Dar vienas XX a. modernistas, atsidūręs šešėlyje – taip Vytautą Bacevičių apibūdino užsienio muzikos apžvalgininkai, recenzuodami kompaktinę plokštelę „Vytautas Bacevičius. Orchestral Works 1“. Ją šių metų pavasarį išleido tarptautinė muzikos įrašų kompanija „Naxos“, bendradarbiaudama su Lietuvos muzikos informacijos centru. Kompaktiniame diske Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, pianistas Gabrielius Alekna (Lietuva/JAV) ir dirigentas Christopheris Lyndon-Gee (Austrija/Italija) užfiksavo tris Vytauto Bacevičiaus kūrinius: koncertus fortepijonui Nr. 3 (1946/1949) ir Nr. 4 („Symphonie Concertante“, 1962) bei „Pavasario siuitą“ (1958) simfoniniam orkestrui. 

„Naxos“ tinklapyje pavasarį-vasarą skelbti vis nauji šiuo CD susidomėjusių muzikos apžvalgininkų – Davido Dentono, Grego Applegate’o Edwards’o, Steve’o Arloffo, Ralpho Graveso – tekstai. Naujausiame amerikiečių klasikinės kultūros ir džiazo muzikos įrašus recenzuojančiame žurnalo „Fanfare“ numeryje ruošiamasi publikuoti ir Phillipo Scotto recenziją. Lietuvos muzikos informacijos centras kviečia susipažinti, kaip užsienio apžvalgininkai vertina šią istorinę lietuvių muzikos figūrą Vakarų kultūros kontekste, kokios impresijos juos apraizgo, išklausius Bacevičiaus muzikos įrašus ir kaip įnirtingai kiekvienas jų bando per palyginimą identifikuoti jiems nežinomą autorių.

Antrojo pasaulinio karo aplinkybės paveikė daugelį kompozitorių ir Bacevičius buvo ne išimtis. Prieglobsčio jis nusprendė ieškoti JAV, kur teko susipažinti su tamsiąja gyvenimo puse: Bacevičių kankino tėvo gimtinės – Lietuvos ilgesys, dvejonės dėl savo ateities. Be to, daugelis minėtų užsienio apžvalgininkų pastebi, kad Bacevičius taip niekada ir netapo amerikietiškos kultūros dalimi, nes tam jis aktyviai priešinosi. Tai, pavyzdžiui, atskleidžia Amerikoje rašyti laiškai, kurių viename, adresuotame „Mercury Music Corporation“ savininkui Rabbiui Miltonui Feistui, kompozitorius išdrįso teigti: „Amerikoje pinigais galima nusipirkti draugystę, tačiau Europoje tokia savanaudiška draugystė yra neįsivaizduojama“. Nepaisant vidinių prieštaravimų, Bacevičius nusprendė ir toliau atkakliai komponuoti. JAV, į kurias jis emigravo 1940 m. ir kuriose praleido pusę savo gyvenimo, buvo sukurti visi kompaktiniame diske užfiksuoti kūriniai.

„Kaip ir daugelis karo metu emigravusių kompozitorių, jis toliau kūrė savo naujoje, nepažįstamoje aplinkoje, kuri tapo tarsi kultūriniu vakuumu. Vis dėlto apie jo muziką negalėtume pasakyti, kad ji buvo atsigręžianti į praeitį ar nostalgiška. Vėlesnieji kūriniai iš šio disko („Pavasario siuita“, 1958 m., ar Koncertas fortepijonui Nr. 4, 1962) aiškiai atspindi modernistines to meto muzikos tendencijas: tiršti kontrapunktai ir aštrios harmonijos, dažnai laisvai traktuojama rondo forma, kai motyvai plėtojami nenuspėjamu, tačiau organišku būdu. Nors jo muzikos kalba  sudėtinga, Bacevičius sąmoningai vengia serijinių procedūrų, pasikliaudamas tuo, ką pats vadino „instinktyviu komponavimu“. Išties, visų šių kūrinių jėga, bent jau klausantis jų pirmą kartą, slypi tyrinėjimo prigimtyje, tarsi kompozitorius ir jo auditorija pradėtų kelionę mažai težinodami, kur ji juos nuves. Pakartotinai klausantis įrašų, atpažįstamos ir subtilios motyvų sąsajos, kurios autoriaus paslepiamos, taikant aštrių kontrastų principą – tipiškai modernistinis, „nestabilus“ kūrybos būdas.“ (Phillip Scott, Fanfare).

