Žibuoklės Martinaitytės „Horizontai“ JAV

  • 2015 m. lapkričio 16 d.

„Esu laiminga galėdama pasidalyti žiniomis apie mano kūrinių atlikimus Kalifornijoje“, – neseniai savo bičiuliams parašė Žibuoklė Martinaitytė. Lapkričio 7 d. įvyko amerikietiškoji kompozitorės kūrinio simfoniniam orkestrui „Horizontai“ premjera – drauge tai buvo ir pirmasis Ž. Martinaitytės orkestrinio kūrinio atlikimas JAV. Tomis dienomis Kalifornijoje taip pat skambėjo „Tolumos mėlynumas“ chorui a cappella. Kaip laiške rašo kompozitorė, sugrįžimas į San Francisko įlanką jai buvo ypač džiaugsmingas po trijų mėnesių (liepą-rugsėjį) trukusios kūrybinės rezidencijos Paryžiuje bei gaivinančio atsitraukimo nuo didmiesčių šurmulio nuostabiuose Adirondako kalnuose „Blue Mountain“ kūrybos centre Niujorko valstijoje (spalį). 

„Horizontai“ lapkričio 7 d. atlikti Stoktone, Kalifornijos „Pacific“ universiteto „Fay Spanos“ koncertų salėje. Lapkričio 17 d. kūrinys skambės dar kartą Berklyje, JAV kompozitorius vienijančios organizacijos „Composers, Inc.“ rengiamame koncerte „Prisimink lapkritį: orkestrinė invazija!“ (Remember November: Orchestra Invasion!). Grieš Kalifornijos „Pacific“ universiteto simfoninis orkestras (The University of the Pacific Symphony Orchestra), diriguojamas Nicolaso Waldvogelio. „Tolumos mėlynumas“ lapkričio 7 d. atliktas Piedmonto menų centre Oklande (Kalifornija), lapkričio 8 d. – San Francisko Šv. Morkaus liuteronų bažnyčioje. 

Amerikietiškųjų atlikimų proga keletą klausimų kompozitorei Žibuoklei Martinaitytei pateikia muzikologė Beata Baublinskienė.

Saulėtoje Kalifornijoje pirmą kartą JAV atliekami Tavo „Horizontai“. Lietuvoje kūrinį girdėjome 2013 m. „Gaidos“ festivalyje, Lietuvos kompozitorių sąjungos konkurse jis pripažintas geriausiu 2013 m. kūriniu orkestrui. Įdomu, kad neseniai Tave kalbinusiam amerikiečių kritikui „Horizontai“ siejasi su „lenkų mokykla“ (K. Pendereckis, W. Lutosławskis). Be abejo, tokią nuomonę lėmė kritiko žinios apie Vidurio Europos ir Baltijos kraštų muziką. O kaip pati pakomentuotum tokį palyginimą? Būtų įdomu sužinoti, iš kokios tradicijos kildini savo orkestrinę muziką? 

