Vidmantas Bartulis: postmodernus žaidėjas su romantiko gyslele


2003 m. lietuvių kompozitorių geriausių kūrinių rinkimuose Vidmantui Bartuliui sėkmė šyptelėjo dusyk. Jis ne tik pelnė apdovanojimą už geriausią metų orkestrinį kūrinį (oratoriją "Nelaimėlis Jobas"), bet ir Geriausio metų kompozitoriaus vardą, skirtą atskiru žiuri sprendimu.


nuotrauka: Michail Raškovskij

Šiemet 50-metį švenčiantis Vidmantas Bartulis yra vienas aktyviausių ir sėkmingiausių lietuvių kompozitorių, Kristoforo prizo už geriausią teatro muziką laimėtojas ir Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. Susikrovęs nemenką kūrybinį kapitalą, aprėpiantį bemaž visus egzistuojančius žanrus, kompozitorius puoselėja planus jau artimiausioje ateityje įgyvendinti dar keletą įspūdingų sumanymų. Stilių, žanrų, manierų, nuotaikų ir potyrių įvairove Bartulio muzika pranoksta daugelio lietuvių kolegų kūrybą, kaskart stebindama netikėtais posūkiais ir rakursais. Jis gali rašyti bet ką - nuo kamerinių miniatiūrų iki operos ir stambių orkestrinių kūrinių, nuo liaudies dainų harmonizacijų iki didžiulių masinių renginių, nuo monumentalaus Requiem iki muzikos mados kolekcijų pristatymams, popdainų aranžuočių ir t.t.

Bartulio ankstyvosios kompozicijos išsiskyrė kontempliatyvia, elegiška nuotaika, pabrėžtinu lakoniškumu ir dažnai šmėsčiojančiais gamtos įvaizdžiais, būdingais visiems 8-ojo dešimtmečio pabaigoje debiutavusiems kompozitoriams "neoromantikams". Didelė teatro kompozitoriaus patirtis (Bartulis yra sukūręs muzikos apie dviem šimtams dramos spektaklių ir kino filmų) vėliau paskatino jį kurti ir režisuoti savo paties "dramas" - efektingas siurrealistines, makabriškai ironiškas instrumentinio teatro kompozicijas, sukėlusias ažiotažą 9-ojo dešimtmečio pabaigoje. Čia susiduriame su kaukėtais muzikantais, grėsmingomis elektroninių garsų lavinomis, po salę sklindančiais gardžiais kvapais, cirko numeriais, fejerverkais ir daugybe kitų staigmenų, kuriose kompozitorius kartais pats atlieka nepakeičiamą vaidmenį - pavyzdžiui, kamerinėje operoje "Pamoka" pagal Ionesco pjesę (kur Bartulis diriguoja ne tik keistam virtualiam orkestrui, bet ir visam šios įspūdingos absurdo ir grėsmingų nuojautų dramos siužetui) arba gedulingoje burleskoje "Performance: Amen" (kur vyksta paties kompozitoriaus šermenys ir prisikėlimas...).

Beveik visose savo kompozicijose Bartulis atsigręžia į pamėgtąją praeities muziką, cituodamas ir perprasmindamas ją paradoksaliuose nūdienos kontekstuose. Jo santykis su parafrazuojamais autoriais nevienaprasmiškas: tai ir nostalgiška adoracija, atsargus svetimos muzikos prisijaukinimas; kita vertus, su sveika Bartuliui būdingo humoro doze - pasipriešinimas sentimentaliam "prarastos harmonijos" ilgesiui, lengvo farso kauke pridengta tragiška gaida. Puikus to pavyzdys - kūrinys "I Like H. Berlioz" styginių kvartetui ir fortepijonui (taip pat jo versija fleitai ir styginių orkestrui): kelių vis kartojamų Berliozo akordų bei motyvų kuriamą įtartinai idilišką atmosferą galiausiai pagraužia vis įnirtingesni fortepijono klasterių kirčiai - tarsi muzika būtų apnuodyta savo pačios grožio metastazių. O nusigiedrijus vėl stojanti ramybė jau nebe ta, kokia buvo iki tol - ji skamba kaip mįslingas daugtaškis, kurio prasmę kiekvienas klausytojas išsiaiškins savaip.

Kartais "svetimos" muzikos Bartulio kūriniuose tiek daug, kad kompozitoriaus tapatybė, regis, ištirpsta jos gausybėje. Įvyksta postmodernus paradigmos posūkis: kompozitorius kaip "dėlionių" meistras, kuratorius, didžėjus. Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienai skirtame muzikiname šou po atviru dangumi "Mūsų Lietuva" Bartulis sutelkė dideles atlikėjų pajėgas, tarp kurių folkloro ansambliai, karinis paradas, džiazo muzikantai, roko skandalistai... Laisvai miksuodamas įvairų repertuarą, Bartulis sukūrė smagų ir kartu iškilmingą (kaip dera tautinei šventei), beveik dvi valandas publikos dėmesį išlaikantį reginį.

Vis dėlto dabartinė Bartulio kūryba nebe tokia provokuojanti kaip 9-ojo dešimtmečio pabaigoje jo kultivuotas instrumentinio teatro žanras (ką jis pats juokais vadina "fiziologine muzika") - veikiau tai savotiška anų eksperimentų ir ankstesniojo romantinio periodo tendencijų sintezė. Nuolatos perženginėdamas sakralumo ir žemiškumo, akademinio meno ir popkultūros ribas, Bartulis savo muzikoje, regis, be jokių pastangų, itin organiškai ir elegantiškai susieja labai skirtingas įtakas, stebindamas universalių priešybių jungtimis: tariamas lengvabūdiškumas čia dera su giliu susikaupimu, sarkazmas su melancholišku nuoširdumu, intymus išsisakymas su masyviu dramatizmu, egzistencinis šaltukas su visa persmelkiančia palaima - ir viskas tuo pat metu… Ir kaip visuomet, iš kompozitoriaus reikia laukti įvairiausių netikėtumų. Tarp artimiausių Bartulio planų - vokalinis simfoninis kūrinys "Gaidos" festivaliui, kuriame turėtų vyrauti švelnus ir gražus skambesys, neprieštaraujantis tradicinei "grožio" sampratai ir bel canto meno kanonams. Pažaislio festivaliui rašoma didelė misterija kuršiškais motyvais liaudies dainininkams, chorams, vaizdo projekcijoms ir šviesų šou. O "Kristupo vasaros" festivaliui kuriamoje "surogatinėje roko operoje" (kaip ją apibūdina pats kompozitorius) jis ketina "suskelti" geraširdišką kabaretą, kaip lietuviai stojo į Europą...

© Linas Paulauskis

Lietuvos muzikos link Nr. 8

0