Gintas Kraptavičius: konkurencija – ne muziko kelias

  • 2015 m. rugsėjo 24 d.

Vienas iš intelektualių tekstų platformos „Doxa.lt“ redaktorių ir tekstų autorių Ugnius Babinskas kalbina garso menininką Gintą Kraptavičių.

Šiuolaikinės eksperimentinės muzikos laukas mūsų šalyje labai dinamiškas ir įvairus – tuo neabejotinai įsitikins kiekvienas sumanęs bent dalį savo laiko praleisti priešakinėse elektroninių menų linijose. Visko čia daug: savadarbių instrumentų, galingų kompiuterių, keistai skambančių garsų, žaismingų improvizacijų, netikėtų kūrybinių sprendimų. Tačiau man visada įdomiausi buvo ir yra žmonės, be kurių šis kultūros reiškinys neegzistuotų. Esu įsitikinęs, kad bet kokį kūrinį įmanoma pažinti kur kas geriau, jei prieš tai nors kiek esi pažinęs jo kūrėją.

Vadovaudamasis tokiu požiūriu ir tęsdamas žurnalistinius šio lauko tyrinėjimus kartu su Lietuvos muzikos informacijos centru kviečiu skaitytojus susipažinti su vienu produktyviausių Lietuvos eksperimentatorių, garso menininku Gintu Kraptavičiumi, scenoje dar žinomu Ginto K vardu. Muzikoje pirmiausia atradęs save kaip pankas, menininkas kūryba ilgai užsiiminėjo neinstitucinėje terpėje, tačiau šiuo metu priklauso Lietuvos kompozitorių sąjungai ir atstovauja mūsų šalį įvairiuose medijų, garso, muzikos menų renginiuose. Štai dar visai neseniai Gintas grįžo iš Kanadoje vykusio XXI tarptautinio elektroninio meno simpoziumo „ISEA 2015“ (kelionės globėjas  Lietuvos kompozitorių sąjunga), o tai ir buvo mano pretekstas kreiptis į jį su prašymu duoti interviu. 

Tačiau nutiko taip, kad pokalbis susiklostė visai kitokia linkme nei buvau numatęs. Standartinis iš anksto pasiruoštų klausimų uždavinėjimas nėra toji bendravimo strategija, kuri pasiteisintų bandant pažinti tokio nuoširdaus žmogaus kaip Gintas mintis. Ir nors būtent nuo jos pradėjau, mūsų pokalbis ilgainiui peraugo į diskusiją ne tik apie muziką bei kūrybą, tačiau ir apie šiuolaikinę kultūrą apskritai, o ypač menus bei jų santykį su technologijomis.  

Savo kūrybą pradėjote nuo pankroko, vėliau susidomėjote industrinės elektronikos skambesiais, galiausiai visa galva nėrėte į abstraktesnius garso menų vandenis, išbandėte performanso žanrą. Kas buvo besikeičiančių ieškojimų variklis? Kokie žmonės, įvykiai ar reiškiniai turėjo įtakos jūsų kaip menininko raidai?

Į mano veiklą žvelgiant iš šalies gal ir galima įžvelgti zigzagų, tačiau man pačiam asmeniškai ji atrodo tolygi – susiklosčiusi visiškai natūraliai, tarsi savaime. Pamenu savo 1992-ųjų metų kelionę į Vieną. Tik atvykęs į šį miestą, iš karto patraukiau į modernaus meno muziejų – ten susipažinau su Hermanno Nitscho ir kitų Vienos akcionistų darbais, Andy Warholo originalais, kurie mane labai sužavėjo. Menais domėjausi visada. Nepasakyčiau, kad gyvenime teko išgyventi išskirtinį įvykį, staiga padariusį didžiausią įtaką mano kūrybai. Žinoma, būta nemažai žmonių, kurie kreipė mintis viena ar kita linkme. Daug informacijos, skatinusios domėtis muzika, mane pasiekdavo ir iš lenkų radijo programų, televizijos kanalų. Lietuvos žiniasklaidoje apie šiuolaikinius menus tuomet kalbėta kur kas mažiau.

