Remigijus Merkelys: ugninga muzika, kurstoma racionalių impulsų


Remigijus Merkelys, kaip ir daugelis radikaliems eksperimentams nusiteikusių jo kartos kolegų, labiausiai pasitiki racionaliais komponavimo metodais. Nors per daugiau nei 15 kūrybos metų jis ne kartą bandė kažką keisti ar laužyti, dažniausiai konstruodavo tai sudėtingas, tai tyčia iki "pirmapradžių" apnuogintas struktūras. Galbūt dėl to kompozitorius dažnai kritikų vadinamas konstruktyvistu ar net nuosaikiuoju modernistu. Tačiau tai nė kiek netrikdo kompozitoriaus, kuriam akivaizdžiai labiau rūpi, kaip "nesislepiant už modernistinių klišių, ieškoti ir surasti naujos giluminės energijos savo idėjoms".


nuotrauka: Arūnas Baltėnas

Nuo pat pradžių Merkelį intrigavo tam tikrų nišų užpildymas savąja muzika. Viena tokių neužpildytų nišų šiuolaikinės lietuviškos kūrybos kontekste buvo, pasak kompozitoriaus, balso kaip mažiausiai ištobulinto instrumento artikuliacijos ir išraiškos galimybės, kurių autorius ieškojo savo ankstyvosiose chorinėse kompozicijose (Iter Balticum, 1990; Liber..., 1991; Missa l'homme armé, 1991). Pastaruoju metu Merkelio kūrinių sąraše ypač pagausėjo instrumentinių kūrinių, kuriems būdingos fizinės ir metafizinės erdvės studijos bei pulsuojančios, naujos energetikos raiška (Echosonata, 1988; IMPulse, 1996; Gemma, 1999).

Kūryba Merkeliui vis dar neatsiejama nuo iššūkio sau pačiam, nuo rizikos ar azarto ieškoti naujų sprendimų, nuolat pakurstomų noro "atrasti, "įjungti" tam tikrą įtampą ar kažkokį ypatingą nervą kūrinyje". Merkelys teigia: "Norėčiau išvengti kartojimosi ar savo paties susikurtų komponavimo klišių. Pastaruoju metu vėl siekiu atrasti kažką nauja, panaudodamas natūralaus garsaeilio elementus, rašydamas virtuoziškesnes partijas atlikėjams, kurie leistų išgauti įdomesnes judėjimo, skambesio formas ar inspiruotų apskritai kitokius kūrinių sprendimus. Šalia tokių dalykų kaip energija ar erdviškumas mane dabar domina ekstremaliai sudėtinga ir kartu efektinga muzikos kalba".

Į tai orientuotasi ir vienoje naujausių Merkelio kompozicijų Septintas dangus dviem fortepijonams ir orkestrui, kurios premjerą praėjusių metų "Gaidos" festivalyje atliko Rūta ir Zbignevas Ibelhauptai bei Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas Roberto Šerveniko. Šis darbas, įvertinus pastangas atsisakyti tradiciškumo ir nuvalkiotų idėjų tiražavimo, Lietuvoje buvo pripažintas geriausiu metų kūriniu orkestrinio žanro kategorijoje.

Posakis "septintas dangus" kūrinio pavadinime - tai užuomina į daugiamatę kūrinio erdvinių ir garsinių sferų sandarą, o drauge - į nepaprasto džiaugsmo, laimės ir pasitenkinimo būseną, nuolat persismelkiančią pro tembrinių efektų (iš jų pats netikėčiausias - vitafono sinusinių tonų glisssandi) ir ritmo motorikos tirštumą. "Atmosferinį" pojūtį šiame kūrinyje sustiprina tęsiamų ir "gesinamų" garsų ciklai, užsibaigiantys tutti kulminacijomis su didžiojo būgno smūgiais - tarsi žaibo išlydžiais po įelektrintos ramybės.

Kompozitorius mėgsta pažaisti žodžiais ir jų reikšmėmis (štai tik keletas kūrinių pavadinimų: Axis Tension, TroPia, Politophonia), taip pat ir savo kūrinių garsynu. Neretai pradinių impulsų jam teikia racionaliai suformuotos struktūros, daugiau ar mažiau išplėtotos garsinės formulės, kurios komponavimo procese skaldomos, karpomos, dėliojamos, vėl ardomos ir konstruojamos iš naujo tarsi garsinės anagramos, kol surandamas koks netikėtas prasmės posūkis ar originalesnis, negirdėtas garsų, ritmų derinys.

