...prieš, tarp ir po...“, kurį pristatėme LMTA Didžiojoje salėje bei Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre.

Jūs, Dominykai, esate net dviejų šiuolaikinės muzikos festivalių Lietuvoje – „Druskomanija“ ir „Ahead“ – organizatorius. Ar tai padeda ansamblio veiklai?

D. D.: Ir „Ahead“, ir „Druskomaniją“ organizuojame kartu su Edvardu Šumila. „Druskomanijos“ festivalį perėmėme iš buvusių jo organizatorių, o „Ahead“ atsirado beveik paraleliai su „Synaesthesis“. Ansamblio kuravimas ir festivalio koordinavimas papildo vienas kitą. Kadangi neturėjome daug organizacinės patirties, mokėmės iš savo klaidų. O tai, kad abi idėjos atsirado beveik vienu metu, stimuliavo įvairias mintis, kurios praversdavo ir ansamblio, ir festivalio baruose. „Synaesthesis“ dalyvavo ir „Ahead“, ir „Druskomanijos“ festivaliuose. Tai neabejotinai davė daug naudos abiejoms pusėms. „Synaesthesis“ buvo visiems įdomus naujas reiškinys, kuris sutraukdavo daug publikos, jam buvo naudinga pasirodyti festivalio platformoje. Šitaip ansamblis įsitraukė į tą kontekstą, į kurį tuo metu buvo orientuotas.

Kaip įsivaizduojate ansamblio ateitį?

K. V.: Nesu vizionierius. Gan ramiai ir pragmatiškai žiūriu į ateitį, kaip į kažką, kas bus, o gal ir nebus. Viskas  remiasi į dabartinius ansamblio veiksmus ir tai nulemia ateitį.

Vienas pagrindinių dalykų yra mūsų, t. y. kiekvieno ansamblio nario atskirai, apsisprendimas, ar norime bei galime save vadinti šiuolaikinės muzikos atlikimo profesionalais. Tai yra be galo svarbu, nes iš esmės labai konkrečiai nulemia mūsų ateitį. Reikia mokytis grojimo technikų, muzikos kalbos subtilybių, filosofijos, multimedijų ir daug kitų dalykų, susijusių su šia epocha. Tam reikia sąlygų ir laiko, dėl to gali tekti keisti gyvenimą, mesti darbą ar vykti tobulintis svetur, keisti atlikėjišką profilį. Tai iš esmės yra egzistenciniai dalykai. Į „Synaesthesis“ repeticiją neinama kaip į darbą, kaip einama į LVSO ar LNSO orkestrų  repeticijas. Manau, įtariate ir suvokiate, kad tai visiškai kas kita.

Regis, būtų galima kalbėti apie ateitį, kuri susijusi su mokykla ir tradicija, jos specifiškumu. Darome tai, ką turime daryti ir kas atrodo geriausia, tad ir „kalba apie ateitį“ vėlgi gražiai gula po „kalba apie dabartį“.

M. F.: Pirmiausia norisi atsispirti nuo klausytojui/žiūrovui/stebėtojui siūlomo turinio. Nors esame muzikos atlikėjai, tačiau jaučiame poreikį formuojant projektus sąmoningai apmąstyti visus įvykio komponentus. Priklausomai nuo pamatinės idėjos parinkti tinkamiausias išraiškos priemones, erdves, sudėtį, bendraautorius. Būti sąmoningiems ir pagaviems aplink mus vykstantiems procesams, matyti save platesniame kultūriniame kontekste.

Stebint kitų, panašaus pobūdžio ansamblių veiklą, ateityje keliame sau tikslus profesionaliai veikti savo šalies ir užsienio meno erdvėje.

Kokie artimiausi „Synaesthesis“planai?

D. D.: Mano artimiausias planas, susijęs su ansambliu – tai naujas jam skirtas kūrinys, kurio premjera laukia jau šį rudenį. Tas projektas sujungs keletą kolegų kompozitorių, su kuriais rašysime konkrečiai erdvei skirtus kūrinius (detalės tegul dar lieka paslapty). Toliau ateities spėlioti nedrįsiu, bet manau, kad ansamblis yra gerose vėžėse, ir visa veikla dar tik įgauna pagreitį. Norėčiau, kad jis ir toliau išliktų nepriklausomas, aktyvus ne vien kaip koncertinis kolektyvas, bet ir kaip įvairių tarpdisciplininių projektų dalyvis bei išliktų kūrybiškas.

M. F.: Šią vasarą ansamblio laukia trys projektai – tai rezidavimas Kintuose, kur bendradarbiaudami su Vykintu Baltaku atliksime jaunų kompozitorių darbus, pristatysime programą Kintų muzikos festivalyje. Taip pat būsime Egidijos Medekšaitės kuruojamo projekto DAR (Druskininkai Artists’ Residence) reziduojantis ansamblis – „Menų spaustuvėje“ vyksiančiame finaliniame koncerte atliksime rezidencijos metu skirtingų šalių kompozitorių sukurtus kūrinius. Dar kartą keliausime į tarptautinius vasaros meistriškumo kursus ISA (International Summer Academy) Austrijoje, kur tobulinsimės su ansamblių „Ictus“ ir „Klangforum Wien“ nariais bei kompozitoriais Yannu Robinu ir Francesco Filidei. Rudenį vėl dalyvausime festivalyje „Gaida“, kur pristatysime dvi programas. Dalį programos bus galima išgirsti ir spalio 28 d., Alytaus miesto teatre vyksiančiame koncerte. Vėliau tradiciškai dalyvausime „Crossroads“ festivalyje Zalcburge, kur atliksime studentų darbus, parašytus specialiai mūsų ansambliui, bei platesnę Lietuvos muziką pristatančią programą. Taip pat šiuo metu deriname detales dėl dalyvavimo šiuolaikinės muzikos festivalyje „Melos-Ethos“ Bratislavoje.

Mums itin brangus bendradarbiavimas su Olandijoje gyvenančiu lietuvių kompozitoriumi Andriumi Arutiunianu, kurio darbus ansamblis atlieka nuo pat įsikūrimo. Vėlyvą rudenį planuojame audiovizualinio projekto apie Visagino miestą ,,Atominis drugelis“ pristatymą įvairiuose Lietuvos miestuose.

Dėkoju už pokalbį.


„SYNAESTHESIS“ KOMANDA (daugiau apie ją čia):

Arminas Bižys | saksofonas
Artūras Kažimėkas | klarnetas
Diemantė Merkevičiūtė | smuikas
Dominykas Digimas | kompozitorius, koordinatorius
Donatas Butkevičius | kontrabosas
Gediminas Slipkus | elektrinė gitara
Greta Unguvaitytė | dizainas
Gunda Baranauskaitė | violončelė
Jonas Kučius | trombonas
Karolis Variakojis | dirigentas, meno vadovas
Marta Finkelštein | fortepijonas, komunikacija
Šarūnas Pikturna | tinklalapio dizainas
Monika Kiknadzė | altas
Pranas Kentra | elektrinė gitara
Silvija Čiuladytė | projektų vadovė
Vytautas Oškinis | fleita