Simfoniniame kūrinyje „Horizontai“ panaudotas simultaniškas kelių paralelinių istorijų vyksmo principas, taikliai atspindintis dabartiniams laikams būdingą fragmentuotą sąmonės būseną. Lygiagretaus vyksmo principas įgauna įvairias meninės išraiškos formas, iš jų norėčiau paminėti labiausiai mane įkvėpusius pavyzdžius, tokius kaip filmai „Debesų atlasas“, „Valandos“ ar Italo Calvino knyga „Jeigu keleivis žiemos naktį...“. Tarkime, „Debesų atlase“ vienu metu vystomos šešios istorijos, kurias žiūrovui tenka atidžiai sekti ir sujungti laike išskaidytus fragmentus į vieną prasmingą visumą. Panašiai ir „Horizontuose“ nuolat vyksta persijungimas iš vienos istorijos į kitą, iš vienos muzikos į kitą, taip siekiant suardyti nuoseklios logiškos sekos ir linearinio laiko patyrimą. Vienas po kito į pirmą planą iškylantys ir nebūtinai akivaizdžiai tarpusavyje susiję daugiasluoksnio naratyvo fragmentai dalijasi į statiškąjį lygmenį. Jis kaskart parodomas iš skirtingų perspektyvų, tai priartinant muzikinį objektą, tai jį nutolinant, lygiagrečiai išlaikant pastovų harmoninį atskaitos tašką, arba dinamiškąjį lygmenį, pasižymintį repetityviniais ritmais ir dažna elementų kaita. Klausytojas gali ne tik užsimiršti ir leistis nešamas muzikos tėkmės, bet aktyviau įsitraukti į kūrinio formos suvokimo procesą, nes tam tiesiog prireikia kiek daugiau pastangų. Savo klausytojus labai gerbiu ir tikrai nemanau, kad jie priklauso rašytojo Julio Cortázaro kadaise apibrėžtai „skaitytojų-patelių“ kategorijai, pageidaujančiai vien tik „lengvai virškinamo“ meninio produkto.
Kas dėl orkestro muzikos tradicijos: nors ir neprieštaraučiau palyginimui su minėta lenkų orkestrine mokykla, visgi man daug artimesnis yra kompozitorius György Ligeti. Jam būdingo mikropolifoninio orkestro traktavimo principų galima rasti ir „Horizontuose“, kur statiškose dalyse orkestro faktūra supinta iš daugybės individualių linijų, susiliejančių į daugiasluoksnį tirštą harmoninį audinį.
 
„Horizontų“ amerikietiškąją premjerą rengia „Composers, Inc.“. Kokia tai organizacija?

„Composers, Inc.“ yra prieš kelis dešimtmečius kompozitorių įkurta organizacija Kalifornijoje, San Francisko įlankoje, skirta šiuolaikinės amerikiečių muzikos propagavimui ir sklaidai. Organizacija rengia reguliarų koncertinį sezoną, pristatantį vien šiuolaikinę, daugiausiai kamerinių žanrų muziką, taip pat užsako naujus kūrinius ir kasmet organizuoja kompozitorių konkursus. „Composers, Inc.“ koncertinių sezonų metu jau yra nuskambėję mano kūriniai „Driving Force“ akordeonui, tenoriniam saksofonui ir trombonui bei šios organizacijos užsakytas fortepijoninis trio „Inhabited Silences“. Na, o „Horizontų“ amerikietiškoji premjera įvyks pirmąkart šios organizacijos rengiamame simfoniniame koncerte, kartu tai bus ir pirmasis mano orkestrinio kūrinio atlikimas Amerikoje.

Būtų įdomu sužinoti apie kūrybines rezidencijas, kuriose šiais metais dalyvavai – Paryžiuje „Cité Internationales des Arts“ ir „Blue Mountain“ centre Niujorko valstijoje. Ką jos duoda kompozitoriui, kuo konkrečiai buvo naudingos Tau?

Pamėgau kūrybines rezidencijas, kitaip vadinamas menininkų kolonijas, nuo to laiko, kai persikėliau gyventi į triukšmingą didmiestį, į Niujorką. Mat jos dažniausiai yra atokiose vietovėse, įstabios gamtos apsuptyse, kurios garantuoja šiais laikais prabanga tapusią ramybę ir tylą. Kūrybinės rezidencijos paprastai reiškia tiesiog idealiai subalansuotą kasdienybę – kūrybinės vienatvės ir bendravimo su kitais menininkais derinį. 
Čia suteikiamos sąlygos išlaisvina nuo buities rūpesčių ir taip galima visą laiką ir energiją paskirti muzikai. Kūrybinės rezidencijos mieste, ypač tokiame turtingo kultūrinio palikimo kaip Paryžius, galbūt labiau skirtos idėjų gaudymui ir kūrybinių rezervuarų pildymui naujais kultūriniais ištekliais ir inspiracijomis, nei itin sutelktam darbui.

Kaip pradedi kurti – koks paprastai būna atspirties taškas? Ar Tau svarbi praeities muzika, tradicija plačiąja prasme ir kaip inspiracija?