Mano kartos žmogui gali būti sudėtinga įsivaizduoti anuometinę situaciją: interneto dar nėra arba jis dar nepakankamai išvystytas, nesama kitų skaitmeninių medijų, pavyzdžiui, socialinių tinklų. Informacijos apie šiuolaikinius menus nedaug, jos negali gauti vieno mygtuko paspaudimu, nedaug ir šiuolaikine muzika besidominčių žmonių. Tokiomis sąlygomis pasijausčiau it vienišas vilkas. Ar neišgyvenote tokios jausenos? O galbūt turėjote bendraminčių ratelį?

Jeigu norėjai gauti informacijos, tikrai jos galėjai gauti. Pats, pavyzdžiui, įvairiais būdais įsigydavau anarchijai, pankroko muzikai skirtų žurnalų iš Los Andželo, skaitydavau įvairius zinus. Bendravimas tarp žmonių tiesiog vyko kitaip, tačiau jis vyko. Pamenu, kad žodį internetas pirmą kartą išgirdau „Amerikos balso“ eteryje 1993-aisiais. Kiek žinau, nepraėjus nė metams ši technologija pasiekė ir Lietuvą, o 1997-aisiais pats jau buvau aktyvus interneto naudotojas. Laiko tarpas skiriantis šios technologijos atsiradimą pasaulyje ir Lietuvoje buvo nedidelis. Nemažai žinių apie šiuolaikinį meną gaudavau iš žurnalų (pvz., „Krantai“) , kurie buvo kur kas kokybiškesni nei dabar. Dabar jų praktiškai neskaitau.

Jūsų gausi kūryba apimą platų skambesių spektrą – kiekviename kūrinyje vis kažkas naujo, netikėto, dar negirdėto. Sakysite taip yra dėl to, kad užsiimate eksperimentine muzika, taigi vis naujais eksperimentais. Tačiau tai nepakankamas paaiškinimas. Juk esama nemažai šioje srityje dirbančių muzikantų, kurie turi daugiau ar mažiau vientisą kūrybos braižą. Jūs gi tiesiog sprogstate naujovėmis. Iš kur šis dinamitas?

Aš tiesiog darau tai, kas man įdomu. Kalbėdamas apie kūrybą ir jos naujumą, dažnai atsimenu vieno žmogaus mintį, kad garsaus menininko gyvenimas yra labai neįdomus, kadangi po vieno gero darbo visi iš tavęs tikisi, kad štampuotum į jį panašius kūrinius, taip kartodamas patį save. Būtent tai vadinamos garso meno žvaigždės dažniausiai ir daro. Man toks meno kūrimo modelis nepriimtinas. Aš visuomet noriu išbandyti ką nors naujo. Jeigu publikai patiko mano albumas, aš vien dėl to nebandysiu išleisti kažko panašaus. Atradęs naują kūrybinę gyslą aš ją išnaudoju, o tuomet pereinu prie kitos. Štai ir viskas.

O nebūna taip, kad iš klausytojų dėl tokios savo pozicijos ir kūrybinės strategijos sulaukėte priekaištų ar nusivylimo?

Kadangi neturiu žvaigždės statuso, tokio pobūdžio priekaištų neišgirstu. Vieni mano albumai sulaukia geresnių, kiti blogesnių recenzijų, atsiliepimų. Žinoma, yra tekę išgirsti klausimų, kodėl iš vienos muzikos stilistikos staiga perėjau į kitą, tačiau jų nebuvo daug. Čia svarbu pabrėžti tai, kad muzikanto kūrybiniams sprendimams nemažą įtaką daro leidėjai. Pavyzdžiui, gali nutikti tokia situacija, kai imiesi kurti kažką panašaus į puikiai įvertintą albumą, tačiau nesi užtikrintas ar panašia produkcija susidomės tas pats leidėjas, kurių eksperimentinės muzikos scenoje nėra daug. Jeigu leidėjams neatneši pelno (o dažniausiai taip ir nutinka), į savo kūrybą tenka investuoti pačiam. Žinoma, dėl interneto dabar situacija kiek pasikeitusi – esama nemažai platformų (pvz., „Bandcamp“), kuriose kūrybą nemokamai išsileisti gali pats. Vis dėlto, toks formatas negali lygintis su pripažintos ir gerai žinomos leidyklos išleistu leidiniu.