Tokios įvairiareikšmės garsų žaismės kupinas ir siautulingas MiKonst fortepijonui ir styginių kvartetui, 2000 m. laimėjęs 1-ąją vietą Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 125-mečiui skirtame naujų kūrinių konkurse. Tai, galima sakyti, "sąvokinė kompozicija", kurios koncepcija mažų mažiausiai trejopai užprogramuota pačiame kūrinio pavadinime: pirma, kaip dedikacija Čiurlioniui, antra, kaip kūrinyje nuolat kartojamas atraminis garsas - mi konstanta, ir trečia, kaip "mano menas" (šved. min konst), kuriamas Čiurlionio muzikos pagrindu.

...stulbinantis kūrinys, pilnas nirtulio ir nerimasties...
The Plain Dealer

"...Čiurlionio meno dvasia persikėlė į mechanistinės muzikos sandarą. Merkelio pasitelkta Steve'o Reicho phase loops technika kūrė keistą susitraukiančio ir vėl išsiplečiančio laiko iliuziją. Gruoblėtų sąskambių faktūroje kaskart suskambėdavo pirmieji Čiurlionio styginių kvarteto garsai, įvairūs kiti nutrūkstančių melodijų fragmentai... Dinamika? Galbūt tai tik konstruktyvi "skambančio skaičiaus" (numerus sonorus) jėgos ir įtampos plėtotė", - rašė apžvalgininkė Rita Malikonytė-Mockienė po baigiamojo Čiurlionio metinių minėjimo koncerto garsiojoje Clevelando Severance Hall kamerinėje Reinbergerio salėje. Kaip ir kituose šio minėjimo renginiuose Lietuvoje ir JAV 2000 m. rugpjūtį-lapkritį, MiKonst čia atliko pianistas Rokas Zubovas ir Valstybinis Vilniaus kvartetas. Lygindamas su kitais konkurse premijuotais darbais (jų kompaktinę plokštelę drauge su keliais M. K. Čiurlionio kūriniais tais pačiais metais išleido "Bomba Records"), The Plain Dealer kritikas Donaldas Rosenbergas jį apibūdino vis rečiau naujosios muzikos recenzijose pasitaikančiu epitetu - "šiuolaikiškiausiai skambėjęs kūrinys".

Būtent šiuolaikinės, dar neatliktos muzikos apykaita gimtinėje Remigijus Merkelys rūpinasi jau ne pirmą dešimtmetį. 1989 m. jis subūrė chorą Jauna muzika, kuris vienas pirmųjų ėmėsi itin profesionaliai atlikti ir aktualesnį repertuarą. Po kelerių metų (nuo 1992 m.) jis pradėjo organizuoti festivalį tuo pačiu pavadinimu, skirtą visų pirma jaunosios kartos kūrybiniams eksperimentams. Jo biografijoje - taip pat vadovavimas ketverius metus gyvavusiai Lietuvos radijo trečiajai programai, kuri buvo skirta klasikinei muzikai. Nuo 1998 m. kompozitorius sėkmingai vadovauja vienam solidžiausių šalies šiuolaikinės muzikos renginių - kasmet Vilniuje vykstančiam festivaliui Gaida. Pasak Merkelio: "Stengėmės padaryti itin kokybišką renginį. Kvietėme garsius užsienio kolektyvus atlikti naujus lietuvių kūrinius, tikėdamiesi, kad jų pasirodymai taps stimulu mūsų kompozitoriams išbandyti sudėtingesnes rašymo technologijas".

Panašiems ketinimams palaikyti ir realizuoti pernai šio festivalio kuruojamas debiutavo naujas simfonijetės tipo ansamblis "Gaida", jungiantis geriausias lietuvių atlikėjų pajėgas. Specialiai šiam ansambliui Berlyno MaerzMusik festivalio užsakymu sukurtas naujausias Remigijaus Merkelio kūrinys Kompasas, kurio premjerą kovo 20 d. lietuvių muzikantai, diriguojami jauno suomių dirigento Jussi Jaatineno, atliko Berlyno filharmonijos kamerinėje salėje. Šiame kūrinyje klausytojas orientuojamas intuityviai suvoktų keturių pasaulio šalių atžvilgiu. Čia nesistengiama perteikti šiaurės, pietų, rytų ir vakarų autentikos: skirtingos garsinės struktūros, laiko gradacijos bei charakteringi elementai, padalyti keturioms instrumentų grupėms, veikiau siejasi su tokiomis kompozitoriui kilusiomis asociacijomis kaip racionalumas, vitališkumas, meditatyvumas ar improvizaciškumas. Kol kas tai yra pirmoji numatomo ciklo, pagrįsto skirtingų kultūrų eksponavimo ir sintezės idėja, dalis. Kas žino, gal šis kompasas taps nauju Remigijaus Merkelio muzikos kelrodžiu?

© Ramunė Kazlauskaitė & Veronika Janatjeva

Lietuvos muzikos link Nr. 6

0