Šias JAV gimusias partitūras išanalizavęs dirigentas Christopheris Lyndon-Gee nesistengia Bacevičiui „priklijuoti“ vienos, jo kompozicinį stilių geriausiai reprezentuojančios etiketės. Priešingai, jis pasitelkia platų asociacijų ir palyginimų su kitais kūrėjais spektrą: „Bacevičius suformavo „kosminės muzikos“ koncepciją, priartindamas savo meninį palikimą prie Aleksandro Skriabino, Béla Bartóko, André Jolivet, Edgardo Varèse’o ar net vėlyvojo Karlheinzo Stockhauseno estetinių pažiūrų“.

Dirigentas Koncertą fortepijonui Nr. 3 sutapatino su „prancūziškuoju“, lyriniu skambesiu. Šių metų birželį publikuotoje, kompaktinio disko „Vytautas Bacevičius. Orchestral Works 1“ sėkmę vertinusioje Steve’o Arloffo recenzijoje nesutinkama su dirigento nuomone, argumentuojant, kad „ausį džiuginanti“ klausymo patirtis yra ne XX a. prancūzų muzikinės tradicijos įtakos, o iš tiesų karo metu Europoje išgyventų sukrėtimų pasėkmė. Arloffo manymu, Bacevičius pasitelkė ankstyvąjį, „šviesų“ atonalumą, kuriuo stengėsi nusigręžti ir trumpam užmiršti baisius karo įvykius.

„Mane visada stebindavo tai, kaip Antrasis pasaulinis karas sustabdė laiką – tuo metu viskas tarsi sustingo. Man regis, tai paveikė ir Bacevičiaus Fortepijoninį koncertą Nr. 3, kuris sukomponuotas 1946–1949 m., tačiau mano ausiai skamba kaip ketvirto dešimtmečio muzika ir tame aš neįžvelgiu nieko blogo. Christopheris Lyndon-Gee – šios kompaktinės plokštelės teksto autorius ir dirigentas, skambesį apibūdina kaip „prancūziškąjį“, o stilių – lyrišką, kam aš nerandu nei vieno argumento. Tai tiesiog malonią klausymosi patirtį suteikianti muzika. Ir tai tikrai nereiškia, kad tokiu būdu stengiuosi „klaidinti velnioniška panegirika“. Nepaisant tuo metu Europoje išgyventų siaubingų įvykių ir to, kad Bacevičiaus „klausa“ vis dar buvo puikiai suderinta pagal ką tik paliktą pasaulį, šis koncertas turi kažką, susijusio su nekaltybe, kuri yra švelniai raminanti.“ (Steve Arloff, MusicWeb International).

Apie panašų aspektą, tik radikaliau kalba Danielis Coombsas, teigdamas, kad amerikietiškas Bacevičiaus gyvenimo stilius dusino jo, kaip kompozitoriaus raidą. O Phillipas Scottas išryškina, kad „galbūt reflektuojant ‚autsaiderišką‘ kompozitoriaus padėti JAV, jo koncertuose fortepijonas veikia ne sinchroniškai su akompanuojančiu orkestru, o atsiduria jo opozicijoje. Kaip taikliai pažymi dirigentas Christopher Lyndon-Gee, ‚iki paskutiniųjų partitūros puslapių fortepijonas ir orkestras yra jokio tarpusavio ryšio neturintys vienas kito stebėtojai‘“. Scottas taip pat prieštarauja Lyndon-Gee „prancūziškosios“ muzikos įtakos įžvalgoms: „Aš negaliu to aptikti, nebent kalbėtumėm apie tokių tiesmukų prancūzų kompozitorių, kaip André Jolivet įtaką. Claude’as Debussy buvo ankstyvoji Bacevičiaus aistra, kuri ypatingai ryški jo pianistinėse koncertų programose, bet aš šioje muzikoje beveik negirdžiu Debussy. Tuo geriau: ši muzika yra neabejotinai individuali“.

