Vieningą požiūrį į pasaulį nustota turėti jau baigiantis romantizmo kultūrinei epochai. Vėlesnei menininkų kūrinijai apibendrinti pasirenkami stilistinės krypties, nedidelės grupės, judėjimo ar kūrybinės tendencijos pavadinimai, išryškinami įžvelgus pastarųjų ypatybes ir skirtines reikšmes. Lietuvos akademinės muzikos kūrėjų kartas muzikologai praminė įvairiais tradicionalistų, modernistų, neoromantikų, mašinistų vardais. Prieš penkerius metus jaunąją, tuo metu debiutavusių kompozitorių (Alberto Navicko, Ritos Mačiliūnaitės, Rūtos Vitkauskaitės, Mykolo Natalevičiaus) kartą straipsnyje „Naujoji lietuvių šiuolaikinės muzikos (re)generacija“ pristačiusi Asta Pakarklytė įvardijo vyraujantį globalų vakarietišką mąstymą ir viską persmelkiantį, įvairialypį muzikinių idėjų bei praktikų srautą.

Šiandien pasitinkamos nepriklausomoje Lietuvoje ar jos priešaušrio metu gimusios subkartos kompozitoriai tarpusavio skirtybėmis ir plačia kūrybinių praktikų bei interesų aprėptimi pripažįsta postmodernizmui būdingą neįveikiamą mąstymo būdų, veiklos ar gyvenimo formų, kultūros pasaulių įvairovę. Sunkiai apibendrinami naujosios kartos autorių požiūriai į kompozicijos meną, muzikos kalbos originalumą, įkvėpimo šaltinį, pasirenkamą kūrybos atlikimo būdą ir aplinką pasireiškia ir kūrybinėje, ir visuomeninėje veikloje. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kompozicijos katedros absolventų ir studentų (Silvijos Miliūnaitės-Bliūdžiuvienės, Simo Sapiegos, Viliaus Lakštučio, Lauryno Naujiko, Ramintos Naujanytės, Gretos Janonytės, Elenos Šataitės, Monikos Sokaitės, Karolinos Kapustaitės, Dominyko Digimo, Kristupo Bubnelio, Andriaus Šiurio, Godos Marijos Gužauskaitės, Gedimino Vengelio, Brigitos Jurkonytės, Lukrecijos Petkutės-Dailydienės, Justinos Trinkūnaitės, Raimondos Žiūkaitės,  Agnės Mažulienės, Mariaus Čivilio, Jūros Elenos Šedytės, Mato Drukteinio), kitų Europos šalių konservatorijų studentų (Jutos Pranulytės, Vitalijos Glovackytės, Marijos Rasos Kudabaitės, Andriaus Arutiuniano) kūryba girdima šiuolaikinės muzikos festivaliuose „Druskomanija“, „Ahead“, chorinių kūrinių konkurse „Vos Juventutis“, kituose konkursuose ir koncertuose Lietuvoje bei užsienyje, LMTA Muzikos inovacijų studijų centre, teatruose, bažnyčiose, vizualinio meno parodose, populiariosios muzikos baruose. Ne mažiau aktyviai jie imasi ir muzikos atlikimo, pedagoginės, organizacinės, sonologinės, muzikologinės ar kitokios kultūrinės veiklos.

