Onutė Narbutaitė. Ne "tonali". Ne "romantinė". Ne "retro". Konsonansiška


Taip po Onutės Narbutaitės kūrybos pristatymo festivalyje "Icebreaker II" Sietle 2004 metų vasarį žinomas amerikiečių muzikologas Richardas Taruskinas ieškojo tikslesnio jos kūrybos apibūdinimo, drąsiai teigdamas, kad tai galėtų būti ir ateities muzikos receptas. "Jos muzika dažniausiai lėta, mąsli, žavingai lyriška ir tiesiog paliekanti neišdildomą įspūdį", - gyrė kompozitorę muzikologas, atkreipdamas dėmesį į "smulkių štrichų prisodrintas", "puikiai orkestruotas" Onutės Narbutaitės faktūras ir "į ilgalaikį sąstingį panardinančią nuotaiką".

Tuomet buvo likusios kelios savaitės iki naujausio ir neabejotinai reikšmingiausio pastarųjų metų Onutės Narbutaitės darbo - Tres Dei Matris Symphoniae - pasaulinės premjeros Vokietijoje, pradėjusios festivalį "Musikfesttage an der Oder". Trijų dalių (Angelus Domini, Bethleem, Mater Dolorosa) opuso mišriam chorui ir simfoniniam orkestrui lietuviška premjera yra numatyta ir šių metų "Gaidos" festivalio atidaryme, kur ją atliks Roberto Šerveniko diriguojami Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras ir kamerinis choras "Aidija". Religinis šio kūrinio "siužetas", apimantis tris svarbiausius su Kristumi ir Marija susijusius Naujojo Testamento momentus - Apreiškimą, Jėzaus gimimą ir Nukryžiavimą, - inspiravo kompozitorę itin subjektyviai šios temos traktuotei, kuri visiškai neprimena tradicinės oratorijos religine tematika. Pasak kompozitorės, tai veikiau yra "simfonija, arba trys simfonijos, kuriose choras, nors ir ypač svarbus, tėra tik vienas iš balsų. Dažnai atsitraukiama nuo tiesiogiai artikuliuojamo kanoninio teksto ("Ave Maria", "Gloria", "Stabat Mater"). Daugiau instrumentais pasakojama, arba tiksliau, išgyvenama istorija tampa asmeniškesnė, intymesnė, nors kartu - ir labiau apibendrinta".

Kaip ir savo pirmajame didžiajame opuse, oratorijoje Centones meae urbi (1997), trijų simfonijų cikle kompozitorė formuoja subjektyvią temos traktuotę iš daugybės savo patirties atplaišėlių - tekstų, istorijų, vaizdinių, jutiminių įspūdžių. Tačiau galima būtų teigti, kad pirmoji oratorija literatūrinių ir muzikinių tekstų jungimo požiūriu yra kiek paprastesnė, jos pavidalą visų pirma lemia tekstų ir su jais susijusių garsinių įspūdžių suma ir visuma.

Tuo tarpu Tres Dei Matris Symphoniae yra daugeliu aspektų išskirtinė kompozicija, atstovaujanti naujajam Onutės Narbutaitės kūrybos laikotarpiui. Čia, kaip ir Simfonijoje Nr.2, kompozitorė be jokios baimės imasi ir įvaldo dideles formas, kurios primena lėtus, tačiau nepaprastai intensyvius muzikinius pasakojimus. Juose vieną epizodą keičia kitas, tačiau šiuose pasakojimuose nejusti jokio fragmentiškumo ar rapsodiškumo; kompozitorė drąsiai naudoja neabstrakčią melodiką ("vargu ar būčiau išdrįsusi tai daryti prieš dešimtmetį"), kvazitonalias septakordines harmonijas, lyg ir neišeina už tradicinio instrumentų panaudojimo ribų, tačiau muzikos audinys skamba viliojamai gaiviai ir naujai. Daugiau nei valandą trunkantis intensyvus simfoninis vyksmas stulbina muzikine vaizduote ir kompozicine meistryste, dvelkia metafiziniu šalčiu, baugina tyliais žingsniais, masina paslaptingais lyg rūke iškylančiais instrumentų chorais, žavi ilgesingais iš lėto prasiskverbiančiais obojų ir smuikų motyvais, sušildančiais visą muzikinį audinį, ar choralinėmis ramybės salomis, kurių šiame transcendentine įtampa alsuojančiame kūrinyje yra reta.

Onutė Narbutaitė noriai pasakoja apie visą virtinę ją įkvėpusių įvaizdžių ir inspiracijų, visų pirma užsimindama apie įvairius šviesos pavidalus, kuriuos galima perteikti muzika - žiežirbų spiečius ir tylų puantilistinį spingsėjimą, akinančią skvarbią šviesą ar lyg pro rūką regimą spindesį. Tuomet, tęsia kompozitorė, jau savas istorijas "pasakojanti" muzika darosi panaši į banguojantį audeklą, kuris "kartais tampa peršviečiama skraiste ar vaiskiu stiklu, o kartais žvilgančiu kalaviju ar sunkia matine draperija". Visas kūrinys lyg suvarstytas didesnėmis ir mažesnėmis muzikinėmis arkomis, pasikartojančiomis detalėmis, vienijančiomis visą muzikinę medžiagą.

Nuo Tres Dei Matris Symphoniae, kompozitorės žodžiais tariant, "nubyrėjo" ir dar vienas naujas kamerinis kūrinys, rašytas festivalio "Klangspuren Schwaz 2004" užsakymu. Tai Drappeggio styginių kvartetui (Styginių kvartetas Nr.4), dedikuotas Arditti kvartetui, pirmą sykį šių virtuozų atliktas Austrijoje ir įtrauktas į šių metų "Gaidos" festivalio programą, kur jį atliks Chordos kvartetas. Kūrinio pavadinime susiliejo banguojančios, vėjo gūsių kedenamos draperijos (faktūros) metafora bei arpeggio sąvoka. Pastarojo pagrindu formuojama kūrinio melodika polifoniškai išbarstoma po visus kvarteto balsus, pertraukiama įvairios trukmės pauzėmis ir taip sukuriamas hoketavimo efektas. Narbutaitė savo kūryboje tokią "trūkčiojimo" techniką yra naudojusi kompozicijoje Hoquetus, taip pat Styginių kvartete Nr.3, tačiau šį sykį ji grįžta įvilkta į švelnesnį septakordinių harmonijų apdarą. Dar viena kompozicija tiems, kas muzikos ateitį sieja su tercijomis?

Onutės Narbutaitės muzika nepaliaujamai traukia atlikėjus, klausytojus, o drauge ir kritikus. Richardo Taruskino "charizmatiškai melancholišku himnu" pavadinta Melodija iš Simfonijos Nr.2 per pastaruosius keletą metų tapo vienu dažniausiai atliekamų lietuvių kompozitorių kūrinių. Ši kompozicija šiemet pakerėjo ir visuomeninių radijo stočių prodiuserius 51-ojoje Tarptautinėje kompozitorių tribūnoje Paryžiuje, kurie jai paskyrė pirmąją vietą rekomenduojamųjų kūrinių sąraše. Melodija buvo atrinkta ISCM Pasaulio muzikos dienoms Šveicarijoje, kur lapkričio 11 d. ją atliks Berno simfoninis orkestras, diriguojamas Peterio Hirscho. Kompozitorės planuose - dar viena simfoninė kompozicija, rašoma Bavarijos radijo simfoninių koncertų serijos "musica viva" užsakymu. Jos premjera numatyta 2005 metų pavasarį.

© Daiva Parulskienė

Lietuvos muzikos link Nr. 9

0