Kažkada elektroninės muzikos instrumentai buvo dideli, jų buvo nedaug, jie buvo sudėtingi ir brangūs. Dabar gi situacija visiškai priešinga: tiek aparatinės, tiek programinės įrangos pasiūla tokia didelė, kad su ja kaktomuša susidūrę pradedantieji muzikantai dažnai nežino nuo ko pradėti. Viską dar labiau komplikuoja ir tai, kad muzikos kūrimas tapo prieinamas plačiosioms masėms, kas lėmė prastos produkcijos perteklių. Kaip susigaudyti šioje gausybėje ir atrasti savo kaip menininko tapatumą?

Nemanau, kad gausa kelia kažkokių problemų. Kas gali pasakyti, kuri muzika gera, o kuri bloga? Globalūs cenzoriai? Tai būtų visiška nesąmonė. Jeigu tam tikra muzika turi bent vieną klausytoją, ji jau vien dėl to yra gera muzika. Džiaugiuosi, kad turime iš ko rinktis. Kuo daugiau muzikos sukuriama, tuo geriau. Be to, kuo daugiau prieinama nemokamos muzikos, tuo geriau. Žinoma, dabar daug sunkiau konkuruoti, tačiau vien dėl šios aplinkybės skirti savo dėmesį vien konkurencijai... Nemanau, kad tai yra tas kelias, kuriuo reikėtų eiti – ne nuo to reikėtų pradėti. Svarbiausia yra muzikos darymas, jos kūrimas dėl malonumo. Tam, kad pradėtum kurti, juk nereikia samdyti vadybininko. Dabar daug ką gali pasidaryti pats. Žinoma, jeigu nori, kad tavo kūrybą išgirstų daugiau žmonių, turi atlikti nemažai papildomų darbų ir tai nėra lengva. Tačiau patį faktą, kad esama daug galimybių kurti ir savo kūrybai skleisti, vertinu tik teigiamai. Nejaugi būtų geriau, jei jų būtų mažiau? Žinoma, kad ne.

Pamenu savo pokalbį su prancūzų eksperimentinės muzikos kompozitoriumi ir atlikėju Pierre'u Bastienu, su kuriuo taip pat šnekėjome apie galimybių gausą. Man įstrigo jo mintis, kad didelio informacinių technologijų paplitimo sąlygomis labai svarbu kaip įmanoma labiau apriboti kūrybai naudojamas priemones, nes tai padeda atrasti save, originalią kūrybos estetiką ir taip išsiskirti.

Tarkime muzikantas savo kūrybos kelyje atranda kažką išskirtinio. Pirmus metus tai unikalu, antrus metus taip pat, tačiau penktus metus tai tampa tikrų tikriausia nuobodybe. Reikia kas kartą ieškoti kažko naujo. Atrasti kažką visam gyvenimui? Negaliu to įsivaizduoti. Ir šiuo atžvilgiu galime kalbėti ne tik apie kūrybą, bet ir apie kasdienybę. Gyvenime negali kartotis tas pats per tą patį. Tame nėra jokio draivo.

Neseniai dalyvavote Tarptautinės elektroninių menų draugijos (ISEA International) organizuotame kasmetiniame meno, mokslo ir technologijų simpoziume, kuriame pristatėte naujausią savo kūrinį „Dimensions“. Papasakokite apie jo koncepciją ir atsiradimo istoriją.

