Permainingas Zitos Bružaitės šokis



nuotrauka:

Romualdas Rakauskas

Zitos Bružaitės (g. 1966) kūryba tokia daugiasluoksnė, įvairialypė, kad susidaro įspūdis, tarsi ji sąmoningai keistų braižą, tai prabildama filosofine išmintimi, tai pokštaudama lyg viduramžių špylmanas. Išradingai pasinaudodama postmodernizmo estetikos teikiama stiliaus, technikų ir raiškos įvairove, kompozitorė savo kūriniuose laisvai jungia viduramžių asketizmą ir moderno spalvingumą, liaudies muzikos intonacijas ir džiazines improvizacijas. Bružaitės muzikos patrauklumą, o kartu ir populiarumą lemia atviro emocinio kontakto su klausytoju siekis, gebėjimas sudėtingus technologinius procesus pateikti žaismingai, intriguojamai. Kompozitorė tvirtina, kad kiekvienas jos kūrinys yra individualus, autonomiškas, nepriklausomas nuo ankstesniųjų - tarsi posūkis į kaskart naują, gaivališką garsų tėkmę: "Mano muzikoje, kaip ir daugelio mano amžininkų kūryboje, nėra bendros, vieningos sistemos, nepaisoma nuomonių, griežtų taisyklių". Antra vertus, pati kompozitorė savo kūryboje išskiria dvi viena kitai kontrapunktuojančias linijas.

Pirmajai priklauso konceptualūs, teatrališkų elementų nestokojantys kūriniai, kuriuose įkūnytos specifinės idėjos sąlygoja mažiau apibrėžtus jų žanrus. Tokio neapibrėžtumo gausu dar studijų laikais sukurtame "muzikiniame rebuse" Toeliali balsams ir trims tembrinėms linijoms (1991), kurio garsinę išraišką padiktavo 3-ojo dešimtmečio lietuvių avangardisto Prano Morkūno dadaistinė poezija. Į beprasmes akustines kombinacijas sudėliotos poetinio teksto fonemos čia išsisklaido kanoninėse akustinių instrumentų (klarnetas ir violončelė), balso (sopranas) ir elektronikos pynėse, užrašytose laisva notacija. Iš naujausių šiai kūrybos sričiai atstovaujančių kūrinių taip pat galima paminėti tragiškų įvykių Kosove inspiruotą koncertą-poemą Piligrimai saksofonui ir fagotų chorui (1999), Bliuzomaniją trimitui, džiazo dainininkei ir dvigubam pučiamųjų kvintetui (2000) ir šiais metais Pažaislio festivalyje pirmą kartą atliktą Fugą dainuojančiam balsui, kalbančiam balsui, fortepijonui ir elektroniniam garsui (2003).

Kitą grupę sudaro nuosaikesnė koncertinė kūryba įvairioms atlikėjų sudėtims, kuriuose atsiskleidžia didelė XX amžiaus stilių ir technologijų įvairovė - aleatorinės ir serijinės technikos aspektai, skaičių kombinatorika, atsitiktinės ar iš anksto numatytos ritminės sekos. Kompozitorė ypač mėgsta koliažo techniką, leidžiančią "sulipdyti" kūrinį iš stilistiškai skirtingos medžiagos - choralą jungti su džiazu ar liaudies muzikos intonacijas įpinti į šiuolaikišką garsyną.

Zita Bružaitė - viena produktyviausiai ir sėkmingiausiai šioje srityje dirbančių lietuvių autorių, kuriai pavyksta sujungti koncertinių žanrų tradiciją su šiuolaikiška muzikos kalbėsena bei suteikti erdvės atlikėjų meistriškumui atsiskleisti. Šiemet festivalio "Gaida" užsakymu sukurtame naujausiame kompozitorės kūrinyje Fading Dance, kurio premjerą spalio 12 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje atliks legendinis olandų pučiamųjų orkestras De Volharding, kompozitorė mėgina oponuoti šiuolaikinės muzikos festivaliuose atliekamos koncertinės muzikos mainstreamui. Pasak autorės, kūrybos procese nuo sudėtingų konstrukcijų ir gilių prasmių ji "nuslydo" prie lengvos ironijos, garsų žaismės, modernumą palikdama antrame plane. Šis "slystelėjimas" netikėtu rakursu nulėmė ir kūrinio pavadinimą, ir garsinės medžiagos struktūrinius sprendimus, o virtuoziniam kūrinio pobūdžiui įtakos turėjo neeilinės olandų instrumentalistų galimybės bei pati pučiamųjų ansamblio specifika. Fading Dance muzikinėje dramaturgijoje galima rasti minimalistinių pasikartojimų, segmentų pasislinkimo, ritminių figūrų augmentacijos ir diminucijos. Ritmo monotoniją kompozitorė ardo netikėtais poliritmijos ar hoketo intarpais, o šį spontanišką žaidimą melodiniais, ritminiais, tembriniais segmentais pažaboja variantinės formos logika.

Koncertinės kūrybos liniją pratęsia dar keli nauji Zitos Bružaitės kūriniai, kurių premjeros skambės šių metų lapkričio mėnesį festivalyje "Iš arti" Kaune. Sonetas II "Lietus mane myli" sopranui, fortepijonui ir styginių kvartetui - tai antroji sonetų ciklo, pradėto šių metų vasarį reziduojant Visbio Tarptautiniame kompozitorių centre, dalis. Sonete II kompozitorė bando sujungti akademinės ir popmuzikos stilistikas, derindama subtilų bel canto su deklamacija ir džiazo intonacijomis. Postmoderni kūrinio koncepcija gimė iš poezijos: neprofesionalaus literato Aurimo Dačiolos tekstas, rafinuotai perteikiantis vienatvės gamtos stichijoje būsenas, netikėtai rezonavo su pačios kompozitorės vidine nuotaika ir virto muzikinėmis impresijomis.

Šiuo metu kompozitorė dėlioja paskutinius štrichus savo antrosios simfoninės poemos Laterna magica partitūroje, kurios centrine ašimi tapo mažai kam žinomi Gvido Aretiečio kompoziciniai žaidimai. Šiame kūrinyje, kuris taps antrąja simfoninių poemų dilogijos dalimi (kartu su Ignis fatuus, 1994), autorė vėl atsigręžia į viduramžius - neišsemiamą jos kūrybinių atradimų ir įkvėpimų šaltinį.

© Dainora Merčaitytė

Lietuvos muzikos link Nr. 7

0