Povilas VAITKEVIČIUS | Festivalis „Mėnuo Juodaragis“: gyva tai, kas kinta

---

Stengiantis apibūdinti, kas yra festivalis „Mėnuo Juodaragis“, autentiškiausia būtų jį formuojančias gaires suvokti ne kaip apibrėžimų rinkinį, o veikiau kaip poetizuotus bruožus. Dalyvaujantieji juos ne „atitinka“, o rezonuoja su renginio kuriama mitine erdve. „Mėnuo Juodaragis“ (MJR) pastaraisiais metais viešojoje komunikacijoje save apibūdina kaip „nepriklausomą tarptautinį kasmetinį post-folkloro, alternatyvios muzikos ir šiuolaikinės baltų kultūros festivalį“. Toks apibrėžimas yra tapęs savotiška konstanta, daugeliui nurodančia renginio kryptį bei pasaulėžiūrą. Iš esmės jis yra teisingas ir nusako paminėtas idėjines gaires, tačiau šis renginys savyje talpina ir daugiau klodų. Apie juos bei iš jų besirutuliojantį filosofinį žemėlapį ir bus kalbama šiame rašinyje.

MJR nuo pat pirmųjų gyvavimo metų aplink save kūrė „erdvėlaikio, kuriame viskas vyksta kiek kitaip“ aurą. Dabar tai suvokiama kaip idealizuota, profanum į sacrum paverčianti vieta, kurioje gerai jaučiasi tiek „laisvamaniai festivalininkai“, tiek šeimos su vaikais. Tačiau toks suvokimas yra nepilnas, pamirštantis (gal net labiau – nežinantis), jog renginio mikrokosmas kilęs ir iš kitokių išraiškos būdų. Festivalio ištakose gana ryškiai reiškėsi chtoniškasis pradas (apie tai primena ir pats pavadinimas), „kitoniškumas“ buvo rupesnis, spartietiškesnis ir išties disonuojantis su kasdiene buitimi.

Pagoniškų menų naktis

Pirmasis „Mėnuo Juodaragis“, surengtas Verbiškėse (Molėtų raj.), vyko rudens pabaigoje, 1995-ųjų lapkritį. Vyksmas vadintas „pagoniškų menų naktimi“. Atvykstantieji buvo nuteikti kiek „konspiracinio“ pobūdžio renginiui, akcentuojant, jog „informacija skelbtina tik patikimiems žmonėms“ (citata iš pirmojo MJR informacinio lapelio). Tokį nusiteikimą lėmė keletas priežasčių: „Mėnuo Juodaragis“ suvoktas kaip itin specifinis susibūrimas, kurio muzika ir su ja susiję vyksmai yra pernelyg netipiški suprasti daugumai. Taip pat remtasi ir autentiška socialine patirtimi, nulemta laikotarpio realijų – norint išlaikyti veiksmo unikalumą, reikėjo vengti asmenų, galinčių trikdyti atmosferą. Juo labiau kad XX a. 10 deš. pogrindžio subkultūrų skirtumai nuo „įprastų normų“ buvo suvokiami kontrastingiau negu dabar. Pastaruoju metu įžiūrėti šią takoskyrą darosi vis sunkiau, madoms sėkmingai inkorporuojant subkultūrines apraiškas ir paverčiant jas stiliaus elementais. Dar vienas renginio uždarumą lėmęs matmuo – apeiginis. Siekis vyksmą paversti kažkuo daugiau negu įprasti koncertai. Absoliuti dauguma organizatorių ir dalyvių buvo susiję su metalo muzika, tačiau MJR atveju juos galima apibūdinti kaip atviro mąstymo žmones, minėta „konspiracija“ bandančius atsiriboti nuo šios subkultūros „ortodoksų“. „Pagoniškų menų naktis“ akcentavo renginio kitoniškumą, siekį su „keistesnės“ muzikos ir estetikos pagalba pažvelgti į realybę kitaip.

Pirmajame MJR (trukusiame vieną naktį, prasidėjusiame lygiai vidurnaktį, lauke tvyrant neigiamai temperatūrai) dalyvavo 5–6 projektai, vienijami pagoniškos, gamtinės tematikos. Muzikinės stilistikos spektras driekėsi nuo ambient / ethereal / tribal („Solus“, „Sovijus“, „Wejdas“, „Sala“) iki paeksperimentuoti nevengiančio pagan ir doom metalo („Akys“, „Ha Lela“). Renginys vyko Verbiškio kultūros namų aktų salėje, tarybiniais metais statytame pastate, naudojamame vis rečiau, ir todėl pamažu prisipildančiame melancholiškos apleistumo atmosferos. Remiantis dalyvių ir organizatorių atsiminimais, naktį šerkšnas prasiskverbė ir iki vidaus. Tačiau tai suvokta kaip renginio „kitoniškumą“ įprasminantis ženklas. Čia omeny turima galimybė muzikos galia įveikti fizinį, profaniškąjį diskomfortą. Savotiška ribinė patirtis, atverianti gilesnius klodus.