Maniškių kūrinių koncepcijos reikalingos tik tam, kad galėčiau dalyvauti festivaliuose (nusijuokia). Jos tėra mano momentinio galvojimo apie tai, ką sukūriau išraiška. Dauguma mano darbų nėra konceptualūs. Kada buvo paskelbta darbų į šį simpoziumą atranka, ji buvo skirta pirmiausia gyviems pasirodymams. Namuose gyvai sugrojau setą, jį čia pat įrašiau, nežymiai paredagavau ir išsiunčiau organizatoriams. Kaip sakė rengėjai, iš 1500 gautų paraiškų, jie atrinko 7 darbus, kurie simpoziume buvo atlikti gyvai, ir 20 kūrinių (tarp jų ir mano), kurie specialiame garso kambaryje buvo įrengti kaip garso instaliacija: pasikartodami keitė vienas kitą visas 4 festivalio dienas. Taigi iš pradžių jokios koncepcijos „Dimensions“ neturėjo – ją sugalvojau tik vėliau. Tiesą sakant, dabar net neprisimenu kokia ji.

Šių metų renginio tema kristalizavosi į daugybę idėjų, problemų ir reiškinių apimančią žlugimo (angl. disruption) sąvoką, kurią organizatoriai pasirinko kaip raktažodį, labiausiai tinkantį apibūdinti šiuolaikinę ekonominių, politinių, ekologinių ir technologinių prieštaravimų persmelktą kultūrą. Kaip jūsų darbas įsikomponavo į šią tematiką?

Sunku pasakyti. Manau, kad „Dimensions“ kur kas labiau derėjo su kitais kūriniais, grotais Simono Frasero universiteto (pagrindinės simpoziumo vietos) patalpose įrengtame specialiame garso kambaryje, nei kad su viso simpoziumo tematika, pagrindine jo idėja, nors čia gal organizatoriams geriau matyti. Renginiuose minėtoji žlugimo sąvoka skleidėsi globalaus atšilimo, geopolitikos, biomeno, generuojančių sistemų, kompiuterio-smegenų temose. Garso kambaryje nebuvo pateikti išsamesni grotų kūrinių pristatymai (aprašymai buvo pateikti tik vėliau, parodos kataloge). Kambaryje tebuvo pakabintas grojaraštis ir tiek. Taigi sunku pasakyti kaip jame pristatyti darbai buvo susiję su bendrąja tematika. Tačiau pats festivalis buvo puikus ir milžiniškas. Pavyzdžiui, į vieną vakarinį ISEA renginį Vankuverio meno galerijoje susirinko daugiau kaip 5 tūkst. žmonių. Vyko daug paskaitų, daug parodų, daug kūrybinių dirbtuvių ir visa tai skirtingose Vankuverio vietose.

Šiuolaikinę elektroninę eksperimentinę muziką, o ypač garso meną, yra labai sunku konceptualizuoti. Techniniai terminai, kuriuos dažniausiai naudojame stilistikai įvardyti, mano nuomone, mažai ką tepasako apie muziką kaip unikalų potyrį. Ar nematote tame problemos? Ar įmanoma kalbėti apie muziką esmingiau, o gal to daryti apskritai nereikia?

Atsakysiu pacituodamas Franką Zappą: „didžioji dalis roko žurnalistikos – tai žmonės, nesugebantys rašyti, imantys interviu iš žmonių, kurie nesugeba kalbėti tam, kad juos perskaitytų žmonės, nesugebantys skaityti.“ Apie muziką galima kalbėti, tačiau žodžiais jos visos vis tiek neišreikši. Muzika yra kita dimensija, kitas išmatavimas, kuris yra nekalbinis, kadangi per daug abstraktus. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad bet koks kalbėjimas apie muziką yra neprasmingas. Juk kalbėjimas sukelia domėjimąsi. Prie šimtą ar du šimtus metų buvę muzikiniai sambūriai turėdavo kokius penkis muzikantus ir būtinai bent vieną kritiką. Teorinis muzikos pagrindas yra reikalingas, ne ką mažiau svarbi ir jos kritika. Manau, kad su naujomis muzikos formomis ilgainiui ateina ir nauji kalbėjimo būdai, formuluojamos naujos sąvokos, kurios, nors muzikos esmės ir neišreikš, tačiau suformuos naują terpę šnekoms apie ją.