Diskusijos kyla ne tik „prancūziškojo“ skambesio klausimu. Neišvengiamai kuriamos ir kitos stilistinės interpretacijos. Ralpho Graveso apžvalginiame straipsnyje užsimenama apie Trečiajame koncerte girdimus savitus džiazo elementus. Gravesas teigia pastebėjęs sąsajų ir su George’o Gershwino chromatika, kuri čia atgimsta hindemitiškuoju pavidalu. Įdomu tai, kad analogiškas impresijas pateikia ir kitas kritikas – Danielis Coombsas, papildomai išgirsdamas kažką artimo Skriabinui.

„Pavasario siuita“ simfoniniam orkestrui taip pat tampa polemikos objektu. Tekstų autoriai ir čia įžvelgia įvairias XX a. Vakarų Europos muzikinių tendencijų įtakas, lygina su kitais modernios muzikos kūrėjais. Bacevičiaus pasitelkiamas „nerišlias melodijas“ Gravesas sieja su vėlyvaisiais Dmitrijaus Šostakovičiaus opusais, o Scottas, aptarinėdamas „Pavasario siuitos“ estetinę pagavą, tvirtina: „Tai ne Fredericko Deliuso ar Arnoldo Baxo impresionistinis „pavasaris“ – veikiau pirmykštės energetikos sklidinas gamtos atbudimo laikas”. Pagaliau Coombsas „Pavasario siuitoje“ atpažįsta kai kuriuos Ernő Dohnányi arba Bohuslavo Martinů bruožus, o kūrinį apskritai sieja su nacionalistinės muzikos proveržiu Europoje.

Atsiliepimus rašę autoriai, Bacevičiaus Koncerte fortepijonui Nr. 4 („Symphonie Concertante“) sureikšmino emociškai ir techniškai sudėtingą fortepijoninę partiją. Kaip antai, Dentonas savo trumpame apžvalginiame straipsnyje antrąją koncerto dalį apibūdino kaip fortepijono atliekamą improvizaciją, besitęsiančią iki orkestro „išsiveržimo“. Šią kompoziciją lydėjo ir kiti pamąstymai. Atsižvelgdami į Ketvirtojo koncerto muzikos kalbos bruožus, Coombsas stiprų Bacevičiaus atonalumą ir perkusinę instrumentų traktuotę lygino su Béla Bartóko braižu, o Scottas šį fortepijoninį koncertą gretino su tuo pačiu metu Niujorke komponavusio George’o Perle’o „gyvsidabriško“ atonalumo fortepijoniniais koncertais.

„Įdomu, ar Bacevičius žinojo JAV amžininkų kūrybą? Abu kompozitoriai gyveno ir kūrė Niujorke beveik tuo pačiu metu, nors žinoma, Bacevičiaus socialinis drovumas galėjo sutrukdyti užmegzti pokalbį. Juk ir Lyndon-Gee taip pat užsimena, kad Bacevičius neišdrįso prisistatyti Olivier Messiaenui, kurio jis klausėsi grojant vargonais, kai buvo trumpam atvykęs į Paryžių 1962 m. Šiaip ar taip, būdamas didelis Perle’o gerbėjas, drįstu sakyti, kad Bacevičiaus Koncertas Nr. 4 visiškai prilygsta Perle’o dviem fortepijono koncertams.“ (Phillip Scott, Fanfare).