Pliuralizmas postuluojamas pačių autorių
Žvalgant kompozitorių kūrinių anotacijas, atsiskleidžia kuo įvairiausios inspiracijos: pradedant šamanų poezija ar rytų mitologija, baigiant viešojo transporto stotelės informaciniais stendais ar anatominiais procesais. Autoritetų įvairovė bei nepastovumas ar dažnai sąmoningas jų atsisakymas neleidžia susiformuoti idėjinėms srovėms. Kompozitorės Silvijos Miliūnaitės-Bliūdžiuvienės nuomone, jos  „stilius – Silvijos stilius. Iš tiesų savo kūrybos negalėčiau priskirti jokiai krypčiai ar stiliui. Galbūt todėl, kad jis nuolat keičiasi. Bet dėl to esu rami – man tai patinka. Kaip svyruoja mano kūryba, taip keičiasi mano autoritetai. Aš iš jų visų turiu ko pasimokyti, o sakyti, kad joks kompozitorius nedaro įtakos, būtų neteisinga. Tik iš muzikos gimsta muzika. Kartais naują kūrinį įkvepia kito kompozitoriaus kūrinys. Kitaip būti, mano nuomone, negali. Todėl juokingai skamba kalbos, kai kompozitorius sakosi sukūręs savo stilių, kuriam niekas įtakos nedarė. Taip nebūna“. O štai Andrius Šiurys teigia, kad jo „kūrybos stilių formuoja siekis nutolti nuo tiesioginių įtakų. Muzika turi teisę į nepriklausomybę. Jaunųjų kūrėjų aplinkoje įžvelgiu sąmoningą siekį atsiriboti nuo vyraujančių ideologijų“. Lukrecija Petkutė-Dailydienė vėlgi abejoja, ar ji formuoja „kažkokį „savo stilių“. Taip pat esu linkusi abejoti, kad jis formuojasi savaime, nes daugiau ar mažiau dažniausiai tiesiog stengiuosi mėgautis kūryba, pačiu procesu bei įgyvendinti į galvą šaunančias keisčiausias idėjas, kartu išbandant kažką nauja ir tuo metu man labai patinkama. Kūrybinės idėjos gimsta iš įvairiausių sričių – pradedant liaudies muzika, baigiant fluxus dvasios performansais“.

Chaotiškų bendruomenių bendrumai
Nors šios kompozitorių kartos bendrumai nesileidžia būti lengvai apčiuopiami ir lyginami su ankstesnėmis kartomis, pasitelkiant meno sociologo, poststruktūralisto Pierre’o Bourdieu įžvalgas, galima atrasti bendrą kartos bruožą, pasireiškiantį socialiniame lygmenyje, nors jis ir būdingas turbūt visoms, iki tol debiutavusioms kompozitorių kartoms. Vienas iš Bourdieu meno lauko teorijos teiginių apibrėžia menininkus kaip dominuojančios klasės atstovus, oponuojančius masinei visuomenei bei savo lauko ankstesnėms (šiuo atveju kompozitorių) kartoms.  

Šie du aspektai nubrėžia jaunųjų menininkų lauko ribas, kompozitoriai apibrėžia save kaip autonomiškai veikiančius pavienius individus. Pavyzdžiui, kompozicijos studentė Jūra Elena Šedytė jaučiasi esą kurianti „paprastam žmogui sunkiai įkandamą muziką“. Arba sunku būtų šiame savo profesinės priedermės dėstyme – „muzika, garsai, jų išdėstymas tarsi perduodamas kompozitoriui, kad jis užrašytų ir paverstų dieviškumo akimirką žemišku momentu“ – nuneigti Ramintos Naujanytės idealistinį požiūrį į savo profesiją, tam tikra prasme pranokstančią žmogiškumą. Lukrecija Petkutė-Dailydienė apie profesinius išgyvenimus pasakoja: „tikriausiai tuo metu aplinka ar aplinkiniai žmonės, institucijos ir jų primetami reikalavimai bei standartai tampa visiškai nesvarbūs, svarbi būna tik ta, tuo metu atrodanti, geriausia ir tobuliausia idėja“. Savistaboje tvyrančią dominuojančiųjų laikyseną pastebi Simas Sapiega: „įsivaizduojame, kad esame didūs kūrėjai, o realybė sako – „niekas“. Tad tikrasis iššūkis – mes patys, jog atsivertų akys ir pagaliau pradėtume matyti kas dedasi aplinkui. Taip, savo idealizmo gal ir neišvengsime, galbūt tai yra „motoras“ varantis į priekį... bet galime iškelti tam tikrus siekius, kurie yra nepriklausomi nuo laiko ir mūsų asmenybės, kam kiekvienas kūrėjas kviečiamas“.