Gentinės Verbiškių apeigos

Visgi antrasis MJR surengtas jau šiltesniu metų laiku – gegužę. Reikėtų manyti, jog šis sprendimas susijęs tiek su festivalio logistikos išpildymu, tiek su elementariu patogumu (idant atvykusieji galėtų nakvoti ne tik nešildomo Verbiškių kultūros centro patalpose, bet ir palapinėse). Tai padarė įtaką festivalio dalyvių sąrašui (be vietinių grupių, dalyvavo svečiai iš Latvijos „King Lear’s Convulsions“, grojantys experimental / dark ambient) ir lėmė kiek laisvesnį dalyvavimo traktavimą, nors šiuo atžvilgiu požiūris išliko panašus į dominavusį anksčiau. Ranka rašytos „skrajutės“ ir paštu sklindanti informacija tebeliudijo įslaptintą renginio atmosferą.

O trečioji „pagoniškų menų naktis“, įvykusi po metų pertraukos, 1999-aisiais, pasižymėjo jau modernesniais sklaidos būdais. Sumaketuotos ir profesionaliai atspausdintos skrajutės, sukurtas festivalio internetinis puslapis. Tai žymi vis stiprėjančią MJR intenciją kurti dabartį, nevengiančią šiuolaikinio instrumentarijaus, podraug remiantis vietos dvasia. Trečiojo MJR dalyvių skaičius padidėjo iki dvylikos, o dalis jų yra aktyvūs iki šiol: „Donis“, „Sala“, „Girnų Giesmės“. Žiūrovų atmintyje ryškiai išlikęs pastarojo projekto pasirodymas su didžiulio formato skardos lakštais bei prie jų pritvirtintais kontaktiniais mikrofonais. Taip pat neužmirštamas ir ekspresyvus „Salos“ tribal ritualas, pasibaigęs kone instrumentų destrukcija.

Ekstazės žiežirbos prie Alaušo ežero

Ekstatiško ribų plėtimo nuotaika dar labiau įsivyravo 2000-aisiais, MJR persikėlus iš Verbiškių „kultūrnamio“ į Alaušo ežero pakrantę Sudeikiuose (Utenos raj.). Vyksmui išsitęsus per dvi paras ir ženkliai padidėjus publikos kiekiui, ketvirtąjį MJR galima vadinti vienu ryškiausių įvykių to meto „kitokios“ muzikos padangėje. Renginio šerdį sudarantys asmenys, nors ir susiję su minėta pagan / black metalo scena, akcentavo valią pažvelgti į anksčiau „netinkamais“ tokiems vyksmams laikytus muzikinius stilius kaip į praturtinančius. Tuometiniame festivalio interneto puslapyje stiliai suskirstyti į aštuonias kryptis: ethno / folk, metal / rock, neo-folk, industrial, tribal-ritual, experimental-avantgarde ir electronic dance. „Elektroninės muzikos“ terminas suvoktas kaip susilauksiantis didžiausios „subkultūrinių ortodoksų“ priešpriešos. Todėl jo nevengta akcentuoti, taip „tarp eilučių“ skelbiant žinią, jog MJR nėra linkęs taikstytis su stagnuojančiu požiūriu.

Visų išvardytų tendencijų sužydėjimu galima vadinti jau penktąjį vyksmą 2001-aisiais, ten pat, Sudeikiuose. Prisijaukinus vietą ir jos infrastruktūrą nuspręsta, jog festivalis gali sau leisti ir išsispausdinti bukletą su dalyvių aprašymais, ir įrengti lauko sceną nemokamiems koncertams dienos metu. Vakariniai koncertai, vykę seniūnijai priklausančiuose pastatuose (vadintuose „kultūrnamiu“, „galerija“ ir „žaliu namu“), skirti „aštresniems“, „tamsesniems“, labiau radikaliems pasirodymams. Ekstazės sąvoka, linksniuota ir pačių organizatorių, tapo pasirodymų leitmotyvu. Į bendrą renginio tėkmę įtraukti didesniajai daliai žiūrovų anksčiau nežinomi muzikos stiliai ir jų išraiškos būdai. Nuo emocingo darkwave iki stroboskopų mirksniuose paskendusio noise. Tvyro „keistumo“ prisijaukinimo džiaugsmas.