Jei jau prakalbome apie muziką tarp kitų raiškos priemonių, pasiteirausiu kaip Jūs suvokiate vaizdo ir garso santykį. Kiek jums vaizdas svarbus muzikoje? O gal jis apskritai nereikalingas?

Tik pradėjus Lietuvoje plisti elektroninei muzikai, vaizdų labai reikėjo. Buvo neįprasta klausytis tiesiog grojančio kompiuterio. Vėliau šis populiarumas kiek nuslopo, o dabar vizualizacijos vėl tapo madingos. Štai beveik visi šių metų ISEA simpoziume mano matyti performansai naudojo vizualizacijas. Net pasakyčiau, kad dažnas performansas buvo surengtas ne tiek dėl muzikos, kiek dėl vizualizacijų.

Vaizdas, mano supratimu, ankstesniais laikais įprastai atliko performatyvią funkciją: kaip kad smuikininkas mojuoja savo smičiumi, taip ir elektroninės muzikos atlikėjas naudojosi vizualizacijomis, kurios tam tikra prasme buvo smičiaus pakaitalas. Tik vėliau vaizdas įgijo savarankišką reikšmę muzikos atlikime. Mano asmeniniu atveju, bendradarbiaudamas ar gyvai atlikdamas muziką kartu su VJ Donatu Juodišiumi (aka Juodo) dažniausiai nematau jo realiu laiku atliekamų vizualizacijų, nes tuo metu koncentruojuosi į grojimą. Bet publikai jo kuriami vaizdai patinka, o ir man, kai vėliau pamatau.

Man atrodo, kad muzikiniuose pasirodymuose pasitelkiamas vaizdas kartu su garsais ir skambesiais turi sukurti naują kokybę, kuri be šio vaizdo būtų neįmanoma. Laikausi nuomonės, kad skirtingos medijos, naudojamos kartu, turi viena kitą papildyti, taip sukurdamos naują estetinį potyrį, o galbūt efektą.

Muziką sudėtinga įprasminti. Man labai patiko videodarbas, kurį atliko Marijus Sagulinas mudviejų audiovizualiniame kūrinyje „long one“ (2002). Jis su kamera tiesiog nufilmavo televizoriaus vaizdo grįžtamąjį ryšį (feedback), ekrane sukuriantį specifinį vaizdo judėjimą, tarsi jo bangavimą. Šiame įraše užfiksuotas pastovus vyksmas, dėl ko visas audiovizualinis darbas yra sėkmingas. Kas yra muzika? Muzika yra judesys, ji nuolatos keičiasi. Performansuose dažnai tenka matyti demonstruojamas nejudančius vaizdus – to aš nesuprantu. Statiškas vaizdas neturi nieko bendro su muzika. Nuvažiuoji į Kiniją, nufotografuoji gerų kadrų ir juos rodydamas groji muziką, ir sakai kad tai yra mano Kinijos interpretacija ar, kad Kinijos inspiruotas, aš sukūriau šią muziką. Tai keistoka, mano požiūriu.

Viename interviu esate sakęs, kad „muzika yra ne instrumentų, ne natų, bet garsų menas“. Ši ištara iškalbinga, mat atspindi tai, kas muzikos mene jums svarbiausia.

Sakydamas šią mintį, galvoje turėjau klasikinius instrumentus, be kurių muzika ilgą laiką buvo neįsivaizduojama. Dabar gi situacija kitokia: virtualius instrumentus kompiuteriu kiekvienas gali susikurti pats. Na ir kas, kad tam naudojama konkreti programa, kuri lyg ir galėtų palikti savo antspaudą? Programos įskiepius susirandi pats, atlieki atranką, galiausiai dirbi su jais. Dėl to ir sakau, kad muzika pirmiausia yra garsų, o ne instrumentų menas – jie čia svarbiausi. Kompiuterinėje muzikoje neįmanoma pasakyti, kas gi yra tas pagrindinis įrankis, kuriuo muzikuojama. Kompiuterio juk nepavadinsi instrumentu. Kiekvienas grojikas šią mašiną, kaip ir joje veikiančias programas, individualizuoja savaip.

 

0