Kartų konfliktas aštrėja jaunajai kartai formuojantis didžiųjų pokyčių, informacinių galimybių klestėjimo, autoritetų saulėlydžių, tautinio identiteto nykimo metu. Apie akademinės aplinkos įtaką paklausti kompozitoriai pasakoja: „savaime suprantama, vyresnės kartos atstovai nespėja žengti koja kojon su jaunaisiais, jie nebesulaukia tiek dėmesio, kiek sulaukdavo anksčiau, jaučiasi mažiau gerbiami, dėl to – įsižeidę. Prisimenu vienos pasipiktinusios dėstytojos priekaištą, kad studentams dabar niekas neįdomu, jie į koncertus nevaikšto (tuo metu vyko Čiurlionio konkursas ir salė buvo pustuštė). Tačiau ar tai reiškia, kad jaunajai kartai niekas neįdomu? Anaiptol! Jaunoji karta tiesiog išmoko rinktis. Kam pirkti bilietą ir eiti į filharmoniją arba sėdėti valandų valandas blogos akustikos akademijos salėje ir klausytis visų, skirtingų gebėjimų atlikėjų, jei neišėjus iš namų galima pasiklausyti koncertų iš geriausių pasaulio salių arba stebėti tiesioginę Čaikovskio konkurso transliaciją?“ (Lukrecija Petkutė-Dailydienė). „Anksčiau akademinė aplinka, kiek suvokiu iš pasakojimų, buvo ganėtinai reikšminga ir užėmė didelę vietą jaunojo kompozitoriaus kūryboje. Šiandien – ne tiek ir daug tos reikšmės. Čia mokomės, gauname išsilavinimą įrodantį diplomą, dėstytojų patarimus ir kritiką. Žinoma, kad tai svarbu, bet pasaulis kinta, kaip ir jo taisyklės. Pažįstu keletą talentingų kompozitorių, šiuo metu gyvenančių Paryžiuje, kurie kuo puikiausiai kuria, pripažįstami visuomenėje, bet nesimoko konservatorijoje. Norėdami gauti konkrečių patarimų konsultuojasi su tos srities specialistais. Anksčiau toks reiškinys būtų buvęs sudėtingas be akademijos ar aukštosios mokyklos, o ypač mūsų šalyje, kai mokslo ištekliai ribotai pasiekiami dėl jų sklaidos ir buvimo klausimo. Tad pokyčiai ir požiūriai aiškūs, bet vis tikiu, kad yra daug dalykų, kuriuos galime gauti tik iš gyvų žmonių lūpų ir viso gyvenimo darbo.“ (Simas Sapiega).

Tačiau įsivyravęs postmodernizmas labiausiai pasireiškia muzikos stilių ir komponavimo technikų įvairove. Nors analizuojant autorių kūrinių struktūras aptinkamos serijinės, repitityvinės technikos, lemiančios struktūralizmo, minimalizmo stilistiką, dominuoja intuicijos vedamas medžiagos dėstymo būdas, perteikiantis (post)romantinę estetiką (Laurynas Naujikas, Silvija Miliūnaitė-Bliūdžiuvienė), kai kurie kompozitoriai kuria savo muzikos kalbą, ją grįsdami uoliomis komponavimo technikų studijomis (Monika Sokaitė, Kristupas Bubnelis, Simas Sapiega). Ši karta itin aktyviai praktikuoja tarpdisciplininius projektus, elektroninės bei elektroakustinės muzikos kūrybą. 