Arloffas akcentavo Bacevičiaus siekį ieškoti naujų kūrybinių ir estetinių idėjų savajame „kosmose“, bandant prasiskverbti į pasąmonės gelmes. Jo nuomone, kūrinys, prasidėdamas Allegro misterioso, paskatino pasinerti į kažką nežemiško jau nuo pirmųjų taktų.

„Stilistiškai tonalumas jį lydėjo iki penktojo dešimtmečio. Kompozitorius savo muzikoje visada įkūnydavo Skriabino mąstymo sukeliamas inspiracijas. Trečiojo koncerto techniniai reikalavimai atskleidžia ryšius ir su Ferencu Lisztu. Vėliau Bacevičius labai sąmoningai pasuko link pokario avangardo, o konkrečiai – naujos lenkiškos Witoldo Lutosławskio eros link ir būtent todėl jis turėjo būti įtrauktas į koncertinį repertuarą, nes jo Ketvirtasis koncertas (1962) yra šio periodo šedevras.“ (David Denton, David’s Review Corner).

Gregas Applegate’as Edwards’as gegužės mėnesį publikuotame apžvalginiame tekste, iškeldamas atlikėjų profesionalumo klausimą, dėmesį skyrė pianistui Aleknai, kuris jo manymu, savo interpretacijomis įtaigiai įprasmino ryškų, harmoningą ir dramatišką pripažinimo vertos kūrybinės asmenybės paveikslą. Šio straipsnio autorius atskleidė ir asmeninius Bacevičiaus muzikos sukeliamus emocinius potyrius: 

„Visa jo muzika pasižymi Rytų Europos moderniosios chromatikos ekspansyvumu. Kompaktinis diskas mums atskleidžia kompozitorių, kuris greičiausiai patyrė stiprią Skriabino įtaką, bet sugebėjo judėti savosios orbitos trajektorijomis, kurios nesutapo nei su senosiomis, nei darmštadtiškai selialistinėmis. Tai kruopščiai apmąstyta muzika, kuri reikalauja bent kelių perklausimų, norint ją įsisavinti. Ketvirtasis koncertas yra svarbus radinys, turintis sudėtingą ir vikrią fortepijono partiją, labai progresyvią orkestro laikyseną ir modernią prieitį, atsiduriant ant tonalumo ir kažko anapus jo briaunos.“ (Grego Applegate Edwards, Gapplegate Classical-Modern Music Review).

Nepaisant to, kad visi muzikos apžvalgininkai atrado ne mažiau kaip 15 palyginimų, priartėdami prie ribinių asociacijų, kaip kad Gershwinas ar Stockhausenas, daugelis jų padarė tą pačią išvadą – Bacevičiaus kūryba, ypač vėlyvoji, yra stipriai individualistinė ir iš tiesų sunkiai palyginama.

Šio tarptautinio leidybos projekto koprodiuseris – Lietuvos muzikos informacijos centras, sumanymą įgyvendinęs bendradarbiaujant Lietuvos nacionalinei filharmonijai, LR atstovybei prie JT biuro ir kitų tarptautinių organizacijų Ženevoje, Lietuvos nacionaliniam radijui ir televizijai, Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondui bei privatiems rėmėjams Renatai Beržanskienei bei Kęstučiui Švirinui. Projektas nebūtų įgyvendintas ir be Lietuvos kultūros tarybos paramos.

Šaltiniai:
David Denton, David’s Review Corner, 2015 balandis.
Grego Applegate Edwards, Gapplegate Classical-Modern Music Review, 2015 gegužė.
Steve Arloff, MusicWeb International, 2015 birželis.
Ralph Graves, WTJU, 2015 liepa.
Daniel Coombs, Audiophile Audition, 2015 rugpjūtis.
Phillip Scott, Fanfare, ruošiama publikavimui.

Lietuvos muzikos informacijos centro inf.