Šarūnas Nakas: pamokslininkas tarp barbarų


Šarūnas Nakas kratosi nuosaikių grynosios muzikos idėjų, teigdamas, kad jam neįdomus "sausas muzikinių struktūrų krapštymas", o labiausiai domina visa tai, kas susiję su ideologiniais pranešimais, antropologija ir "mistiniais" sąmonės klodais. "Man absoliučiai tas pats, ar rašyti literatūrinį tekstą, ar muzikinį, ar kažką režisuoti. Viskas, ką aš darau, yra vienas ir tas pats - nesvarbu, kokią formą ar raiškos būdą tam pasirenku", - teigia Nakas. Šią nuostatą pastaraisiais metais kompozitorius įgyvendina tiek komponuodamas nepaprastai sudėtingus įvairių retorikos tipų konglomeratus, kupinus senųjų civilizacijų ir postindustrinio pasaulio simbolių (Ziqquratu-II, 1999, Aporija, 2001), tiek tiesiogiai apeliuodamas į klausytojus deklaratyviais performansų manifestais (Krentantys portretai, sudaužytos širdys, amžinosios aukos, 2002; Aš buvau nušautas, 2003; Sanguis yra kraujas, 2003).


nuotrauka: Dmitrij Matvejev

Palyginti su tokiais naujojo sudėtingumo link gravituojančiais kūriniais kaip Ziqquratu arba socialiai angažuotais performansais, naujausias Šarūno Nako kūrinys Drang nach Westen. Naujasis pamokslas barbarams, parašytas Švedijos koncertų instituto (Rikskonserter) užsakymu specialiai KammarensembleN, yra kur kas artimesnis koncertinei tradicijai. Matyt, dėl šios priežasties autorius savo naująją kompoziciją apibūdina kaip "senamadiško kirpimo postringavimus penkiems mikroansambliams vieno multiansamblio viduje".

Beje, tai ne pirmas kartas, kai kompozitorius skaldo ansamblį į kelias savarankiškas grupes, vienu metu grojančias visiškai skirtingą medžiagą. Multiansambliškumo principą ir vienalaikio skirtingų sluoksnių derinimo idėją kompozitorius naudoja jau nuo 1984 metais sukurtos chorinės kompozicijos Mėnulis riedantis akuotais. Šiuo požiūriu Drang nach Westen galima laikyti kvodlibetu arba multisutartine, kuriame susipinantys retorikos tipai (pavyzdžiui, barokinės fanfaros, choralas, organumas, sutartinės, gamelanas) suponuoja skirtingų stilių, tam tikrų stereotipų, konkrečių fragmentų atpažįstamumą. Antra vertus, jie visi pagaminti iš identiškos medžiagos, kuri dėl įvairių deformacijų pasikeičia kone neatpažįstamai. Kūrinys parašytas originaliu metodu, kompozitoriaus išrastu kuriant Ziqquratu (1998). Remiantis šiuo principu kompozicija pirmiausia atsiranda kaip tam tikra grafinė struktūra - daugybė ornamentus ar kilimo raštus primenančių eskizų, tarsi kokių utopinių architektūrinių objektų. "Tai jėgos muzika, tarsi ištisinė fortissimo konstanta. Kartu ta muzika labai meditatyvi, tarsi ilga kontempliacija, nors viskas vyksta greitai, garsiai ir šiurkščiai. Stiliaus požiūriu joje nėra tradicinio kompleksizmo, tačiau švedų atlikėjų laukia ekstremalios įtampos ir ištvermės pareikalausiantis maratoniškas seansas", - pranašauja kompozitorius, kuris turės galimybę prieš kūrinio premjerą "Gaidos" festivalyje viešėdamas Stokholme savo "pamokslais" įkvėpti "KammarensembleN" narius ir dirigentą Francką Ollu. Po premjeros Vilniuje šį kūrinį žada įrašyti ir išleisti švedų įrašų firma Caprice.

Kitas šiuolaikinės muzikos kolektyvas - Gottfriedo Rablio diriguojamas garsusis "Ensemble die reihe" iš Vienos, iš pluošto lietuviškos muzikos partitūrų atsirinkęs Nako Chrononą (1992-1997), lapkričio 9 d. žada jį atlikti festivalyje Wien Modern. "Man tai atrodo svarbiausias metų dalykas", - džiaugiasi kompozitorius. Šis rafinuotas, nepaprastai komplikuotas ir virtuoziškas kūrinys šešiems instrumentalistams Lietuvoje ilgą laiką laikytas nesugrojamu, o vėliau tapo vienu iš populiariausių kompozitoriaus kūrinių.

© Veronika Janatjeva

Lietuvos muzikos link Nr. 7

0