Baltų kultūros įvairovė Kernavėje

Šioms nuotaikoms vyraujant ir kitų metų festivalyje, formuojasi poreikis apibrėžti renginio fenomenologiją konkretesnėmis gairėmis. Todėl, „Juodaragiui“ persikėlus į Kernavę (Širvintų raj.), nuo 2003-iųjų kiekvieną kartą parenkama konkreti tema. Pirmoji – Lietuvos partizanai. Tai simbolizuoja MJR idėjinę kryptį, atsiskleidžiančią temai skirtose parodose bei paskaitose, kurias skaito nuolatiniais renginio bendražygiais tapę etnologai, kultūros veikėjai ir prigimtinio baltų tikėjimo išpažinėjai. Senovės baltų religinės bendrijos „Romuva“ nariai festivalyje dalyvauja nuo 1999-ųjų, o apeiginio folkloro ansamblis „Kūlgrinda“ kasmet vadovauja atidarymo apeigoms. Taip festivalis save reprezentuoja kaip tradicijų tęstinumo puoselėtoją.

Kernavės „laikotarpiu“ buvo išgryninti festivalio bruožai ir įvaizdžio strategija. Jeigu pirmieji „Juodaragiai“ regėtini kaip gaivališki vyksmai, vėlesniuose jau formuojasi kultūrinės bei socialinės atsakomybės savivoka. Renginiui tampant atpažįstamu vis didesniam žmonių kiekiui, atidžiau pažvelgta į potencialių lankytojų poreikius. Tarp dalyvių gausėjant šeimų, festivalis įvairina veiklas, pritaiko jas įvairaus amžiaus lankytojams, atsiranda vaikų priežiūros kampelių. Nemuzikinės programos spektras taip pat plečiasi. Iškyla amatų kiemas ir jo veiklų pasiūla (šaudymas iš lanko, audimas, drabužių marginimas, aludarystė ir kt.). Taip į festivalio mikrokosmą integruojama vis daugiau kultūrinio pažinimo klodų, siūlomi įvairius patirties gilinimo būdai.

„Juodaragio“ muzikos šaknys ir šakos

Muzikiniu požiūriu MJR išlieka plataus spektro renginiu. Atvyksta svečiai iš Latvijos, Estijos, Lenkijos, Suomijos, Prancūzijos ir Baltarusijos. Čia verta užsiminti apie grupių atrankos kriterijus, kadangi kartais pasigirsta abejonių dėl vieno ar kito atlikėjo tinkamumo MJR koncepcijai. Nuomonių skirtumai išryškėja vertinant formalų muzikos stiliaus aspektą. Organizatoriai teigia, jog grojantieji festivalyje turėtų būti išlaikę ryšį su šaknimis bei natūralia, „prigimtine“, savastimi. Šis vertinimo matas sunkokai įforminamas logikos lygmenyje, todėl aktyviai pasireiškia ir intuityvusis pradas. Be abejo, atsižvelgiama ir į paties atlikėjo santykį su šia pozicija, požiūrį į festivalio mintį.

Užsienio svečių idėjinis turinys dažniausiai yra akivaizdžiai artimas „juodaragiškajam“. Minėtini pavyzdžiai: austrai „Allerseelen“ (neofolk / military pop), belgas „Hybryds“ (industrial / tribal), Rusijos grupė „Moon Far Away“ (ethereal / neofolk), smuikininkas iš Jungtinės Karalystės „Sieben“ (neo-classical / ethereal), britai „Sol Invictus“ bei „Fire+Ice“ (neofolk) ir t.t. Visi šie projektai susiję su tradicija arba akcentuojantys gamtišką, natūralų potyrį. Taigi „baltų kultūros festivalis“ leidžia susipažinti ne tik su vietine, bet ir kitų šalių kultūrinio paveldo reprezentacija. Neretai grojantieji yra specifiniuose kontekstuose žymios asmenybės. Renginiui augant bei plečiantis, išdrįstama pasikviesti grupes, kurių koncertai anksčiau atrodė neįgyvendinami – puikus pavyzdys būtų provokatyvaus postindustrinio meno kūrėjai „Laibach“ iš Slovėnijos, pasirodę 19-ajame MJR.

Susiformavęs reiškinys ir platesnis kontingentas Zarasų salose

„Mėnuo Juodaragis“ sugrįžta 2007-aisiais. Tąkart rengiamas Zaraso ežero saloje. Nusistovėjusi renginio struktūra vis paįvairinama smulkesnėmis idėjomis, tokiomis kaip „Ekomenis“ (ekomeno ir žemės meno objektai). MJR jau nebėra kelių bendraminčių „pagoniškų menų naktis“ – tai Lietuvoje ir užsienyje žinomas reiškinys. Muzikantų bei dalyvių iš svečių šalių reakcijos itin palankios, akcentuojančios festivalio unikalumą. Galbūt tai aiškintina nedideliu tokios idėjinės krypties vyksmų kiekiu užsienyje arba bėgant metams išsaugotu autonomiškumu. Dažnai minimas „nuostabios gamtos apsupties“ dėmuo, nepamirštamas ir šiltas publikos priėmimas. Zarasuose MJR vyko net šešis kartus, ir panašūs atsiliepimai buvo girdėti iš tokių grupių kaip „Spiritual Front“ (Italija, neo-cabaret / neofolk), „Theodor Bastard“ (Rusija, experimental / ethno fusion), „Dakha Brakha“ (Ukraina, save apibūdinantys ethno-chaos atlikėjais), „Troum“ (Vokietija, drone / ambient klasikai), „Changes“ (JAV, neofolk).