Kūrybinės idėjos dažnai atsiranda tarsi pačios savaime, regis, ima ir iškyla į paviršių iš neišsenkančio egzistencinės gelmės šaltinio. Tereikia jas pagauti ir užfiksuoti. Idėjas stimuliuoja ir kasdienis įvairių meno formų vartojimas. 
Turiu prisipažinti, jog mane labiau inspiruoja knygos ir vizualiniai menai, nei praeities ar dabarties muzika. Netyčia užtikta frazė gali talpinti savyje viso kūrinio idėją, kaip atsitiko chorinio opuso „Tolumos mėlynumas“ atveju. Perskaičiusi šiuos rašytojos Rebeccos Solnit žodžius supratau, kad kūrinys bus apie garso priartėjimą ir nutolimą, apie tolumos gradacijų lygius, perkeltus į garso matmenį. Kartais užtenka užuominos, atveriančios duris į dar nepažintą asociacijų lauką ar filosofinę plotmę, kur galiausiai ir surandi savąją idėją. Kitais atvejais gyvenimiškos patirtys ar tam tikrų emocinių būsenų seka tiesiog prašosi būti perkeltos į muzikos garsus. Taip gimė kūrinys „Apglėbtas tuštumos grožio“, sukurtas po mano tėčio mirties ir itin koncentruotu pavidalu atspindintis visą gedėjimo procesą. Konkreti idėja dažnai padiktuoja muzikinę kūrinio formą ir struktūrą, tačiau tenka nemažai padirbėti, kol surandu jai tinkamą garsinę išraišką. Kūrybinis procesas – daugialypis, susidedantis iš keleto fazių. Vienos jų turi džiaugsmingą atradimo skonį, kitos – labiau susiję su techninio pobūdžio iššūkiais, reikalaujančiais logiškojo mąstymo. Įžengiant į kūrybiškumo zoną prireikia apsišarvuoti bebaimiškumu ir kantrybe, nes būna, kad patenki į „absoliučios nežinios“ bedugnę, kuri tikrai nėra pati komfortiškiausia psichologinė būsena. Bet kokiu atveju – kūrybinis procesas įtraukia visą esybę ir yra intriguojančiai įdomus, nes nuolat atrandi, ką net neįtarei esant.
Kalbant apie praeities muzikos tradiciją, dėl savo klasikinio išsilavinimo jaučiuosi esanti natūralus jos tęsinys. Nuolat vyksta tam tikras dialogas su tradicija ir tiesioginis ar pasąmoninis skolinimąsis iš didžiųjų meistrų bei jų idėjų perdirbimas. 

Ką reiškia būti kompozitore Niujorke?

Niujorke sutelpa visas pasaulis! Tiek kultūriniu, tiek ir etniniu požiūriu. Kūrybinių profesijų atstovų sankaupa šiame mieste yra tiesiog neįtikėtina, kas stimuliuoja ir kartu užaštrina konkurenciją. Vargu ar įmanoma kokiame kitame pasaulio mieste surasti tokią kultūrinės ir muzikinės pasiūlos įvairovę kaip Niujorke. O svarbiausia – niujorkiečiai yra tikri šiuolaikinio meno entuziastai! Tą galima pastebėti iš dažnai nusidriekusių eilių prie koncertų salių ar muziejų. Šiuolaikinės muzikos terpė itin gyvybinga ir įvairialypė, turinti nemažą gerbėjų ratą. Prisimenu, vos pirmą savaitę atvažiavusi į Niujorką nuėjau į JACK styginių kvarteto koncertą, kur buvo atliekami keturi Iannio Xenakio kvartetai – tikrai ne pati prieinamiausia muzika. Labai nustebau, kad 250 vietų salė buvo pilnutėlė, o už durų dar laukė eilė norinčių patekti meno mylėtojų. Energija ir entuziazmu tryško ir atlikėjai, pademonstravę aukščiausio lygio virtuoziškumą ir aistringą atsidavimą techniškai ir emociškai sudėtingai muzikai. Tokios patirtys, o jų Niujorke tikrai netrūksta, byloja apie muzikos ir meno reikalingumą, kas, žinoma, tik įžiebia dar daugiau ugnies kūrybingų asmenybių protuose. 

LMIC inf.

0