Kelios jaunos muzikos meno polaukio figūros
Struktūros griežtumu, stipria kūrinių vidine logika, dėsninga harmonija bei forma išsiskiria kompozitorius Simas Sapiega. Senosios muzikos studijos jam atvėrė modalinės harmonijos ir derminės mąstysenos principus. „Esu dzūkas, tad didžiausia įtaka – mano gimtojo krašto liaudies muzika. Visa mano kūryba paremta dzūkiškomis dermėmis ir jų struktūromis. Ieškau sąsajų su Rytų muzika, ypač arabų, koptų, sirų. Gyvenimas Prancūzijoje nukreipė dermių link, praleisti metai Izraelyje – sugrąžino prie šaknų, supažindindami su Rytais“. Nuo jo kūrybos neatsiejami spalviniai ir sonoriniai muzikos suvokimo aspektai. Studijuodamas LMTA jis sukūrė kūrinių vargonams, fortepijonui, vokaliniams ansambliams, akordeonams, mušamiesiems, styginiams, pučiamiesiems instrumentams ir kitiems kameriniams ansambliams. Kompozitorius noriai domisi muzikologinėmis disciplinomis, bažnytinio giedojimo tradicija, filosofija.

Produktyvumu ir originalia, logine struktūra grįsta muzikos kalba išsiskiria kompozitorė Monika Sokaitė, kuri reiškiasi ir atlikimo, veiksmo organizavimo bei tekstų rašymo srityse. Ji kuria instrumentinę muziką solo ir ansambliams, muziką kinui, ypač ryški jos vokalinė kūryba; chorinės muzikos kūriniai įvertinti konkursuose „Vox Juventutis“ (Vilnius), „Musica Sacra“ (Kelnas, Vokietija). Viena aktyviausių tarpdiscipliniškai veikiančių figūrų – Matas Drukteinis – LMTA kino vadybą, vėliau kino kompoziciją studijavęs jaunasis kūrėjas, aktualaus meno tinklo „Vox Art“ direktorius. Muzikinėje kūryboje jam aktualus struktūralizmas, elektroninė muzika, taip pat sensorinis, psichologinis muzikos poveikis – 2014 m. su kompozitore Juta Pranulyte jis surengė kūrybinę laboratoriją „Muzika erdvėje“, kurioje LMTA kompozicijos ir muzikologijos studentai tyrinėjo muzikos poveikį viešosiose Vilniaus miesto erdvėse. Įvairialypiu muzikos pažinimu išsiskiria Kristupas Bubnelis. J. Tallat-Kelpšos konservatorijoje studijavęs džiazo fortepijoną, mokęsis kompozicijos ir polifonijos, šiuo metu jis yra LMTA studentas, aktyviai reiškiasi Muzikos inovacijų studijų centro veikloje, kuria ir atlieka populiariąją muziką. 

Dominykas Digimas šiuolaikinės akademinės muzikos gyvenime aktyvus nuo pirmųjų LMTA kompozicijos studijų metų. Nuo 2013-ųjų jis yra dirigento Karolio Variakojo vadovaujamo šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaesthesis“ kuratorius ir atlikėjas, vienas iš elektroninės ir elektroakustinės muzikos festivalio „Ahead“ lyderių, LMTA Kompozicijos katedros koncertų iniciatorius, o nuo 2016 metų – naujasis tarptautinio šiuolaikinės muzikos festivalio „Druskomanija“ organizatorius. Domėjimasis rytietiška kultūra, amerikietiškuoju minimalizmu, tarpdisciplininiais menais atsispindi kamerinėje, elektroninėje ir teatrinėje jo muzikoje. Kompozitoriaus kūrybą lydi literatūrinės-filosofinės idėjos, tad jo kūriniai tampa muzikinėmis emocinių būsenų ar apmąstymų išraiškomis. Intuicijos vedamais statiškais garsovaizdžiais kompozitorius išsako savus pasaulėžiūros atradimus. Tokiam kūrybiniam siekiui įgyvendinti būtinas artimas kompozicijos, atlikėjo ir erdvės santykis; asmeninis atlikėjo gebėjimas pažinti, patirti kūrinį ir skleisti jo idėją erdvėje.

Miglė Miliūnaitė