Savivaldybei keičiant Zarasų salos infrastruktūrą, įvyksta XVIII festivalio dalis – jis persikelia į tame pačiame regione esančią Dūburio salą. Būtent ten 2017 m. surengiamas ir jubiliejinis, dvidešimtasis „Mėnuo Juodaragis“. Prisimenant nueitą kelią, atsigręžta į festivalio ištakas, renginio šerdį. Įdomu tai, jog seniausi, bemaž nuolatiniai, festivalio dalyviai yra nišinių, labiausiai nekonvencinių muzikos krypčių – ambient, (post)industrial, drone, avantgarde, experimental – atstovai. Plečiantis lankytojų kontingentui, ir dėl to MJR scenose pasirodant „lengvesnės“ ar populiaresnės muzikos atlikėjams, minėtų stilių garsynas kartais atrodo tampąs atskiru reiškiniu netgi pačiame festivalyje. Bene labiausiai nuo pagrindinio veiksmo nutolusi scena skiriama būtent tokiam garsynui, neretu atveju „per keistam“ šį festivalį tik vėliau atradusiems žmonėms. Gal tai kiek paradoksalu, tačiau būtent šie senbuviai regėtini išlaikančiais vidinę festivalio giją. Čia minėtini tokie vietiniai atlikėjai kaip „Girnų Giesmės“, „McKaras“, „Donis“, „Sala“, „Wejdas“, kiek vėliau įsilieję projektai „Oorchach“, „Driezhas“ ir kiti. Svarbiausia, jog visi jie kuriami tų pačių dalyvių, besireiškusių ir „pagoniškų menų naktyse“.

„Girnų giesmės“ – postindustrinis, ambiento, „drone“ muzikos projektas dvidešimtajame festivalyje „Mėnuo juodaragis“ 2017 m. Foto: Vaidotas Žukauskis

Glaustieji MJR susibūrimai ypatingose vietovėse

Verta paminėti, jog kas trejus metus rengiama „glaustoji“ festivalio versija, skirta mažesniam žmonių būriui, savotiškai atliepia pirmuosius MJR kartus. Aišku, toks palyginimas sąlygiškas, kadangi ir glaustojo vyksmo metu lankytojų skaičius siekia bent porą tūkstančių. Tačiau galioja riboto bilietų kiekio politika, leidžianti suprasti, jog šį kartą renginys orientuotas į „labiausiai norinčius“. Glaustiesiems festivaliams parenkamos netipiškos, keliančios didesnius logistinius iššūkius, vietovės.

Vienu ryškiausių atvejų galima vadinti tryliktąjį MJR, 2010-aisiais vykusį šalia geologinio gamtos paminklo – Velnio duobės, netoli Aukštadvario (Trakų raj.). Iki renginio gana bravūriška laikyta mintis – vieną sceną įrengti pačios duobės dugne – vis dėlto buvo įgyvendinta. Iš ten sklido eksperimentiškesnė, nišinė ambient / industrial muzika, o groję atlikėjai tai įvardijo kaip vieną išskirtinių koncertinių patirčių. Kita glaustoji festivalio versija surengta 2014-aisiais Skinderiškio dendrologiniame draustinyje, pasižyminčiame neįprasta atmosfera (Kėdainių raj.).

2018-ųjų „Mėnuo Juodaragis“ įvyko jau dvidešimt pirmąjį kartą. Tai bene ilgiausiai išlikęs nepriklausomas festivalis Lietuvoje. Pastarasis susibūrimas – vėlgi glaustasis. Festivalio tema pasirinkę burtus, organizatoriai muzikos atlikėjų sąrašą lankytojams paskelbė tik atvykus į renginį, taip kurdami paslapties atmosferą. Visam festivalio „Mėnuo Juodaragis“ įvairialypumui aprėpti neužtektų ir keliskart ilgesnio straipsnio, todėl pabaigai tevertėtų užsiminti, jog šiais metais festivalis šurmuliavo Žemaitijoje, Molavėnų piliakalnių komplekso apsuptyje (Raseinių raj.).